Garsusis stilistas Konstantinas Bogomolovas: „Noras išsiskirti ir būti tobuliems nepraeis“

Konstantinas Bogomolovas/Andrejaus Nikiforovo nuotr.
Autorius: Arnoldas Remeika
Publikuota: 2019-05-27 22:01
Pasimokyti iš garsaus stilisto Konstantino Bogomolovo į jo dar 1999-aisiais Rygoje įkurtą įvaizdžio mokyklą skrenda specialistai iš visų aplinkinių valstybių. Ką tokio jiems pasakoja vienas pirmųjų Baltijos šalyse profesionalių stilistų, kurio įspūdinga karjera prasidėjo prieš kone tris dešimtmečius? Išskirtiniame interviu „Laimei“ stiliaus guru dažnai vadinamas dėstytojas ir mados analitikas atviras: pradėjo dar tais laikais, kai stilisto profesija net neturėjo pavadinimo, o pirmųjų klientų skambučiai su prašymais padėti keldavo siaubą.

Šiandien dažnas skuba pasivadinti stilistu, o anais laikais, kai pradėjote dirbti, mūsų kraštuose šios profesijos net nebuvo. Nuo ko prasidėjo Jūsų karjera?

Tuos tris dešimtmečius buvau besikuriančios stiliaus pramonės epicentre ir galėjau viską stebėti iš labai arti. Man viskas prasidėjo gana netikėtai. Vesdavau kursus kirpėjams apie tai, kas yra stilius ir kaip kuriama įvaizdžio visuma, o ne vien graži šukuosena, – visiški pradmenys. Vietos laikraštis čia, Rygoje, tąkart apie tai išspausdino vieną pirmųjų mano interviu. Jau kitą dieną paskambino ponia ir paprašė: būkite mano stilistas! O aš jai: negaliu, nemoku, bijau.

Buvau mėgėjas, savamokslis, to niekada neslėpiau, juk ir mokytis tokių dalykų Sovietų Sąjungoje nebuvo kur. Dar gyvendamas Sankt Peterburge dėsčiau institute, bet tai su mada nebuvo susiję. Ji tada buvo tik pomėgis. Atsidūręs Rygoje ėmiau dėstyti Technologijų institute, bet ir tai buvo su drabužių pramone, gamybos organizavimu, tikrai ne su estetika susiję dalykai.

Taigi, tai poniai atsakyti „taip“ buvo gryniausias avantiūrizmas. Tąkart nugalėjo smalsumas – sutikau, nors buvo be galo baisu. Pirmi kartai tokie ir buvo – pilni siaubo, bet vėliau viskas ėmė eitis sklandžiai. Devintasis dešimtmetis daugeliui buvo galimybių metas. Man pasisekė, nes atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Negalėjau nė svajoti apie geresnį trampliną. Ilgainiui tapau vienu paklausiausių stilistų praktikų rinkoje. Tada nebuvo jokių minčių turėti savo mokyklą. Daug dirbau, užsakymų nestokojau.

Kaip per trisdešimt metų pasikeitė asmeninio stilisto darbas ir kontekstas, kuriame dirba įvaizdžio dizaineriai?

Dar gerokai prieš 2000-uosius Latvijoje, taip pat ir Lietuvoje ėmė rastis įvairių įvaizdžio kursų, visokių mokyklų, kur buvo galima per trumpą laiką susipažinti su stiliaus kūrimo pagrindais. Tai buvo ir gerai, ir nelabai, nes greitai paplito labai daug stilistų ir toli gražu ne visi jie buvo geri. Vos atsiradusi mūsų kraštuose stilisto profesija kone iškart buvo diskredituota... Žmonės ėmė kalbėti, kad tai – viso labo pinigų viliojimas, kad stilisto darbas nėra rimtas.

