Gatvės muzikantas Marius Libas: „Į Pietų Europą iškeliavau su 10 eurų kišenėje“

Marius Libas/Austėjos Čegytės nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-06-13 10:31
Vis dažniau girdime istorijas apie žmones, kurie leidžiasi į keliones tam, kad geriau pažintų save, atrastų vidinę ramybę. Vieni žengia piligriminiais takais, kiti pasirenka nežinią ir keliauja ten, kur veda širdis.

Neretai į tokius žygius išsiruošia suaugusieji, kurie gyvenimo pusiaukelėje pasimeta ir bando atsakyti į sau iškeltus klausimus. Tačiau Marius Libas (20) savęs atrasti iškeliavo vienas, būdamas 17 metų ir kišenėje turėdamas vos 10 eurų.

Šiuo metu Pietų Anglijos Falmouth Universitete populiariąją muziką studijuojantis Marius teigia, kad kelionė po Pietų Europą iš esmės „supurtė“ gyvenimą ir nulėmė tolimesnius jo pasirinkimus: baigęs mokyklą išvyko studijuoti į užsienį, prisijungė prie „The Yu-Yi Band“ grupės, padarė du turus po Angliją, vėliau su grupe išsiskyrė ir pradėjo solinę karjerą. „Noriu keliauti ir su savo kūryba aplankyti didžiausius pasaulio festivalius“,  prisipažįsta Marius.

Kas turi nutikti septyniolikmečio gyvenime, kad jis nuspręstų vienas leistis į kelionę po Pietų Europą?

Nutiko tai, kad jau 7-8 klasėje pajutau aistrą keliavimui. Pradėjau nuo Erasmus Plus kelionių moksleiviams. Beje, noras keliauti buvo toks didelis, kad sugebėdavau „apeiti sistemą“: kai kurios programos kelionės skirtos moksleiviams nuo 16 metų, o man tuomet buvo vos 14 metų. Teko šiek tiek pasukčiauti (juokiasi). Šios kelionės po truputi manyje išugdė avantiūristo dvasią. 

Sulaukęs 17 metų pajutau, kad darosi labai nuobodu, gyvenu rutinoje ir visiškoje stagnacijoje. Norėjau išlipti iš savo komforto zonos ir pajusti tam tikrą „šoką“. Taigi, nusipirkau bilietą į vieną pusę iš Vilniaus į Portugalijos miestą Porto, ir su 10 eurų kišenėje iškeliavau į visišką nežinią.

Nusprendei keliauti vienas būdamas nepilnametis. Kaip pavyko gauti tėvų sutikimą?

Užaugau keturių asmenų šeimoje: aš, vyresnysis brolis ir tėvai. Nors gyvenome nedideliame dviejų kambarių bute, kartu su broliu užaugome kaip itin laisvi žmonės. Baigęs mokyklą, vyresnysis brolis iškeliavo į Barseloną be jokio plano. Ir jam pasisekė. Todėl turėjau puikų pavyzdį savo tėvams. 

Žinoma, prie šios idėjos juos pratinau jau tris mėnesius prieš didžiąją gyvenimo kelionę. Kartojau jiems, kad man reikalinga tokia patirtis ir privalau pažinti save. Sugebėjau įtikinti: tėvam teko pasirašyti sutikimo dokumentus, kad jų nepilnametis sūnus iškeliautų vienas. 

Marius Libas/asmeninio archyvo nuotr.
Marius Libas/asmeninio archyvo nuotr.

Kaip tėvai reagavo į tą faktą, kad išvyksti su vos 10 eurų kišenėje?

O ką darytų jūsų tėvai? Žinoma, bandė nuo to atkalbėti ir siūlė piniginę paramą. Tačiau aš turėjau planą: už turimus pinigus nusigausiu iki Porto gatvių, kuriuose grodamas užsidirbsiu pinigų pragyvenimui ir tolimesnėms išvykoms. Planas pavyko: per tuos tris mėnesius tėvai man atsiuntė 50 eurų, kurių taip ir nepanaudojau!

Į kelionę išsiruošei su saksofonu ant pečių. Kaip sekėsi užsidirbti grojant gatvėse?

Atvykęs į Porto miestą per dvi pirmas valandas užsidirbau 40 eurų. Po savaitės laiko, praleisto čia, į draugiją nusipirkau mažą gitarėlę ir išvykau į Ispaniją. Atvykęs į Barseloną, susidūriau su sunkumais: tik pradėjus groti, prisistatydavo policininkai ir vydavo šalin. Kartą net sulaukiau grasinimo: „Jei dar kartą pamatysime tave grojanti šiame mieste – atimsime visus instrumentus!“. Taigi, nieko nepešęs išvykau į Italiją.

