Garsi Klaipėdos trenerė Rasa Vilkienė – apie tragiškus praradimus ir sunkiai nusikaltą sėkmę

Sporto trenerė Rasa Vilkienė / Gedimino Žilinsko nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-08-23 21:15
„Kodėl turėčiau slėpti savo amžių? Arba kojas?“ – nusijuokia klaipėdietė trenerė Rasa VILKIENĖ (43), sulaukusi komplimento dėl puikios figūros. Žvaigždžių trenere neretai pristatoma Rasa treniruoja ne vieną Klaipėdos garsenybę, feisbuke turi kone penkiasdešimt tūkstančių sekėjų ir tikina, kad sportuojant nieko nėra svarbiau už geras emocijas.

Nesate sportininkė, net studijavote tai, kas su sportu neturi nieko bendra. Kaip vieną dieną tapote trenere?

Mokykloje lankiau rankinį ir šokau. Turiu aukštesnįjį išsilavinimą, kuris nėra susijęs su sportu, baigiau ir rimtus buhalterinės apskaitos kursus. Kadangi visuomet domėjausi grožio sritimi, esu įgijusi kirpėjos-vizažistės profesiją. Bet atidariusi savo sporto klubą žinojau, kad turiu mokėti vesti visas treniruotes, todėl reikėjo gauti visas licencijas, pereiti atitinkamas atestacijas, kurios suteiktų galimybę būti profesionale. Asmeninio trenerio sertifikatus su kolege Klaipėdoje gavome vienos pirmųjų 2012 metais. Kasmet važiuoju tobulintis tai į vieną, tai į kitą šalį, nes naujovių atsiranda nuolat. Planuoju neakivaizdžiai studijuoti dietetiką.

Gedimino Žilinsko nuotr.
Gedimino Žilinsko nuotr.

Sportas kaip darbas į mano gyvenimą atėjo po pirmojo vyro žūties, maždaug prieš dvidešimt metų, – tada įsidarbinau administratore viename pirmųjų Lietuvoje moderniame, naujoviškame fitneso sporto klube „Forma“. Laisvu laiku prašydavausi pabūti trenerių asistente, tada ir pati pradėjau intensyviai sportuoti. Po ketverių metų atidariau savo sporto klubą moterims ir vadovavau jam dešimt metų. Kelerius dirbau Šarūno Navickio sporto klube (pirmajame, kuris buvo atidarytas prekybos centre). Galiausiai su vieno sporto klubo savininkais įgyvendinau savo svajonę – sukūriau ir ėmiau vesti dviračių treniruoklių treniruotes. Bet po kurio laiko, matyt, pasidariau per brangi, nes man reikėjo mokėti ir kaip sporto klubo vadovei, ir kaip trenerei, todėl mane atleido. Stresas buvo neapsakomas, ir dar – 35-ojo gimtadienio išvakarėse... Pamenu, manęs susirinko sveikinti tėvai, draugai, aš atsistojusi visiems dėkoju, o pačiai širdis verkia... Juk tiek jėgų, žinių atidaviau, palikau išmokytą, profesionalų kolektyvą. Išeidama direktoriui tik viena pasakiau: „Mano vardas jums bus keiksmažodis.“ Esu be galo užsispyrusi – krisiu, kelsiuosi, krisiu ir vėl kelsiuosi, bet jei tikiu kuo nors – eisiu ir darysiu iki galo.

Kai po kelių savaičių atsirado proga pasikalbėti su vieno didelio viešbučio valdytoju, pasiūliau savo sporto klubo idėją. Sąlygos buvo toli gražu nepalankios, nes viešbutyje jau veikė sporto klubas – didelio tinklo padalinys. „Jeigu sugebėsi konkuruoti ir išlikti šalia jų – daryk“, – išgirdau. Nebuvo laiko nei liūdėti, nei gailėti savęs, nebuvo laiko net bijoti. Laimei, vyras mane visokeriopai palaikė, todėl pardavėme naują jo mašiną, pasiskolinome dar pinigų, patalpose padarėme remontą, subūrėme kolektyvą, nupirkome dviračius treniruoklius ir pradėjome.

Argi dviračiai nėra tik apšilimo priemonė prieš pagrindinę treniruotę?

Tuo metu daug kas taip manė, dviračių treniruotės nebuvo itin populiarios. Tiksliau, treneriai negebėjo treniruočių vesti taip, kad žmogus jaustų malonumą. Užsienyje nemažai sporto klubų, kurie vadinami dviračių studijomis ar dviračių klasėmis, o aš savąją pavadinau „Disco Bike“. Nes sujungiau užvedančią ritminę muziką ir treniruotę su dviračiu. Kodėl muzika tokia svarbi? Ritmas mums reikalingas kaip energijos šaltinis.