Ir šiandien matau tą pačią problemą, kaip ir anuomet, kai skonį turintys, madą sekantys, drauges ir draugus rengiantys žmonės sumąsto pasivadinti stilistais. Čia ir yra didžioji klaida, nes stilistas nėra tas, kuris tik siūlo klientui madingus drabužius. Priešingai, stilistas turi perprasti klientą (o šių būna ir labai nepaprastų) ir pasiūlyti jam unikalų įvaizdžio sprendimą, atitinkantį jo amžių, statusą, figūros ypatumus, asmenines savybes. Pasivaikščioti po parduotuves galima su drauge, o su klientu reikia dirbti: išmanyti akademines įvaizdžio kūrimo technologijas, būti neblogu psichologu, mokėti išsigryninti užduotį ir ją spręsti.

Na, o apie vėliau atsiradusius interneto mokymus net išsiplėsti nenoriu. Galbūt merginai iš gūdžios provincijos online kursai ir yra vienintelė galimybė bent kažkaip pasiekti išsvajotą profesiją, bet idealiame pasaulyje stiliaus reikia mokytis praktiškai, su mokytojo priežiūra, daug eksperimentuojant, vaikštant po parduotuves, konsultuojantis su dėstytojais tose vietose, kur vėliau bus dirbama: prekybos centruose, grožio salonuose, fotostudijose. Šiandien diplomą gauti nėra sunku ir per savaitę, bet vos pradėjęs dirbti toks stilistas susiduria su realybe – neatidirbta ranka, trūksta praktikos, nežino, ką daryti su klientu...

Jūs su individualiais klientais seniai nebedirbate, bet vis tiek nuo aktualijų nesate nutolęs. Koks šiandien yra stilisto klientas: kas jis, ko nori ir kaip jo norai skiriasi nuo tų, kuriuos girdėdavote prieš dešimt ar dvidešimt metų?

Pačioje pradžioje tai buvo gana ekstravagantiška paslauga ir vyravo nuomonė, kad pas stilistą eina tos ir tie, kurie neturi skonio ir šiaip neturi kur dėti pinigų. Šiandien padėtis kitokia. Vis daugiau žmonių supranta, kad pas stilistą eina būtent tie, kurie skonį turi, bet neturi kito dalyko – laiko. Juk įvaizdis – tai garderobo analizė, drabužių kapsulių formavimas, parduotuvių asortimento išmanymas ir nuolatinis sekimas, domėjimasis mados naujovėmis. Pasakykite, ar užsiėmęs šiuolaikinis žmogus turi visiems šitiems reikalams laiko?

Sakote, per brangus paltas? Bet stilistas tam ir reikalingas, kad apskaičiuotų, kiek kartų ir kokiuose deriniuose šį paltą galėsite dėvėti, ir gal tada jis nebeatrodys toks brangus? Taip, stilistas šiandien – tai ne tik menininkas su ta gerąja akimi, bet ir psichologas, ir buhalteris, ir asmeninis vadybininkas.

Beveik kaip prodiuseris?

Labai tinkamas palyginimas. Stilistui duodama užduotis ir biudžetas, ir jis turi pasiekti geriausią įmanomą rezultatą. Tai nereiškia, kad reikia klientą tiesiog gražiai aprengti. Tai reiškia, kad aprengti reikia išmintingai – kad nė vienas drabužis neliktų gulėti spintoje, nes kiekvienas pirkinys privalo būti maksimaliai panaudotas. 

Mokymuose kalbėjote, kad geras stilistas turi klientą pamilti tokį, koks jis yra, nebandyti jo pakeisti pagal savo standartus. O kokių kitų grubių klaidų daro šiuolaikiniai stilistai dirbdami su klientais?

Mados stilistas ir asmeninis stilistas – dvi labai skirtingos profesijos, jų labai skirtingi darbo principai. Bet kol mažiau patyrę, stilistai turėtų imtis visko: dirbti ir su individualiais klientais, ir su žurnalų fotosesijomis, ir su podiumais, ir su scena. Vėliau neišvengiamai pasirenki savo nišą, kurioje jautiesi patogiausiai.

