Garsios Lietuvos manekenės: „Netiesa, kad pinigai ardo draugystę“ (papildyta kovo 2 d.)

Meda Jonaitytė, Renata Mikailionytė ir Julija Maslinskaja-Ulvydienė / Žurnalo „Žmonės“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2012-03-02 15:25
Viena apie kitą jos žino beveik viską. Dvi džiaugiasi, jei džiaugsmingų naujienų turi trečia, ir liūdi, kai ji ašaroja. Jų valandos suskaičiuotos, darbai padalyti, įtakos zonos išskirstytos. Jos gražios, vis dar geidžiamos, bet, kaip ir daugelis moterų, būna mylimos, būna vienišos ar labai įskaudintos. Susipažinusios keturiolikos, manekenės, modelių agentūros „Image Group“ bendraturtės Renata Mikailionytė (38), Meda Jonaitytė (34) ir Julija Maslinskaja-Ulvydienė (35) – vis dar kolegės ir draugės jau beveik penkiolika metų. „Netiesa, kad pinigai ir bendras verslas ardo draugystę“, – lyg susitarusios tvirtina prieš dešimtmetį buvusios bene garsiausios Lietuvos manekenės.

„Vintažinių gražuolių susirinkimas, – taip per vieną madų demonstravimą kartą pajuokavo Julija. Po akimirkos pridūrė: – Na, gal dar ne...“ Tačiau toks laikas neišvengiamai ateis. Kitaip juk nebūna. Grožio, podiumų ir tviskančių nuotraukų akimirkos, kad ir kaip būtų gaila, yra begėdiškai trumpos. Gal todėl – tokios žavios?

„Kada paskutinį kartą ėjau podiumu? – didžiulėmis akimis sumirksi Meda. – Per jubiliejinį Juozo Statkevičiaus vakarą. Stresas – nežmoniškas! Podiumas atrodė begalinis, klaikiai jaudinausi. Norėjosi juo pereiti gerai, pabaigoje ėmė trūkti oro, kai pamačiau priešais su batais žudikais klupčiojančias merginas. Viskas, pamaniau, nebenoriu. Viskam turi būti savas laikas.“

„Buvo visokių laikų, – gražiuose savo namuose santūriai šypteli Renata. – Kažkada mus tiesiog graibstyte graibstė, buvome visur – pristatymuose, festivaliuose, nuotraukose, reklamose, vaizdo klipuose, televizijoje. Vėliau atėjo laikas, kai nebereikėjo, gal tiesiog pabodome, o paskui ir vėl – populiarumo banga, tiesiog skęstame darbuose. Mes nuolat daug dirbome. Ir labai nuoširdžiai, tikėdamos tuo, ką darome. Gal tai ir yra mūsų sėkmės priežastis?“

Kartais Medai ir Julijai atrodo, kad taip ir gyvens: šešiasdešimties du kartus per metus sės į automobilį ir mėnesį malsis po Lietuvą, ieškodamos brangakmenių užsienio podiumams.

Būsiu manekenė!

Kalbėti apie savo darbą jos gali valandų valandas. Ir tuose pokalbiuose, nesunku pastebėti, nėra žodžio „aš“. Tik – „mes“ arba „mergaitės“. Kažkada prasidėjęs, anot Medos, vaikų žaidimas šiandien tapo pomėgiu, darbu, verslu, be kurio joms sunku įsivaizduoti gyvenimą. Na, bent jau dviem iš jų – Medai ir Julijai.

Renata kol kas mėgina suderinti tris veiklos sritis: darbuojasi agentūroje, rengia festivalį „Mados infekcija“, puoselėja neseniai atsiradusią aistrą augalams ir pasinėrė į kraštovaizdžio architektūros studijas. „Dar nežinau, kaip viskas bus...“ – jos balse pasigirsta abejonė.

Oficialiai trijų merginų įkurta agentūra „Image Group“ skaičiuoja keturioliktus metus – nuo 1998-ųjų. Dabar ji atstovauja tarptautinei modelių agentūrai „Next“, taip pat lietuvės bendradarbiauja su modelių agentūromis Japonijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, JAV, Kinijoje...

