XX a. pradžioje jie buvo garsiausia Niujorko pora. Turbūt ir kitų garsių pasitaikė, bet apie jas šiandieną niekas nebekalba. O Zeldos ir Scotto Fitzgeraldų gyvenimas buvo toks įvairiaspalvis, kad jį pamiršti būtų tiesiog nepraktiška: kam rašyti romanus apie išgalvotus herojus, jei galima pasinaudoti tikrais?
Jie abu nespėjo pasenti. Drauge pragyveno dvidešimtį metų. Turbūt reikėtų sakyti „net dvidešimtį“, nes tas bendras laikas buvo labai intensyvus. Jie buvo taip priklausomi vienas nuo kito, kad prireikus kam nors suversti kaltę dėl dramatiško poros likimo neminimas nei Dievo pirštas, nei aplinkybės. Scotto biografai darniai kaltina Zeldą, kad ji žlugdė vyrą, vogė iš jo laiką; kad rašytojas būtų gyvenęs šimtą metų ir parašęs kalnus romanų, jei ne žmona. O Zeldos šalininkai atšauna: jei ne ta moteris, Scottas išvis nelabai ką būtų parašęs; jis pats sau išsikasė duobę, kai privedė ją iki beprotybės... Tiesa – kažkur per vidurį ir ji yra aiški: tokį ažiotažą, kokį kėlė, Fitzgeraldai galėjo pelnyti tik dviese. Ir visiškai nesvarbu, kas dėl ko buvo kaltas.
Zeldai tinka mūzos įvaizdis jau vien dėl to, kad daugelis Fitzgeraldo herojų buvo jos klonės. Šio fakto Scottas neneigė; jis išvis nematė reikalo slėpti, kad mėgsta aprašinėti ir cituoti savo gražuolę. Jam tai buvo gera reklama, kol Zeldą Niujorkas pažinojo tik kaip lengvabūdišką žiogą Fitzgeraldo pašonėje. Bet atėjo metas, kai ji tapo vyro konkurente, ir tai stipriai pakeitė rašytojo požiūrį į žmoną.
Vyras pirmasis pradėjo aiškinti, kad Zelda – psichiškai nestabili, neprognozuojama, ambicinga būtybė, paranojiškai norinti tapti šokėja, tapytoja, rašytoja. Prie jo prisidėjo kiti. Tarkim, Fitzgeraldo draugužis Ernestas Hemingway, kuris į Scotto žmonos norus išvis nesigilino, – vadino ją crazy, ir tiek. Ir nors tas žodis galėjo turėti daug atspalvių, visi rinkosi pikantiškiausią variantą: Zelda – beprotė; juk smagu įsivaizduoti, kaip Niujorko superžvaigždei velkami tramdomieji marškiniai. Vis dėlto nereikia manyti, kad Zelda šioje istorijoje buvo auka. Pati istorija – tokia, kad abu jos herojai išgyveno ir rojų, ir pragarą. Kita vertus, nė vienas jų nebuvo angelas, kurį reiktų labai užjausti.
Rožinis periodas
Zelda Sayre (1900–1948) gimė Montgomeryje, šešių vaikų šeimoje. Jos tėvo tas skaičius negąsdino: Anthony Sayre’as buvo Alabamos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, turtingas ir įtakingas žmogus. Jo giminė buvo tiek nusipelniusi Amerikai, kad net pono Anthony žmona Minerva Buckner negalėjo pakirsti šeimos autoriteto. Ji buvo tikra išsišokėlė: vilkėjo ne taip, kaip visos ponios, grojo kažkokiu pučiamuoju instrumentu, demonstravo akrobatinius sugebėjimus. Būtent jos pėdomis pasekė dukrelė: mažylę domino viskas, kas domino mamą, tik vietoj akrobatikos Zelda pasirinko baleto ir plaukimo pamokas. Savo moterims nuolaidžiavęs šeimos galva vis dėlto privertė dukrą įgyti kilmingos panelės išsilavinimą, bet tuo jo galios ir baigėsi.
