Praėjusiais metais rugsėjo 8 d. Kauno klinikose pasaulį išvydo garsusis Tauragės ketvertukas – Luka, Luknė, Lėja ir Milena. Šiandien žavioms mergytėms jau metukai ir keli mėnesiai. Kai kurios jų vaikšto, kitos šliaužioja ir nepaliaujamai virpina širdį savo šypsenomis.
Nusprendėme aplankyti garsųjį ketvertuką ir sužinoti, kaip gyvena gausi šeimyna. Tauragėje, jaukiuose namuose mus pasitinka supermama Lina (40 m.), auginanti du vyresnius sūnus Luką (11 m.) ir Dovydą (už mėnesio bus 17 m.) ir garsiąsias dukras. Mažylės šliaužioja ir garsiai šneka savo kalba, šalia laksto ir jų draugė kalaitė Džema. Nusijuokiame, kad namuose tikra moterų kompanija susirinkusi.
Lina, šukuodama mergaitėms plaukus ir rišdama kasas juokiasi: „Mažylėms kalasi dantys, todėl šiąnakt, lyg žinodamos, kad atvažiuosite, jos nuo keturių ryto nemiega. Tik apie 6 užmigo“.
Trys mažylės labai panašios, o ketvirtosios bruožai kiek skiriasi nuo sesių, tačiau ji, Milena, pati drąsiausia, ir kaip mama sako, visada nori būti visur pirma, visko išsireikalauja. Ir išties – mergaitė drąsiai bendrauja, kalba ir mielai leidžiasi nešiojama.
Visos mergytės jau bando vaikščioti, nors pirmoji pradėjo Milena, ne veltui ir jos charakteris labiausiai išsiskiriantis. Luknė ir Lėja švelnios, o mažiausioji Luka dar turi pasivyti seses – mama ją vežioja į masažus.
Mažylės iškart susidomi naujaisiais svečiais jų namuose – joms norisi viską paliesti, pačiupinėti. Greitai jų rankose atsiduria mano telefonas, vėliau ir visi fotografo atributai, vėliau atrandama ir didžiulė rankinė – juk joje gali tilpti labai daug!
O kai ateina laikas fotosesijai, supranti, kad papuolei į bėdą – kaip visus vienoje krūvoje nufotografuoti?! Mažylės zuja į visas puses lyg vijurkai, kadangi yra tikros linksmuolės aktyvistės, žvalgosi kraipydamos galvą tarsi mąstydamos – „ar ilgai dar mus čia fotografuos?“. Tad ir mažiausioji Luka nuotraukose virsta slapuke – matosi tik pakaušyje styranti kasytė.
Alyvuogių indelis dingsta per kelias minutes
Ką mergaitės labiausiai mėgsta valgyti – ar yra išrankios patiekalams? „Jos valgo viską, tačiau nepatikėsite, labiausiai mėgsta alyvuoges. Kone kiekvieną dieną visos, tik mažytė dar ne, suvalgo visą indelį, todėl šaldytuve visada turiu alyvuogių. Patinka tiek juodos, tiek žalios.
Kai padaviau pirmą kartą, įsikišusi į burną Milena susiraukė, o Lėja porą kartų pakramtė, akys tik išsipūtė, ir iškart vieną, antrą, trečią pradėjo valgyti. Žiūriu, kad joms patiko, na, ir pradėjau pirkti. Alyvuogės gerai sutvarko vidurius, tad nebeturime tokių problemų. Per dieną mergaitės ir suvalgo po vieną indelį, tiksliau, per kelias minutes jau ir tuščia būna. Tikros gurmanės nuo pirmų dienų.
Neatsisako ir marinuotų agurkėlių. Saldumynų neduodu, nebent labai retai. Iš tikrųjų, ko vienai prireikia, tai paskui ir kitoms iš eilės“, – juokiasi Lina.