Žinoma, klaidos visur daromos vienodos. Pateiksiu kelis požymius, kurie padės atskirti profesionalų stilistą nuo diletanto. Geras stilistas turi savo darbų portfolio ir nesiūlo klientui užmesti akį į jo darbus instagrame. Geras stilistas jau žino, ką pasakys klientas, nors šis nė neišsižiojo. Geras stilistas aiškiai įvardija, per kiek laiko įmanoma pasiekti rezultatą ir kiek tai kainuos. 

Jis moka valdyti terminologiją – užuot vadinęs viską „megztukais“, žino, kas yra kardiganas, puloveris ar golfas, moka profesionaliai argumentuoti, kas nutiks kliento figūrai parinkus vienokį ar kitokį drabužio siluetą, pakeitus avalynę ar šukuoseną. Deja, bet dažnai stebiu dirbant stilistus, kurių žodyne vos keturi ar penki žodžiai: „wow“, „super“, „jėga“, „nerealiai“... Galiausiai geras stilistas neatrodys per daug madingas, pats susivilkęs visas podiumų tendencijas. 

Kodėl? Nes jis turi atrodyti kaip mados kūrėjas, o ne kaip jos vartotojas ar auka. Be abejo, baisi klaida – atrodyti per brangiai, nes tai gali priversti klientą iškart pasijausti nekaip, manyti, kad tokio specialisto paslaugos jis neįpirks arba dar blogiau – kad jam bus siūlomi brangiausi garderobo sprendimai. Tas pats ir su per daug seksualiu įvaizdžiu: vakarinis makiažas, palaidi plaukai, dekoltė ir itin aukšti kulnai atrodys nerimtai – juk stilistė eina į darbą, tiesa? Esame viso labo paslaugos teikėjai, todėl negalime užgožti klientų nei turtais, nei išvaizda, nei seksualumu.

Konstantinas Bogomolovas/Andrejaus Nikiforovo nuotr.
Konstantinas Bogomolovas/Andrejaus Nikiforovo nuotr.

Supratau, kad tatuiruotės Jūsų negąsdina: jas drąsiai vadinate moderniais stiliaus elementais; bet gal yra dalykų, kurie papiktintų net Jus arba kurių tiesiog patartumėte vengti?

Tatuiruotės manęs negąsdina, bet ne visiems jų reikia turėti. Vyrams jos labai tinka. Aš ir pats šį bei tą esu pasidaręs, kai dar mažai kas jų turėjo. O štai moteris, bent jau mano akimis žiūrint, jos paverčia grubiomis ir agresyviomis, dingsta moteriška elegancija. Tatuiruotė ir šiaip yra labai pavojingas dalykas, nes, tarkime, po dešimties metų įvaizdis gali gerokai pasikeisti ir sena tatuiruotė prie jo visai nederės – kas tada?

Stiliaus tabu man nėra. Galime kalbėti nebent apie rizikos zonas, kurias reikėtų apeiti ypač atsargiai. Štai kad ir būsimą vasaros sezoną daugelis dizainerių moterims siūlo įvairių variacijų vadinamuosius dviratininko šortus – viršutinę kojos dalį gerokai aptempiančias puskelnes iš sintetikos ar trikotažo. Šie šortai beveik visada kreivina kojas ir taip pat dažnai vizualiai apsunkina kelius. Ar moterims tikrai reikia tokio efekto? Galbūt aukštas kulnas padėtį pataisytų, bet vis tiek reta su tokiu drabužiu atrodys gerai, o juk pamatysite – dėvės, ir dar kaip! Tas pats ir su praėjusį sezoną madingomis kulotėmis. Juk jos vizualiai sustumia siluetą, sutrumpina kojas, padaro iš figūros dėžę, ypač jei negali pasigirti ilgomis kojomis... Taigi, tikiu, kad matuotis galima viską, bet ne viską reikia dėvėti.

Baltijos valstybių žmones dažnai giria už įgimtą skonį, gerą akį, meniškumą. O ką Jūs, tiek daug metų čia gyvenantis ir galintis mus palyginti su kitų kraštų žmonėmis, apie tai manote?