Mokyklos laikais Zelda buvo pagrindinis vietos damų apkalbų objektas ir jau tada ją buvo galima vadinti „trenkta“, nes panelė atrodė negirdėjusi, kad Montgomerio bendruomenės mergaitės yra kuklios, nuolankios ir vaikšto nudelbusios akytes. Zelda aršiai reikalavo dėmesio sau. Ji važinėjo motociklais, čiaumojo kramtomąją gumą, gėrė, rūkė, flirtavo su visais kelyje pasipainiojančiais vyrukais, per naktį šokdavo su jais ir kviesdavo plaukioti mėnesienoje. Sąmoningai tampė liūtą už ūsų. Puikus pavyzdys – pasisiūtas kūno spalvos maudomukas. Iš pradžių visi baisėjosi, kad panelė atrodo „kaip nuoga“, vėliau kažkas praleido vieną žodelį ir liko tik „nuoga“, o paskui iš lūpų į lūpas ėmė sklisti gandų, kad Zelda nusivelka ir gręžia maudomuką vyrų akivaizdoje, kad plaukioja išvis be jo.
Kai kurie biografai mėgaujasi pasakojimais, kaip įsimylėję pilotai sukdavo garbės ratus virš Zeldos namų.
Nuo nulinčiavimo ją saugojo tėvas, o paskalos jai, trokštančiai dėmesio, buvo kaip balzamas. Aštuoniolikmetė Zelda jau buvo „garsi tuo, kad garsi“, o ir grožiu niekas nemėgino su ja varžytis. Iš pretendentų į jos ranką ir širdį buvo galima suformuoti du karinius pulkus, tačiau atstumtieji nenešiojo akmens užantyje: ta mergaitė buvo padykusi, savanaudė, bet tokia charizmatiška ir sąmojinga, kad lengvai manipuliavo žmonėmis jų neskaudindama. Beje, bent jau vienas pulkas nebuvo metafora: prie Montgomerio įsikūrė lakūnų stovykla. Kai kurie biografai net mėgaujasi pasakojimais, kaip įsimylėję pilotai sukdavo garbės ratus virš Zeldos namų. F. Scottas Fitzgeraldas veikiausiai rinkdavosi kitus maršrutus, bet jis tarnavo šiame pulke.
Scottas, ketveriais metais vyresnis už Zeldą, buvo toks pat nerimtas, kaip ir ji, tik turėjo silpnesnį užnugarį. Tėvai nebuvo pasiturintys, be to, griežtų pažiūrų; mama svajojo, kad Scottas taptų kunigu. O šiam rūpėjo tik futbolas. Jis net į Prinstono universitetą įstojo vien dėl to, kad žavėjosi jo futbolo komanda, pats iš karto įsisiūlė į ją. Iš ten išmestas (kaip neperspektyvus žaidėjas), ėmė kurti apsakymus ir pjeses: ne iš mirtino poreikio, o tam, kad sulauktų dėmesio. Tačiau didelė garbė neužgriuvo, mokslai sekėsi prastai, tad Scottas nutarė, kad geriau mirti karo lauke, nei toliau džiovinti smegenis. Jis užsirašė į amerikiečių kariuomenę, tik kiek pavėlavo: karas ėjo į pabaigą. Bet likimas dar spėjo jį nublokšti į lakūnų stovyklą – ten jis ir sutiko tą vienintelę.
Kodėl Zelda pasirinko Scottą? Turbūt pajuto artimą sielą. Fitzgeraldas nebuvo geresnis už konkurentus, nors ir gyrėsi, kad yra rašytojas, be to, užsimindavo, kad labai talentingas. Kol kas tai buvo tik merginos kabinimas: niekas to talento neįžvelgė, o leidyklai atiduota pirmoji Scotto knyga „Romantiškas egoistas“ gėdingai grįžo pas autorių. Bet kai Fitzgeraldas pasipiršo Zeldai, šioji neraukė nosies, tik įspėjo, kad tekės tada, kai jis susiras gerai mokamą darbą. Kitas gal būtų įsižeidęs, bet Scottą žavėjo viskas: mylimosios godumas ir ambicijos, jos noras pietauti brangiausiuose restoranuose, jos kalbos. „Mielasis, tu net neužsimerki, kai bučiuojamės, spoksai į mane kaip erelis“, – taip ji užsimindavo, kad vyrukas naudoja pigų briliantiną, kuris ne tik sulipdo plaukus, bet ir sutraukia skalpą. Jis pats nekentė skurdo ir savo tėvų, nes jie nesuprato, kam reikia krūvos kaklaraiščių, kai pakanka trijų: šiokiadieniams, bažnyčiai ir laidotuvėms.