Keliaujant autostopu susipažinau su mergina, kuri leido pas ją apsistoti, vėliau su 3 eurais kišenėje išvykau į Veneciją. Pirmą dieną teko miegoti gatvėje, tačiau antrą dieną nusišypsojo laimė: grodamas užsidirbau virš 100 eurų. Likau čia ilgesniam laikui ir užsidirbau nemažą sumą pinigų. Vėliau aplankiau Slovėniją ir Austriją, kuriose groti jau nebereikėjo.

Visgi Venecija buvo dosniausias miestas, todėl šią vasarą ten sugrįšiu jau ketvirtą kartą!

Aplankei daug skirtingų šalių. Kokių kurioziškų ar įsimintinų akimirkų teko patirti?

Kiekvienoje šalyje laukė nuotykiai ir nauji žmonės. Sutikau begalės laisvų sielų, kurie tapo tiek moraliniais tiek fiziniais filantropais: daugelis jų apgyvendindavo, duodavo maisto, ar dalindavosi patarimais. Teko apsistoti pas perujietį, pagyventi italės šeimoje, Bolonijoje nakčiai likti pas dvi nerealias hipes. Žinoma, tekdavo miegoti ir stotyse, ar gatvėse, apsikabinus brangiausią, ką tuo metu turėjau: saksofoną. Po tokių naktų tapau altruistiškas vargšų ar benamių gyvenimui. Tai sukrėtė ir leido įvertinti tą komfortą, kuris laukė namuose.

Tačiau vienas įsimintiniausių įvykių nutiko paskutinėje stotelėje Austrijoje...

Nuo ankstyvos paauglystės pradėjau domėtis hipių judėjimu. Kartą teko sudalyvauti Baltijos šalyse vykstančiame Europos „Rainbow gathering“ susibūrime. Tai ne festivalis, o sambūris. Čia beveik neegzistuoja pinigai: nėra alkoholio, narkotikų, elektronikos prietaisų. Vyraujantis laisvės pojūtis pasirodė labai artimas.

Prieš kelionę sužinojau, kad tais metais sambūris įvyks Austrijoje, saugioje vietoje. Ten nuvykęs, kartu su šimtais hipių praleidau dvi dienas, kol mūsų dvasinę ramybę nutraukė 200 policijos mašinų, sraigtasparniai ir įsakymai kuo greičiau palikti teritoriją. Vaizdas ir pojūčiai priminė veiksmo filmą. Pasirodo, niekas nežinojo, kad vaikštome žeme, kuri priklauso vienuolynui.

Kaip ši kelionė paveikė tavo asmenybę?

Pažinau ne tik begalę žmonių, bet ir save. Užgimė naujos mintys ir idėjos. Suvokiau, kad šiame pasaulyje esu labai mažas, bet tuo pačiu ir galingas: turiu balsą, gebėjimą groti, kurti dainas ir tai išnaudoti yra mano pareiga. Susipažinau su daug muzikantų, kurie praturtino mano muzikinį suvokimą, o grojimas gatvėje padėjo susijungti su žmonėmis. Tai dar labiau sustiprino meilę muzikai.

Beje, daugelis žmonių, kurie keliauja vieni, grįžta atsigavę ir pailsėję dvasiškai. Aš jaučiausi atvirkščiai. Grįžęs atgal į Lietuvą įnykau į porą savaičių trukusią depresiją: po milijono patirčių grįžti į dvyliktą klasę, gyventi pagal sukurtą sistemą ir rasti tame prasmę yra sunku. Manau, tai buvo procesas, kai mano asmenybė konvertavosi.

Atsigavęs sukūriau ir padariau tai, kas ir dabar įtakoja mano gyvenimą: pradėjau kurti muziką, dainas, aktyviai dalyvavau koncertuose, saksofonu grodavau šventėse pagal užsakymus. Gyvenimas kartu su muzika tiesiog užvirė. Vėliau nusprendžiau išvykti studijuoti į užsienį.

Šiuo metu Lietuvos abiturientai renkasi savo profesinę kryptį. Ką patartum abiturientui, kuris vis dar neatrado savęs ir nežino kokį kelią pasirinkti?

Kiekvieno kelias yra skirtingas, tačiau privalu būti atviru naujiems pojūčiams ir patirtims. Naudokis galimybėmis, kurių metu gali susijungti su žmonėmis. Mes bręstame ir augame kaip asmenybės per žmonių ryšį (angl. humans connection): dalinamės patirtimi ir kuriame naujas kartu. Tai augina. Jei vis dar nežinai, ko nori iš gyvenimo, o šis iš tavęs – pabandyk „susijungti“, pradėk savanoriauti, patirk kažką ekstremalaus. Tai nereiškia, kad privalai pasekti mano pavyzdžiu ir iškeliauti be jokio plano, galbūt užteks iššokti parašiutu iš lėktuvo (?).

Kartais mums reikia savotiško šoko: tik „supurtęs“ save iš vidaus, suprasi, kas tame viduje slepiasi.

Temos:

Interviu Muzika

Naujausi straipsniai