Ši reputacija yra užtarnauta, tai nėra mitas. Mes, Baltijos šalių gyventojai, tikrai turime subtilesnį skonį. Ne geresnį, ne blogesnį, bet subtilesnį. Su kuo tai susiję? Gal todėl, kad esame santūrūs, vėsesnio temperamento, vadinamojo šiaurietiško būdo, ir mūsų apranga yra santūresnė, joje daugiau dėmesio skiriame detalėms ir niuansams. Net ir slavai, pagyvenę Baltijos valstybėse, perima šį subtilumą. O kas mums tikrai ne prie širdies, tai perdėtas atvirumas ir seksualumas, puošnumas ir prabangos demonstravimas. Aišku, kitiems galime atrodyti per daug atsargūs ir net nuobodūs. Bet yra dar kai kas: mes labai kūrybiški, pas mus vertinamas ir skatinamas individualumas, savitas požiūris, eksperimentai. Tik reiškiame mes tai ne stipria vizualine ekspresija, o labiau forma, detalėmis.

Į Jūsų mokymus važiuoja žmonės tiek iš buvusios Sovietų Sąjungos, tiek iš Vakarų. Kokių pastebite jų stiliaus suvokimo skirtumų?

Atsakysiu trumpai: kuo toliau į Rytus (o jie man prasideda jau nuo Ukrainos kurorto Odesos), tuo daugiau glamūro, blizgesio, seksualumo, prabangos, perdėto puošnumo ir šiaip visokių taisyklių, kaip priklauso rengtis ir kaip atrodyti. Ten labai aiškūs rėmai ir mažai vietos individualumui, kuris yra akivaizdi vertybė Vakarų kultūroje.

Savo seminare minėjote, kad kuriančiam žmogui svarbus įkvėpimas yra gamta. Štai japonai šeimomis traukia paprasčiausiai pažiūrėti į Fudzijamos ugnikalnį arba į Žydinčių slyvų šventę, ir neabejojama, kad tai tiesiogiai susiję su jų kūrybingumu. Kiek pats būnate gamtoje?

Gaila, bet neturiu tam laiko. Per daug veiklos užsikroviau ant pečių, tačiau mintimis dažnai nukeliauju į gamtą. Užtat turiu naują pomėgį, nes be pomėgių žmogus tiesiog negali būti. Tai – opera. Žiūriu įrašytus operų pastatymus iš garsiausių pasaulio teatrų. Bent po valandą vakarais, pabaigęs darbus. Pasinėręs į šį grožio pasaulį atsiriboju nuo visko aplink.

Ar mada jau nebedžiugina kaip anksčiau?

Mada iš pomėgio virto darbu. Pastaruosius kelerius metus viskas visur visada buvo tik apie madą. Joje jau niekas nebestebina, viskas pasidarė per daug pažįstama. Turbūt per ilgai šioje srityje sukuosi, jau per daug žinau ir mačiau... Ir kai tokios mintys aplanko, reikia susirasti veiklos sielai – tokios, kur vėl būtum tarsi smalsus vaikas. Kai kas lanksto origamius, kai kas šoka tango, o aš klausausi muzikos. Ar pats dainuoju? Ginkdie, tikrai ne.

Jūs daugeliui esate didžiausias autoritetas. Visgi, ar atskleisite, kas Jums pačiam yra autoritetai iš mados, o gal net ir politikos pasaulio?

Didžiausias autoritetas man yra mados analitikas Aleksandras Vasiljevas. Eruditas, turintis fantastišką bagažą žinių apie madą ir nepriekaištingą humoro jausmą, malonus ir draugiškas, bet reiklus ir kandus, jeigu situacija to reikalauja. Džiaugiuosi, kad jį pažįstu.