Klausiu Linos sūnaus – kaip jam sekasi seses prižiūrėti. „Visai nesunku, nereikia daug pagalbos“, – santūriai sako Lukas, mielai prižiūrintis seses.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ketvertuko susilaukusi tauragiškių šeima: „Labai norėjome mergytės – gavome keturgubą dovaną“
Lina negaili gražių žodžių abiem sūnums Lukui ir Dovydui, kurie rūpinasi ir sesutėmis, ir mama: „Kai sužinojo, kad laukiuosi keturių, vaikai tikrai labai nustebo, net sakė – mama, ar tu pablūdai. O paskui palaipsniui visi priprato prie tos minties, džiaugėsi, dabar labai padeda – pamato pro langą, kad grįžtu iš parduotuvės, tai skuba nusileisti žemyn ir paimti pirkinius.
„Jos valgo viską, tačiau nepatikėsite, labiausiai mėgsta alyvuoges.“
Sūnūs visada labai rūpinosi, o kai mergaitės gimė, atvažiavo į Kauną mūsų aplankyti. Tada negalėjo pamatę atsistebėti, kokios jos mažytės. Jie sesutes labai pamilo ir man labai padeda, sumuštinius daro, į lovą atneša, žodžiu, pagalbos iš jų tikrai daug sulaukiu“, – džiaugiasi Lina.
„Gražu žiūrėti. Ne bet kam skirta tai matyti“
Iš tikrųjų gražu žiūrėti, kaip jaunoji mama sparčiai sukasi ir be vargo susitvarko su keturiomis padūkėlėmis. Erdviuose namuose mažylėms netrūksta vietos, kaip ir jų išdaigoms. O ir pokalbio metu mergaitės jautėsi drąsiai, mielai bendravo, džiaugėsi kalbinamos ir net leidosi paimamos ant rankų, atskleisdamos savo vokalinius sugebėjimus.
Visgi, reikia įdėmiai stebėti, kur jos keliauja, nes tai daro skirtingomis kryptimis: viena po stalu, kita – mamai ant kelių, trečia tyrinėja fotoaparato stovą, ketvirta jau pasislėpė mamos kambaryje: „Čia blogiausia, kas galėjo nutikti“, – nusijuokia mama ir skuba ieškoti mažosios slapukės.
„Žinia, kad laukiuosi keturių, tikrai nustebino. Bet reagavau labai normaliai, su džiaugsmu. Neišsigandau – aš džiaugiausi, ir tokia žinia man buvo labai gera. Niekada neplanavau būti daugiavaike mama, bet gavosi taip – ačiū Dievui. Esu labai laiminga. Ir kai dabar pamatai tų vaizdų visokių, gražu žiūrėti. Ne bet kam skirta tai matyti.“
Dvynių šeimoje su kaupu
Lina pasakoja, kad jų šeimoje išties būta labai daug dvynių, todėl ir ketvertukas nėra tokia jau staigmena. Moteris prisimena, jog jos prosenelės tėvelis iš dvynių, pati prosenelė (beje, jai jau 108 metai!) turėjo dvynukus, pačios Linos mamos brolis sulaukė dvynių, pusbrolis turi dvynukes, pusseserė taip pat du kartus susilaukė dvynukų.
Lina irgi iš didelės, penkių vaikų šeimos – dar turi du brolius ir dvi seseris. Mama gyvena už keturiolikos kilometrų ir, kai gali, visada padeda dukrai.
O kaip mergaičių tėtis? Kodėl nutrūko jų santykiai? „Su mergaičių tėčiu mūsų niekas nebesieja, pati paprašiau jo išsikraustyti“, – atsako Lina, nedetalizuodama šeimos situacijos.
Ar darosi lengviau auginti mažyles?
„Sunkiau, – juokiasi Lina. – Visos nori eiti, vaikščioti, stalčiai iškraustyti, išlaužyti. Turiu eiti iš paskos. Kiekviena labai skirtinga ir su savo charakteriu, į savo žaidimus mėgsta įtraukti ir Džemą, kuriai kartais tenka sprukti nuo mažųjų išdaigininkių“.
