Gediminas Jaunius: „Jokia aš auka. Ir joks didvyris...“

Gediminas Jaunius / Gretos Skaraitienės/ „Žmonės“ nuotr.
Gediminas Jaunius / Gretos Skaraitienės/ „Žmonės“ nuotr.
Šaltinis: „Žmonės“
2013-01-12 13:00
AA

Rodos, kai tau viskas sekasi, draugų aplink – tūkstančiai. Bet jei tik kas nors nepasiseka, apsidairai ir supranti, kad likai vienas... „Vienas nelikau, – tvirtina kūrybos namų „Elitaz“ vadovas Gediminas Jaunius (34), neseniai patyręs nesėkmių versle ir žiniasklaidos paviešintas kaip skolininkas. – Dirbu toliau, jau atidaviau didelę dalį skolų. Per tą laiką ne tik išmokau verslo pamoką, bet ir supratau: gerų ir supratingų žmonių žemėje yra daugiau nei piktų...“

Perfrazuojant Marką Twainą, galima pasakyti: gandai apie tavo mirtį – gerokai perdėti?

Būtent – gandai apie mano bankrotą yra gerokai perdėti (juokiasi). Gyvenu ne taip blogai, kaip rašo žiniasklaida. Kūrybos namai „Elitaz“ gyvuoja jau aštuntus metus: toliau dirbame tuos pačius darbus ir ketiname tai daryti ateityje. Televizijos laidos, renginiai, rinkodaros projektai... Turime savo know-how, savo braižą, savo matymo kampą. „Elitaz“ – ne tik aš: tikrasis branduolys yra visa darbuotojų grupė. Manau, kad būtina atskirti verslą nuo asmeninio gyvenimo. Kita vertus, jei darai tai, kas tau patinka, nebėra aiškios ribos, kur – darbas, o kur – laisvalaikis. Ir kai nutinka kas nors blogo, atsakingas tampu asmeniškai aš...

Kas iš tiesų nutiko?

Viskas prasidėjo nuo „Lietuvos balso“: kai LNK mus pakvietė kurti šį projektą, ėmėme skaičiuoti biudžetą. Viskas žiauriai faina: gyva muzika, gyvi instrumentai, viskas taip, kaip ir turėtų būti televizijoje! Bet... Lietuvoje tiesiog nėra tokių pinigų! Išėjo septynženklis skaičius. Suprantama, LNK tiek skirti negalėjo, tad sutarėme: dalį lėšų skiria televizija, o dalį surenkame mes parduodami reklamos intarpus ir bilietus į koncertų transliacijas. Štai su jais ir prašovėme... Bilietų pardavimas nepasiteisino, nors jų kainos tesiekė keliasdešimt litų. Netgi Dima Bilanas, rodos, toks populiarus Lietuvoje, visiškai neatsipirko. Na, nepirko žmonės bilietų, ir tiek: gal pamanė, kad jei gali pažiūrėti per televizorių, tai ko veržtis į areną. Mes pastatėme didelę sumą už užsienio žvaigždes – ir pralošėme. 

O tada?

Savo pelną iškart nurašėme, bet projekto biudžete vis tiek atsirado didelė skylė. Kalbu ne apie dešimtis tūkstančių... Labai susvyravome, tačiau nusprendėme grąžinti skolas dirbdami kitus darbus. Laimei, paskui turėjome didelių gerų užsakymų: tai, ką uždirbome, kantriai atidėdavome „Lietuvos balso“ problemoms spręsti. Atsiskaitėme su kreditoriais pagal šiek tiek vėluojantį grafiką, ir dauguma į tai pažvelgė labai geranoriškai. Iki tol oficialiai nebuvau kompanijos direktorius, bet kai užpuolė finansinės problemos, nusprendžiau juo tapti ir asmeniškai prisiimti atsakomybę. Kilo triukšmas, aplinkiniai ėmė nervintis: „Tai ką tu darysi? Skandinsi įmonę? Bus bankrotas?“ „Ne, – raminau, – nebus...“ Nenorėjau nė galvoti apie bankrotą: užsibrėžiau tikslą ištraukti kompaniją iš duobės, išspręsti visas problemas ir atsikratyti skolų. 

Skaičiau ir akimirką net susigraudinau: kas galėjo patikėti, kad draugus atrasiu nelaimėje?.. Šalia manęs stojo tvirti žmonės ir jie padėjo viską pereiti.

Galėjo būti ir kita išeitis...

Daugelis finansininkų ir teisininkų, kurie mane konsultavo, sakė: „Nesijaudink, tu ne pirmas, kuriam nepasisekė, – skelbk bankrotą ir pradėk viską iš naujo. Ko čia vaidini išganytoją? Daugybė žmonių taip yra padarę...“ Klausiausi jų ir galvojau: lengva kalbėti tiems, kurie į tai žiūri tik kaip į verslą. Bet man tai yra mano gyvenimas, mano santykiai, mano ryšiai... Todėl tas kelias neatrodė priimtinas. Ir pasirinkau kitą: bandysiu ištempti. Juk tą žodį iš „b“ raidės visada galima ištarti, bet prieš tai padaryti viską, kas įmanoma.