Tai dabar modelio karjerą daryti norinčioms merginoms visi keliai atviri, o anuomet... „Visi sakė: oi, kokios tavo ilgos kojos, turėtum būti manekenė. Apie tai negalvojau, turėjau kitų tikslų, po pamokų bėgdavau į dailės mokyklą, laisvo laiko beveik nebūdavo, – pradžią prisimena Julija. – Modelių atrankų tuomet niekas nerengė. Jei gatvėje manęs nebūtų pagavusi Aksana Naujokienė, daug kas galėjo pasisukti visai kitaip. O tada atsivėrė nepažįstamas mados pasaulis: kolekcijų pristatymai, fotosesijos, filmavimai, mados festivaliai, kuriuose demonstravau ne tik garsių Lietuvos dizainerių, bet ir užsienio grandų drabužius.“

Renatos kelyje lemtinga buvo pažintis su scenografu Mariumi Jacovskiu, nuo to laiko vadinamu Kolumbu atradėju. Anuomet dizaineriai, kurie studijavo Dailės akademijoje, jam prisakė ieškoti merginų, kurios galėtų demonstruoti kolekcijas: „Buvome išėjusios pasivaikščioti su drauge, dabar scenografe Renata Valčik. Pilies gatvėje susitikome jos bičiulį Marių Jacovskį.

Pro šalį ėjo Ramunė Piekautaitė ir Julija Žilėnienė, tada jos buvo geros draugės. Marius šaukia: „Radau vieną!“ Ramunė, prisimenu, atsisuko ir mestelėjo: „Gerai, tegu ateina.“ Įdomiai aš tada atrodžiau – plaukai iki juosmens, tėvo švarkas – vestuvinis, pakeltais pečiais, batai grubūs, suvarstomi. Žinoma, kad į mane kreivai žiūrėjo, – iš kur ta mergiotė? O Julija, matyt, kažką manyje pastebėjo ir paprašė, kad demonstruočiau jos kolekcijos finalinį modelį. Nuo to viskas prasidėjo. Susipažinau beveik su visais dabar garsiausiais Lietuvos dizaineriais – Julyte, Seržu Gandžumianu, Sandra Straukaite, Juozu Statkevičiumi, Vida Simanavičiūte ir Aleksandru Pogrebnojumi, Ramune Piekautaite.“

Iš tiesų jos labai skirtingos. Tokios skirtingos, kad, kaip sako Julija, net pyktis nėra dėl ko.

Medai buvo keturiolika, kai pirmą kartą peržengė Vilniaus modelių namų slenkstį: „Visos vyresnės, tokios reikšmingos. Julija – šalta, su akinukais, pasverianti kiekvieną žodį. Net pagalvoti negalėjau, kad jai – beveik tiek pat, kiek ir man. O aš – su slidininko batais, suplėšytais džinsais, vyriška odine striuke. Ne, negaliu pasakyti, kad vyresniųjų buvome šiltai sutiktos. Netgi buvo šiokia tokia diedovščina. Jei jau kas atsitiko suknelei, žinoma, kaltos mes. Aš nesikoviau nė dėl vienos pozicijos, apskritai nelabai ką suvokiau. Su Renata pirmą kartą susitikome po Lietuvos topmodelio rinkimų, kuriuos ji ir laimėjo. Buvo organizuojamas pirmasis tarptautinis modelių konkursas. Mane į jį išspyrė mama, kad įsitikinčiau, jog būti plonai – ne taip jau blogai.“

Iš kur tos ambicijos?

Dabar net baisu pagalvoti, kokios jaunos jos buvo! Ir kokiais skirtingais keliais jau tuomet ėjo. Rimtoji Julija, padūkėlė Meda ir visų dizainerių draugė fatališkoji Renata. Jos malėsi ant tų pačių podiumų, tuose pačiuose renginiuose ir festivaliuose, pradžioje lyg ir priklausė vienos pirmųjų Lietuvoje manekenių Aksanos Naujokienės agentūrai, tačiau būdavo, kad užsakymų demonstruoti madas ar fotografuotis atnešdavo pačios.

„Vieną dieną pamatėme, kad užsakymų yra labai labai daug“, – prisimena Renata. O Meda priduria: „Aš tuo metu jau buvau grįžusi iš Paryžiaus, su merginomis pakalbėdavome, kad viską reikia daryti kitaip. Pasakėme Aksanai. „Mergaitės, jei norite kitaip, tai imkit pačios ir darykit“, – pasiūlė, o mes penkios ėmėme ir išėjome. Išsiskyrėme gražiai, be jokių pykčių...“

„Buvome labai ambicingos“, – šypteli Julija ir priduria, jog dabar tikrai dešimt kartų pagalvotų.
Jos suvokė, kad agentūra negalės egzistuoti be buhalterijos ir galybės ne visai įdomių techninių dalykų, bet užmojo atverti Lietuvos merginoms kelius į užsienio agentūras neatsisakė. Ir į tokias, kuriose būtų saugios, gautų gerą darbą bei užmokestį. Kad joms nereikėtų kaip Medai, kuri pakliuvo nežinia pas ką, sėdėti užrakintoms apartamentuose – nors ir Paryžiuje.