O iš politikos – galbūt nepatikėsite, bet Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Jau vien už tai, kad spjovė į protokolą, kuris įpareigoja aukšto rango politikes segėti sijoną, ir apsirengė kaip vyras. Ar kada matėme ją su sijonu? Aš – ne. Man imponuoja, kad ji, nepaisydama dešimtmečius galiojusių standartų, sukūrė neregėtą precedentą. Tai revoliucionierės bruožas.

Jūsų asmeninis įvaizdis neatsiejamas nuo juodos spalvos. Ką ji Jums reiškia? Kokiomis aplinkybėmis ją pamėgote?

O Jūs kokiomis? (Juokiasi.) Mano meilė juodai spalvai tai užeidavo, tai atslūgdavo, bet išsiskyrę mes nebuvome niekada. Kažkaip prieš kokius ketverius metus perėjau prie visiškai juodo garderobo. Atrodė, kad tik laikinai, o dabar jaučiu, kad nenoriu su ta juoda skirtis. Turbūt tai labai asmeniška, bet galbūt joje slepiuosi, juk esu introvertas, juoda spalva mane tarsi saugo. Juoda taip pat yra patogi ir praktiška. Spintoje yra kitų spalvų drabužių, bet jie kabo, aš jų nenoriu. Nežinau, ar taip ir liksiu juodas, bet kol kas aš šioje spalvoje tiesiog maudausi ir man labai gera. Ir tai niekaip nesusiję su penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsiradusia kliše, kuri tarp bohemos populiari ir šiandien, esą menininkas turi dėvėti vien juodai. Aš juodai dėviu, nes taip noriu.

O kada jau reikia imti ir radikaliai pakeisti įvaizdį?

Tada, kai jaučiate, kad taip nebegalite. Žmogaus brandoje esama cikliškumų – paprastai didelis noras keistis ateina kas dvylika metų. 24-eri, 36-eri, 48-eri – dažnai šie metai susiję su lūžiais. Na, o dvyliktuosius savo gyvenimo metus prisimename visi – ten tai visiškas chaosas, eksperimentai, savęs suvokimas ir ieškojimas. Aš jeigu keičiu stilių, tai visą iškart be sentimentų.

Ar tai reiškia, kad visus drabužius iš spintos reikia tiesiog pakeisti naujais?

Kai norime keisti šukuoseną, dažniausiai plaukus paauginame, ruošiamės permainai. Taip ir su garderobu – gerą pusmetį iki radikalaus pokyčio reikia galvoti apie būsimą įvaizdį, vartyti žurnalus, dairytis parduotuvėse, tiesiog atkentėti ir nutrinti senus rūbus iki skylių. O tada vienu kartu imti ir pakeisti. Geriau tai daryti su stilistu, nes ne tik išleisite mažiau pinigų, bet ir neprašausite su nauju įvaizdžiu.

O kur dėti senus drabužius?

Žmonės nemoka protingai pirkti, o prisipirkę per daug nemoka su daiktais protingai atsisveikinti. Tada tie daiktai metų metus tūno spintoje, kabo kaip negyvas svoris. Nedėvimam naujam drabužiui reikia duoti metus – jeigu per tą laiką nekilo noras dėvėti, reikia atsisveikinti. Pavyzdžiui, aš daiktus dovanoju arba namų tvarkytoja išneša, kažkam atiduoda. Mano spinta visada pustuštė.

Kalbant apie radikalius pokyčius, Jūs kadaise išgarsėjote dar ir dėl savo metamorfozių (angl. makeover) ciklo, kai paprastas moteris pakeisdavote neatpažįstamai. Juk šito projekto tikslas buvo ne tik pasipuikuoti stilisto meistryste?

Šito formato tikslas – pramoga, jame yra daug šou. Tai visame pasaulyje darė iki manęs, tai daro ir po manęs. Žiūrovams patinka matyti, kaip pakeičiamas žmogus. Tas „prieš“ ir „po“ efektas mus visus labai traukia. O prasidėjo viskas tuomet, kai dar dirbau vietiniame mados žurnale. Sugalvojome rubriką, kad kiekvieną mėnesį pristatysime po tokį radikalų išvaizdos pokytį.