Tačiau nuo to tik dar įdomiau – juk pirmus mėnesius mergaitės leido klinikose, kol sustiprėjo, o dabar jau auga tikros panelės, vis labiau atsiskleidžia jų asmenybės.
Diena suplanuota iki minučių
„Dabar, kai dantys dygsta, jau nėra grafiko, o šiaip aš susiguldau dukras apie 9 vakare – nuo pusės devintos iki pusės dešimtos jos migdosi, o keliasi 6–7 valandą ryte. Visą naktį išmiega, ir aš galiu pamiegoti. Ir jeigu ne dantų dygimas, tai pailsėčiau dar geriau“, – pasakoja.
Ar sesės draugauja? Lina sako, kad Milena mėgsta pokštus krėsti ar pastumti sesę, tačiau mergaitės gerai sutaria – bučiuojasi, draugauja, žaidžia, glosto.
„Jau pradeda tarpusavyje bendrauti ir ne visada joms manęs reikia. Pietų miega vieną kartą per dieną, bet išmiega 2–3 valandas. Visas kartu maitinu, kartu guldau, o kitaip nebūtų kaip suspėti – juk yra ir kitų darbų, dar ir du sūnūs, ir namai“, – pasakoja moteris.
Ar darosi lengviau auginti mažyles? „Sunkiau, – juokiasi Lina. – Visos nori eiti, vaikščioti, stalčiai iškraustyti, išlaužyti. Turiu eiti iš paskos. Kiekviena labai skirtinga ir su savo charakteriu“.
Kai mergaitės išsimiegojusios ir pailsėjusios, tuomet, pasak Linos, viskas gerai, bet būna ir tokių akimirkų, kai už galvos stveriesi ir nežinai, kur bėgti.
Mama džiaugiasi, kad mergaičių sveikata gera, ne sirgalės: „Va, ir vyresni vaikai nesirgo, nei aš. Mes žinome, kad negalime sirgti, nes tam paprasčiausiai neturime laiko“, – pabrėžia.
Šeimynos diena surikiuota nuo – iki: „Bet nieko nespėju (juokiasi). Atvažiuoja kas nors – jau išeinu iš rikiuotės. Skalbiuosi 2–3 sykius per dieną, džiovyklę turiu, išsidžiovinu, tačiau jeigu nespėju susilankstyti, tai jau kitą dieną būna blogai (juokiasi). Neįsivaizduoju, kaip bus, kaip jos vaikščios visos – tai į vieną, tai į kitą pusę“, – pajuokauja mama.
Drabužėlius mažylėms Lina sako perkanti, o jų reikia iš tikrųjų nemažai. Milenos pereina Lėjai, nuo Lėjos – Luknei, o paskui ir Lukai. Ir perrengti reikia per dieną 2–3 kartus. „Seilinukų neuždedu, nes jeigu užrišami, tai mergaitės atriša viena kitai, o su lipdukais pačios nusiplėšia. Kartais ir keturis kartus perrengiame, nes priklauso nuo to, ką valgo ir kaip valgo“, – dalinasi kasdienybe mama.
Išsiverčia be pagalbininkės
Ar skaičiavo, kiek kartų reikia sauskelnes keisti? „Reikia ir keiti, neskaičiuoju. Niekada neskaičiavau, bet aišku, kad jų daug sunaudojama per mėnesį, kaip beje, ir mišinuko – didžiulę pakuotę mergaitės išgeria per kelias dienas. Vakar nupirkau, o rytoj vakare ir vėl reikės pirkti, – sako moteris, paskaičiavusi, kad mišinukai per mėnesį atsieina apie 260 eurų. – Gaila, kad pieno nenori gerti, joms mišinuko reikia ir ryte, ir vakare, nes vakare be jo neužmiega“.