Jis išvyko į Niujorką. Badmiriavo, vaikščiojo po lombardus, bet rašė linksmus apsakymus ir kartais gaudavo honorarų: už vieną jų pasiuntė Zeldai aukso žiedą. O toji vis laukė, kada Fitzgeraldas pralobs, bet laukė nenuobodžiaudama. Panelė tebeturėjo minias gerbėjų ir iš kai kurių neatimdavo vilties; su vienu golfo žaidėju net buvo iškeliavusi į Atlantą. Scottui niekas to nebūtų pranešęs, bet pati Zelda supainiojo laiškų adresatus ir sužadėtinis Fitzgeraldas atrūko pas ją aiškintis santykių. Mylimoji buvo šalta kaip ledas: „Nori – žudykis, nori – gyvenk, bet neketinu su tavim badauti!“
Scottas susirado leidyklos atmestąjį romaną ir jį perrašė. 1920 m. po ilgų derybų ir pataisų jis buvo išleistas (jau kaip „Šiapus rojaus“) ir per tris dienas amerikiečiai išpirko pusę tiražo. Fitzgeraldas tapo garsus, Zelda buvo pamaloninta, kad knygos herojė Rozalinda yra jos kopija, o ir pinigų atsirado, tad mergina kaipmat ištekėjo už Scotto. Jų medaus mėnuo prasidėjo prašmatniame Niujorko viešbutyje „Biltmore“, kur jaunavedžiai taip audringai linksminosi, kad buvo išprašyti lauk.
Naktinis džiazas
Pasirodžius Fitzgeraldams, viskas tarsi nušvisdavo, prisipildydavo fiziškai juntamos aistros, seksualinės energijos.
Zelda dar mokyklos dienoraštyje rašė, kad reikia gyventi šia diena ir negalvoti, kas bus rytoj. O dabar, pasibaigus karui, taip galvojo daugelis. Visos neapkiautusios Niujorko mergaitės rūkė, gėrė martinį ir viskį, raitė čarlstoną. Tai, kas anksčiau Zeldą darė autsaidere, virto mada. Tad savaime suprantama, kad ji čarlstoną šoko geriausiai, kad buvo pati gražiausia ir vilkėjo originaliausias sukneles. Taip pat aišku, kad papildomo žavesio jai teikė madingo rašytojo žmonos statusas. Pats Scottas irgi nebebuvo panašus į vaikinuką, kuris vengė Prinstono bendrakursių, nes šalia jų atrodė apgailėtinai: dabar jis pirko kokybišką briliantiną, brangius kostiumus ir kaklaraiščius. Bet išskirtine pora juos darė net ne tai. Anot rašytojos Dorothy Parker, jie buvo kaip „saulės vaikai“: pasirodžius Fitzgeraldams, viskas tarsi nušvisdavo, prisipildydavo tiesiog fiziškai juntamos aistros, seksualinės energijos.
Laikraščių magnatas Williamas Hearstas samdė žurnalistą, kurio vienintelė pareiga buvo sekti Fitzgeraldus. Ir tas vyrukas visada turėdavo, ką parašyti. Pora keldavosi vėlai, ilgai pagiriodavo, o vakarop pradėdavo promenadas iš vieno restorano į kitą. Paskui krėsdavo nesąmones: maudydavosi Manhatano fontanuose, važinėdavo ant taksi stogų ir kapotų, įgriūdavo į kokį nors vakarinį spektaklį – jame Scottui pasidarydavo karšta ir jis imdavo lakstyti nuogas. Abu siautėdavo policijos nuovadose, kai ten atsidurdavo; būdavo triukšmingai išmetami iš viešbučių, saugančių reputaciją. Žinoma, ekscentriškai elgdavosi ne vien Fitzgeraldai (gėrė visi ir pasekmės buvo atitinkamos), bet juk kitų niekas nesekė...