Nemažai mano tuometinių klienčių buvo įkalbėtos dalyvauti ir atsidūrė žurnalo puslapiuose. Ilgainiui dėl šitų darbų pasidariau labai žinomas, ir toli gražu ne tik Latvijoje. Vėliau tai darė jau mano mokiniai. Nuo 2008-ųjų makeover projektas yra oficialus egzaminas kiekvienam, kas nori gauti stilisto diplomą „Bogomolov' Image School“. Pasitelkus internetą šitie mūsų darbai labai paplito. Iki šiol gauname gausybę užklausų iš viso pasaulio su prašymais: pakeiskite mane! Kantriai visiems atsakome, kad esame mokykla, o ne šou projektas.

Madoje Jūsų niekas nebestebina, bet gal kas nors ypač džiugina?

Džiaugiuosi, kad madoje lieka vis mažiau tabu, neįmanomų, neleidžiamų dalykų ir kad keičiasi, atrodo, nepajudinamos taisyklės. Mada šiandien tapo tokia laisva, demokratiška, o svarbiausia – kaip niekad įvairi!

Negaliu nepaklausti – kokią matote mados ateitį?

Viskas priklausys nuo pažangos ir kaip sparčiai ji vyks. Jau šiandien galime kurti vaizdą hologramomis, o juk ateis toks laikas, kai mes, tikiu, galėsime kurti savo virtualų įvaizdį. Kaip? Paprastai: valgai, ką nori, atrodai, kaip nori, rengiesi, kaip nori, bet turi mygtuką, kurį paspaudęs tam kartui gauni idealų kūną, tobulą figūrą ir tokį tave mato visi. Šimtas metų? Du šimtai? Nežinau, kada, bet rašytojai fantastai apie šituos dalykus jau kalbėjo. O kai visi aplink bus idealūs, atsiras didelė niša grožio pramonei, juk būtent makiažas, šukuosena ir kiti ženklai galės kurti žmonių individualumą, atskirs juos vienus nuo kitų. Noras išsiskirti ir noras būti tobulam niekur nedings – esu tikras.

Tai nuo grožio standartų niekur nepabėgsime?

Jų visada buvo, yra ir bus, tik vis kitokių. Jeigu visuomenėje ir toliau dominuos liekno kūno standartas, o pati visuomenė nuo greitojo maisto tik pamps, mokslininkai neprivers ilgai laukti – sukurs piliulę, kurią prarijus visi nereikalingi kilogramai kaipmat ištirps. Fantazuoju, bet juk visko gali būti, tiesa?

Mano rubrika vadinasi „Suprasti madą“. Ką norite, kad žmonės apie ją geriau suprastų?

Ne kiekvienam ir reikia ją suprasti. Aišku, jeigu ji tapo profesija, tai privaloma, bet eiliniam žmogui ją reikia ne suprasti, o naudoti pagal paskirtį. Madą galima sekti, joje galima gaudytis, ja galima sirgti, o galima ir ničnieko nesuprasti ir vis tiek rengtis skoningai. Paradoksas, susijęs su kai kurių žmonių tiesiog harmoninga pasaulėjauta.

Tradicinis klausimas: kadangi mūsų žurnalas vadinasi „Laimė“, visų savo herojų klausiu to paties – kas Jus daro laimingą ir ar esate laimingas?

Laimė – tai akimirka, todėl bijočiau teigti, kad nuolat esu laimingas, nes visko būna. O laimingą mane daro tie momentai, kai pats sau patinku, kai esu patenkintas tuo, kaip puikiai išdėsčiau seminarą, kokį rimtą parašiau straipsnį, kaip skaniai pagaminau savo mėgstamas „Cezario“ salotas, galų gale kaip gerai pats sau šiandien atrodau veidrodyje. Man laimė yra visiškas savęs priėmimas, kai neieškau savyje ydų, kai savęs mintyse nebaru, kai esu su savimi taikoje.  

Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Temos:

Stilius Mada

Naujausi straipsniai