Aišku, atsirado šantažuotojų: „Jei rytoj nesumokėsi, mes tave per spaudą patampysime!“ Na, galima taip elgtis. Bet kas iš to? Dabar mano rūpestis tik vienas: garbingai atiduoti skolas. Ačiū Dievui, per šventes galėjau lengviau atsipūsti: šiandien jau esame atsiskaitę su daugiau kaip puse partnerių. Vadinasi, mūsų planas veikia, ir aš jaučiuosi padaręs viską, ką galėjau. 

Pasielgei kone didvyriškai – nedingai nuo žemės paviršiaus, nepasislėpei, išsikapstei...

Žinai, jokia aš auka ir joks didvyris – tiesiog versle kartais taip nutinka. Man tai nauja: iki šiol buvau įpratęs galvoti tik apie kūrybą, o pastaruosius mėnesius praleidau įkišęs nosį į ekselį ir įstatymus... Aplinkiniai juokavo, jog per pusmetį išėjau visą vadybos magistro kursą. Teko gerokai paplušėti, kad suvaldyčiau tą situaciją. 

Ir vis dėlto gavai per kuprą?

Atsigręžęs atgal nesakyčiau, kad žmonės yra godūs ir pikti. Na, visokių pasitaiko, bet man labiau įsiminė tai, kas buvo gera. Didžiausi mūsų partneriai skambino ir klausė: „Kuo mes tau galime padėti? Atidėti mokėjimo terminą, patarti?“ Keisčiausia, kad taip elgėsi tie, kuriems buvome skolingi daugiausia. O triukšmą kėlė tie, kuriems – mažiausia... Bet suprantu: kiekvienam savi pinigai svarbiausi. Normalu, kad kai kas kreipėsi į teismą. Dar vasarą, oficialiai tapęs įmonės direktoriumi, supratau, kad gali ateiti diena, kai mane pradės tampyti, gąsdinti, šantažuoti. Bet jeigu tai yra kaina, kurią reikia sumokėti, kad išliktum garbingas, – okei. Man tai vis tiek atrodo mažesnė kaina, nei prarasti reputaciją, nuvaryti į bankrotą „Elitaz“ ir kitą dieną visiems ištarti: „Sorry, nepavyko. Nuo šiol vadinsimės kūrybos namai „Šaltinėlis“...“ Tikrai buvo galima taip pasielgti, bet tai – ne man. 

Kokie dabar tavo santykiai su teismais? Buto iš tavęs neatims? Mersedeso neatims?

Santykiai – jokie. Oi, mersedeso man mažiausiai gaila – jis jau senas, ir jeigu tai išspręstų problemas, aš jį pirmiausia atiduočiau... Bet ne tai svarbiausia. Kai kilo ažiotažas, kai kurie žmonės nuo manęs atsitraukė: „Pažiūrėsime, kuo viskas baigsis – nuskęs jis ar ne.“ Kai kurie draugai kažkur dingo, keletas darbuotojų paspruko... Bet kiti, iš kurių visai to nesitikėjau, staiga ištiesė pagalbos ranką. Pamenu, kai internete pasirodė žinia apie mūsų bėdas, telefonas staiga kad pradės skambėti!.. Per keliolika minučių sulaukiau gal dešimties žinučių iš įtakingų, garbingų žmonių, kuriuos anksčiau laikiau tik tolimais pažįstamais: „Mes tave suprantame. Jei reikia kokios pagalbos – tik sakyk.“ Skaičiau ir akimirką net susigraudinau: kas galėjo patikėti, kad draugus atrasiu nelaimėje?.. Šalia manęs stojo tvirti žmonės ir jie padėjo viską pereiti. Vienam tai būtų buvę neįmanoma... Taigi žmogiškąja prasme jaučiuosi daugiau atradęs, nei praradęs. 

Kiek skolų dar liko? Na, šimtas tūkstančių?

Gal truputį daugiau... Bet ir tai ne svarbiausia. Jaučiuosi jau įveikęs tam tikrą etapą. Gal mano vardas ir buvo palinksniuotas neigiamame kontekste, gal mane viešumoje ir vanojo, bet jei tai kam nors padės – tebūnie. Artimiesiems, šeimos nariams patariau tiesiog praleisti tai pro ausis. Dėl to, ką darau, esu ramus. Mano komandoje liko darbuotojai, apie kuriuos galima pasakyti: už vieną muštą dešimt nemuštų duoda... Jau jaučiu, kad partneriai į mus žvelgia su nuostaba ir pasitikėjimu: galėjome nueiti lengvesniu keliu, bet pasirinkome sunkesnį ir garbingesnį. Kai viską užbaigsime, būsime dvigubai patikimesni, nei buvome iki tol.