„Laimė, manęs tada niekas nenuskriaudė, tačiau toji patirtis, patikėkit, buvo labai keista, aš tik norėjau, kad mane kuo greičiau išsiųstų namo, pas pirmąją meilę, – prisimena Meda ir sako, kad dabar daugybę laiko praleidžia bendraudama su užsienyje dirbančiomis savo agentūros merginomis. – Mes už jas atsakome.“

Tuomet lyg iš dangaus nukrito italų agentūra, kuri paprašė rengti mergaičių atrankas Lietuvoje.

Nė viena iš jų neskaičiuoja nemigos naktų, tarpusavio melodramų, kurias reikėjo išgyventi, išmėginimų ir konfliktų. Juk be šito – niekaip, kaip dar kampus nugludinsi? „Kai pradėjome dirbti, žiauriai pavargdavome, tačiau mums visi darbai buvo geri, juk sėdėjome ant savo uodegos, nelabai galėjome rinktis“, – pasakoja Renata. Greitai iš penkių drauge pradėjusių dirbti merginų liko tik trys – Renata, Meda ir Julija. Tuomet lyg iš dangaus nukrito italų agentūra, kuri paprašė rengti mergaičių atrankas Lietuvoje. Darbu italai liko patenkinti, o netrukus buvo sukirsta rankomis, pasirašyta bendro darbo sutartis.

Lyg iš vieno vazono

Iš tiesų jos labai skirtingos. Tokios skirtingos, kad, kaip sako Julija, net pyktis nėra dėl ko. „Mums net skirtingi vyrai patinka!“ – nusikvatoja. Meda tikina, kad parduotuvėje galėtų pasakyti, kokia suknelė patiktų Julijai, o kurią pasirinktų Renata, tačiau jai atrodo, jog apie kai kuriuos dalykus – požiūrį į darbą, vertybes – visos trys mąsto vienodai. Medai įstrigusi kažkada mamos pasakyta frazė: „Kai duomenys maždaug tokie patys, tai nėra dėl ko konkuruoti.“ „Ir mums tikrai nebuvo, net pačioje pradžioje. Ne apie konkurenciją galvojome, gyvenimas buvo puikus, demonstravimai, festivaliai, o ten – susižavėjimai visokie“, – priduria.

Beje, Renatai atrodo, kad Julija su Meda yra artimesnės. „Kodėl? – nesupranta Meda. – Ar todėl, kad, rinkdamos naujus modelius, mes kartu daugiau važinėjame po Lietuvos miestus ir miestelius? Kad mėnesių mėnesius sėdime viename automobilyje, o po kelionių, būna, viena kitos matyti nenorime? Anąkart Alytuje prie santuokų rūmų pasiūliau Julijai: gal susituokime, tu vis tiek daugiau laiko praleidi su manimi nei su savo vyru. Ryšys yra labai stiprus tarp visų trijų.“

Merginos neslepia, kad buvo laikas, kai teko aiškintis visokius dalykus. Ir tai – normalu. „Mes tarpusavy jau viską esame išsiaiškinusios, – šypteli Renata. – Užtat galime pasijuokti ir viena iš kitos, ir iš savęs. Būna, tiesiog numoji ranka: ai, supratau... Aš išvis nenoriu kitų slėgti savo rūpesčiais. Turiu keletą draugių ir netgi joms nemėgstu verkti ant peties, bet tikrai žinau: jei darbe apie asmeninius dalykus paatvirausiu su Meda ir Julija, jos iškart puls man pagalbon.“

„Oho, kokias jos įtakingos! Gulėjau ligoninėje, man ruošėsi operuoti apendicitą, tai jos viena per kitą man skambino ir liepė neleisti, kad pjautų, tegu laparoskopiją daro. Guliu be amo, o jos man vis tiek gyvenimą reguliuoja, – pasijuokia Meda. – Žinome viena kitos pliusus ir minusus, todėl viena kitą priimame besąlygiškai, kaip šeimos narę. Nesiskambiname kiekvieną dieną, tačiau esminius dalykus išgyvename kartu.“