Kai Zelda pagimdė dukrą Scottie, vyras užsirašė pirmuosius žmonos žodžius: „Tikiuosi, kad mažylė yra žavi ir kvaila.“ Vėlesnius motinos pamąstymus jis irgi užrašė: „Nenoriu, kad ji būtų rimta ar garsi. Tegu būna turtinga ir laiminga, to pakaks.“ Abu tėvai mielai fotografuodavosi su dukrele, bet jos priežiūrą patikėjo auklei. O patys vėl pasinėrė į svaigų Niujorko džiazą. Ir vėl pasidarė visiems įdomi pora: „Girdėjote, ką jie iškrėtė?! Ar jums neatrodo, kad jie peržengia visas ribas?“
1924 m. Fitzgeraldai apsigyveno Prancūzijos Rivjeroje, kur buvo ne mažiau populiarūs nei Niujorke. Bet Scottas rašė „Didįjį Getsbį“ ir kiek apribojo nuotykius, o nuo vyro atitrūkusi Zelda įsimylėjo gražuolį prancūzą lakūną Edouard᾽ą Jozaną. Scottas iš pradžių reagavo, kaip buvo pratęs: fiksavo, kas praverstų jo romanui; bet kai žmona panoro skirtis, pasielgė kaip pavydus mauras: ilgam užrakino ją namuose. Lakūnas nusprendė, kad Zelda jį metė, ir tyliai dingo iš akiračio. Kai žmona prigėrė migdomųjų, Scottas dar spėjo iškviesti gydytoją ir ji buvo šiaip taip atgaivinta.
Nieko gera
Scottas tyčiojosi iš visko, ką darė žmona, nenorėjo pripažinti, kad ji – gabi.
Iš pažiūros niekas nepasikeitė: sutuoktiniai vis dar džiugino žurnalistus. Tiesa, viešumoje jie pasirodydavo rečiau. Scottas gėrė ir dirbo, o Zelda jautėsi vieniša. Ji rašė apsakymus, pradėjo piešti; sulaukusi 27-erių, nutarė prisiminti baletą. Moteris susirado gerą pedagogę, treniruodavosi 5–6 valandas per dieną ir galiausiai gavo pasiūlymą šokti solo partiją „Aidoje“. Zelda net buvo kviečiama filmuotis, bet Fitzgeraldas jai to neleido. Scottas tyčiojosi iš visko, ką darė žmona, nenorėjo pripažinti, kad ji – gabi: Zeldos tapyba (anuomet nerodyta) šiandieną eksponuojama parodose. Jos apsakymai („Jų kalba – stebinanti, marga kaip vaivorykštė.“) buvo populiarūs, už juos gerai mokėjo. Bėda, kad visi atsidurdavo Scotto leidėjų rankose, o jis reikalavo, kad po kūriniais būtų abiejų sutuoktinių pavardės arba vien jo.
Scottas vis dažniau kalbėdavo apie keistą žmonos elgesį. Zelda išmetė pro traukinio langą jo dovanotą laikroduką su deimantais sužinojusi, kad teks pietauti su vyro meiluže, jauna aktoriuke Lois Moran... Kai Fitzgeraldas prisėdo prie Isadoros Duncan ir pusvalandį kalbėjo su ja apie meną, Zelda metėsi nuo laiptų: turėjo užsimušti, bet išgyveno... Zelda mėgino pasukti mašinos vairą taip, kad jie nugarmėtų nuo skardžio... 1930 m. Scottas nuvedė žmoną pas gydytoją ir jai buvo diagnozuota šizofrenija.
Šiandien neabejojama, kad diagnozė buvo klaidinga, kad veikiausiai tai buvo sunki depresijos forma. Bet kuriuo atveju ligos buvo galima laukti. Zelda vis sunkiau tvėrė Scottą, virtusį nepagydomu alkoholiku ir despotu; jis net prie svečių galėjo rėkti, kad užmuš žmoną, mėtytis grafinais ir puodais. Bet ji tebemylėjo vyrą, pavyduliavo jo, o aktoriukė Moran buvo ne vienintelis Fitzgeraldo nuotykis: Zelda ypač nekentė Hemingway – įtarė, kad jis yra ne tik vyro draugas, bet ir seksualinis partneris. Daug sveikatos kainavo ir nesibaigiančios dietos, kurių ji ėmė laikytis, kai po gimdymo priaugo svorio.
Buvo dar vienas dalykas, kuris tikrai negerino jai savijautos. Fitzgeraldas rašė tik apie tai, ką pats patyrė, buvo girdėjęs ar matęs. Kartą, kai Hemingway paviešino kažkokį jo nuotykį, Scottas jį užsipuolė: „Kas tau leido?!“, o tas nustebo: „Juk tu pats begėdiškai eksponuoji savo privatų gyvenimą.“ Iš tiesų, Fitzgeraldas kartais nebejautė ribos tarp to, kas galima ir negalima. Tarkim, apie tai, kad Zelda laukėsi antro kūdikio ir pasidarė abortą, pasaulis sužinojo tik iš jo romano „Gražūs ir prakeikti“. Toje pačioje knygoje Zelda aptiko savo dienoraščio ir laiškų ištraukų. Kai ji dar buvo ne „beprotė“, o šauniausia Niujorko flaperė, Fitzgeraldų bičiuliai kasnakt matydavo tą patį vaizdą: gražuolė koketuoja su visais ir trykšta sąmoju, o Scottas karštligiškai užrašinėja jos aforizmus ant servetėlių ir kaišioja jas į kišenes, kol šios išpampsta. Vėliau kuris nors blaivesnis atpažindavo girdėtas frazes naujuose jo apsakymuose, kuriuos spausdindavo „The Saturday Evening Post“.