Pagalbininkės Lina neieško – sako, kad nėra iš kur gauti, bet to, su svetimais žmonėmis vaikų nepaliktų. „O ir retas apsiimtų keturias dukras saugoti, man reikėtų būti šalia“, – sako.
Štai į lauką išsiruošti šeimai irgi gana sudėtinga, o dabar, kai orai niūresni, merginos laiką leidžia namuose. Lina, paklausta apie pramogas, kol kas numoja ranka, sakydama, kad laiko tam tikrai nėra, ir visas linksmybes atideda ateičiai. Aišku, laiko į kirpyklą, manikiūrą pasidaryti, į parduotuvę nueiti moteriai pavyksta atrasti, tada su mažytėmis pabūna mama ar sūnūs.
Mergaitės labai mėgsta žaisti, patinka knygos, tik dar gaila jų duoti, nes dažniausiai suplėšo. Bet labiausiai joms prie širdies tai, ko negalima imti.
„Neduok, Dieve, įslinks į vonią, tai tada tikras chaosas, visi kvepalai labai rūpi, vienas buteliukas net sudužo – tik neuždaryk durų, ir jos ten šeimininkauja. Filmukų žiūrėti nemėgsta, tačiau vieno prekybos centro reklama mažyles prikausto prie televizoriaus – visos nuščiūva ir žiūri. Juokingų nutikimų tikrai netrūksta – kiekviena diena atneša vis ką nors naujo“, – sako mama.
„Neduok, Dieve, įslinks į vonią, tai tada tikras chaosas, visi kvepalai labai rūpi, vienas buteliukas net sudužo – tik neuždaryk durų, ir jos ten šeimininkauja“, – sako mama.
Darželis ir tikra laimė
„Ar ruošiatės mažyles leisti į darželį?“ – klausiu Linos. – „Ruošiuosi, žinoma, greičiausiai nuo 2-ejų, nes reikia grįžti į darbą.“ (Lina dirba Maisto pramonės laboratorijoje laborante. – Aut.)
Nors juokiasi, kad ir pati kartais pasijaučia kaip vaikų darželyje su keturiomis išdykusiomis dukrytėmis.
„Laukiu, kada pradės pačios valgyti ir ant puoduko sėdėti. Jau vieną nusipirkau ir pradėsiu mokyti.
Tik dar sunkiai įsivaizduoju, kaip jas išruošiu visas keturias. Kada reikės keltis? Kaip aprengti? Kol kelias aprengsiu, kitos jau bus sušilusios. Oi, dar laukia iššūkių“, – juokiasi mama. Aišku, ji priduria, kad jeigu turėtų galimybių neiti į darbą, tai jas augintų iki ketverių metų, kaip sūnus.
„Kartais mamos pasakoja, kad ir su vienu vaikeliu sunkiai suspėja. O pas jus keturios mažytės ir du paaugę sūnus. Kur jūsų paslaptis?“ – teiraujuosi. –„Pasakysiu paprastai – kol nėra, tol ir neįsivaizduoji, bet kai jau turi, tai viskas atrodo įprastai ir normaliai – eini ir darai.
Mano pusseserė ateina ir sako, kad dabar jau jai viskas normaliai atrodo, nors anksčiau galvodavo, kaip čia su keturiomis susitvarkyti. Priprato, ir niekas nebestebina. Svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki ir laimingi. Ko mums daugiau reikia? Visa kitą turim – automobilį, namus. Esam laimingi žmonės.“
Užbaigdama pokalbį moteris sako, kad yra labai dėkinga geriems žmonėms, kurie prisideda prie šeimos gerovės. Todėl Lina negaili gražių žodžių verslininkams Rolandui Malaiškai, Mindaugui Gedeikiui bei norėjusiai likti neįvardintai geraširdei iš Kauno, dosniai apdovanojusiai šeimą Kalėdoms.