Ir Julija jokių rimtų konfliktų neprisimena: „Būna, ateina kuri be nuotaikos, tada klausi: tai ko tokia nelaiminga? Ir stengiesi praskaidrinti dieną. Iš tiesų mes niekada jokios situacijos neprivedėme prie konflikto. Susėdi ir nusprendi, kas yra geriausia. Jausmas toks, lyg augtume viename vazone.“

Polėkio vis dar užtenka

Kol kas jos – trise. Apie dieną, kai keliai išsiskirs, nė viena nekalba. Bent jau garsiai. Tačiau Renatai labai patinka augalai, daugybę jėgų ji atiduoda festivaliui „Mados infekcija“. „Mes kartu sukuriame didesnę vertę nei atskirai, – svarsto Julija. – Užtat gerai suvokiame, kad reikia laikytis kartu.“ Meda irgi sutinka: „Buvo laikas, kai Renata laukėsi vaikelių, aš laukiausi Gertrūdos, puikiausiai pakeitėme viena kitą.“

Prieš dešimt metų Renata dažnai važiuodavo į Maskvą, ten turėjo užsakymų, filmavosi, buvo gavusi darbo pasiūlymų. „Bet aš grįžau. Ir viena iš priežasčių – agentūra, – sako ji. – Agentūra visada buvo šalia kitų mano darbų – televizijos, „Mados infekcijos“. Pagalvodavau: o ką dar norėčiau veikti šiame gyvenime? Supratau, kad jei kas pasikeistų – labai skaudėtų, bet gyvenimas eina pirmyn.

Prieš metus palikau direktorės kėdę, dabar joje – Meda. Likau dirbti prie mados renginių, organizuoju personalinius dizainerių pristatymus, mane tai uždega – gaunu adrenalino, myliu, suprantu. Gyvenimas keičiasi, interesai ir vertybės – taip pat, ieškai savęs – atsiranda sritys, kurios daro didelę įtaką, tave keičia, moko... Vertinu ir gerbiu manekenes, nes žinau, koks nelengvas jų darbas, jis reikalauja drausmės, kultūros, tolerancijos. Dirbu su labai skirtingais dizaineriais, juos pažįstu, toleruoju ir, jei tik galiu padėti – padedu. Dar viena sritis – apželdinimas. Grimztu į ją su didžiule meile ir susidomėjimu. Laikas bėga greitai, užtat privalai rinktis arba pasistengti daug gražių darbų nuveikti.“

Atrodo, jos visos renkasi. Daro tai tolerantiškai, nesidraskydamos ir nesipykdamos. Laikosi viena kitos, nes pernelyg daug praleista drauge. „Mes viską turėjome savo laiku, – prataria Meda. – Polėkio užteko, kai buvome labai jaunos, dabar jo irgi netrūksta, tačiau laiko viskam įgyvendinti – labai. Tai – natūralus gyvenimo virsmas, todėl jaučiuosi komfortiškai.“

Niekada pernelyg neatviravusios apie asmeninius reikalus, uždarų durų neatveria ir dabar. Renata su Meda tikina išgyvenančios ramų laiką, kai niekas nedrebina širdies. Jei sudrebins, gali būti, kad vieną dieną įžengusios į savo biurą ištars: „Oi, merginos, noriu pasipasakoti...“ Arba: „Žinote, turiu simpatiją...“

Kai kas nors jų klausia apie sėkmę, sako modelių gyvenimą pažįstančios iš vidaus. Jos supranta, kad su žmonėmis reikia kalbėtis, juos mylėti, nes kiekvieno istorija ir gyvenimas – skirtingi. „Mes esame geras miksas, gerai suplaktas kokteilis, – Meda mėgina dėlioti savą sėkmės receptą. – Susitikome ne tam, kad įrodinėtume savo tiesas, o tam, kad pasiektume bendrą tikslą.“

Jų draugystė, regis, išlaikė ir išmėginimą pinigais. „Apie tai nė neverta kalbėti, netapome labai turtingos“, – sako Renata. Kartais Medai ir Julijai atrodo, kad taip ir gyvens: šešiasdešimties du kartus per metus sės į automobilį ir mėnesį malsis po Lietuvą, ieškodamos brangakmenių užsienio podiumams. „Kai tokį surandi, visos panašios mintys išgaruoja. Tuo mūsų darbas ir žavus. Nėra nieko smagiau už jausmą, kad gali pakeisti jaunos merginos gyvenimą. Kai išnyksta kompleksai, ji atsitiesia ir pradeda įgyvendinti savo svajones“, – sako Meda.

Naujausi straipsniai