Ilgainiui situacija pasidarė tokia, kad net Fitzgeraldas pripažino: „Kartais nebežinau, ar Zelda ir aš esame tik mano romanų herojai, ar tikri.“ Jo žmona irgi nebežinojo, kur baigiasi vyro personažai ir prasideda ji. Kartais Zelda ramiai reaguodavo į tai, kad visuose naujuose kūriniuose atpažįsta save, kartais būdavo įskaudinta, nes suprasdavo, kad Scottas atima dalį jos, yra paprasčiausias plagiatorius... Turbūt vieninteliame mums gerai žinomame romane „Didysis Getsbis“ irgi apstu ne tik paties Fitzgeraldo patirties, jo netikėto atsidūrimo džiazo epochos epicentre, bet ir dar daugiau – Zeldos (Daisy): jos istorijos su lakūnu Jozanu, jos stiliaus, drabužių, frazių...
Pragaras
Iš pradžių buvo Šveicarijos klinika, paskui – Baltimorės, vėliau – Šiaurės Karolinos, dar vėliau – Ašvilio. Fitzgeraldas it šventas piligrimas visur keliavo paskui žmoną ir mokėjo už brangų jos gydymą. Vieni biografai rašo, kad vyras tebemylėjo Zeldą, net kai ši būdavo išberta nervinės egzemos. Kiti mini papildomas aplinkybes: rašytojo meilė žmonai netrukdė jam bendrauti su kitomis moterimis, nors apie skyrybas nebuvo jokios kalbos. Holivudo žurnalistė Sheilah Graham Fitzgeraldą domino tik tol, kol Zelda negrįždavo namo. Teksaso milijonierė Beatrice Dance – dar mažiau: jis mielai nešiodavo jos dovanotus brangius megztinius ir kimono, bet tikindavo damą, kad negali mesti žmonos, nes yra vienintelis ryšys, likęs tarp realybės ir jos.
Zelda ryšį su tikrove buvo praradusi ne taip tragiškai, kaip Scottas vaizdavo. Netinkami vaistai ir elektros šokai išties blogino jos padėtį. Bet ji ne visą laiką leido klinikose ir net „gydoma“ sugebėdavo išsaugoti šviesų protą. Scottas naudodavosi jos laiškais, kurie, jam siųsti iš gydyklų, buvo kandūs ir nepanašūs į beprotės laiškus. Jis bandė nusavinti jos ten rašytą romaną „Išgelbėk mane, valse“. Scottas negalėjo prarasti Zeldos, nes be jos būtų baigęs rašytojo karjerą... Bet likimas turėjo savo scenarijų. 1940 m. keturiasdešimt ketverių metų Fitzgeraldas mirė nuo širdies smūgio. Zeldos niekas nepakvietė į laidotuves, ji gyveno, kaip gyvenusi: ėmė rašyti antrąją knygą „Cezario žmona“. O kai vis dėlto sužinojo apie vyro mirtį, jai užteko sveikatos, kad išleistų jo nebaigtą romaną „Paskutinė magnato meilė“.
Gal ir nenusipelnė orios senatvės, bet nenusipelnė ir tokios mirties, kokią gavo. Ji gyveno aštuoneriais metais ilgiau už vyrą ir galėjo gyventi dar šimtą. Jei ne 1948 m. Ašvilio klinikos virtuvėje kilęs gaisras, persimetęs į kitas patalpas. Žuvo tik devyni pacientai, tarp jų – ir Zelda... Ir šiandien yra specialus turistams skirtas maršrutas, kuris veda pro ligoninę, o gidės įkvėptai spėlioja, kodėl Zelda sudegė: negalėjo išsivaduoti iš tramdomųjų marškinių, buvo pririšta prie lovos ar ruošiama elektros šokui?..