Labai greitai net mane pasiekė konkurentų nepasitenkinimas ir mieste sklindančios kalbos: „Ko nepaklausi, kur sportuoja, visi sako – pas Rasą...“

Visgi keturiasdešimtmetė ar vyresnė moteris retai kada ryžtasi nueiti klubą, o nuėjusi ten dažnai jaučiasi nejaukiai. Todėl į savo treniruotes sudėjau kelias svarbias dalis: prigesini šviesas, kad būtų jaukiau ir niekas nekompleksuotų dėl savo kūno formų, pastatai dviratį treniruoklį, kuris net po operacijų siūlomas kaip reabilitacijos priemonė, ir parenki tokią muziką, kuri skatintų judėti. Jei matau, kad tądien didžioji mano grupės dalis yra 35–40 metų ir vyresni žmonės, pasiūlau aštunto–devinto dešimtmečių stiliaus muziką – jaunystės sentimentus. Jaunesniems yra kitokia muzika, vyresniems – dar kitokia. Stengiuosi parinkti atitinkamas programas ir pratimus, kad visiems būtų malonu sportuoti. Žinote, koks efektas? Žmogus supranta, kad tu matai ir girdi jo problemas, o ne tiesiog pastatei šaltą įrenginį ir nekreipi į nieką dėmesio. Tai buvo mano sėkmės paslaptis. Nepatikėsite: turėjau penkiolika dviračių treniruoklių ir vedžiau po keturias penkias treniruotes per dieną.

Iljos Sivakov nuotr.
Iljos Sivakov nuotr.

„Rasa, veskite treniruotę, bet užleiskite man savo dviratį, nes laisvų trūksta. Jūs ir taip prisisportuojate...“ – būdavo dienų, kai sakydavo klientai.

Labai greitai net mane pasiekė konkurentų nepasitenkinimas ir mieste sklindančios kalbos: „Ko nepaklausi, kur sportuoja, visi sako – pas Rasą...“

Šalia dviračių atsirado treniruotės su TRX diržais. Supratau, kad reikia plėstis. Bet iš ko? Susitikome su vienu Klaipėdos verslininku ir pasiūliau: parduokite įrangą iš buvusio sporto klubo ir nupirkite man bent dvidešimt dviračių. Tuo metu vienas toks treniruoklis kainavo apie 700 eurų.

„Bet pirmiausia ateikite į mano treniruotę pabandyti“, – pakviečiau.

Atėjo, dalyvavo, o po treniruotės priėjęs pasakė: „Daug esu kur buvęs, daug ką bandęs, pas daug ką treniravęsis, bet kad taip žmogus dirbtų iš širdies – dar nemačiau. Tu gimusi tam!“

Papildomi treniruokliai man kiek palengvino darbą, nes vietoj penkių treniruočių per dieną jau galėjau vesti tik tris. Buvo laikas, kai į mano treniruotes susirinkdavo net po penkiasdešimt žmonių. Juokaudavome: kiek elektros energijos galėtų sukurti tiek žmonių, vienu metu minančių dviračius!

Įdomu, kas sportuoti pas jus taip traukia žinomas Klaipėdos moteris? Juk jos gali rinktis bet kurį asmeninį trenerį, sporto klubą ar net nesportuodamos gražinti išorę.

Na, pavyzdžiui, su dainininke Nijole Pareigyte-Rukaitiene drauge visą vasarą dirbome laidoje „Mes pačios“. Mes puikiai sutariame, be to, mus sieja ir tai, kad vaikai yra to paties amžiaus.

Aktorei Eglei Jackaitei imponuoja mano moteriškumas. Dainininkė Rima Petrauskytė-Malašičevė iš „Man-go“ ne kartą yra sakiusi, kad po mano treniruočių skauda kūną, užtat užplūsta neapsakoma energija. O štai verslininkė Daina Bosas turi savo sporto klubą, tačiau ateina pas mane...

Matyt, žmonėms reikia mano charizmos, gebėjimo uždegti ir motyvuoti. Atiduodu save šimtu procentų, kad žmogus treniruotėje jaustųsi gerai. Neskirstau klientų nei pagal turtus, nei pagal socialinius sluoksnius, nei pagal pareigas. Visiems vienodai stengiuosi skirti dėmesio ir motyvuoti. Kai į sporto salę ateina garsenybė, kaip tik stengiuosi įkyriai nelįsti – kai žmogus pats norės, prieis ir paklaus to, kas rūpi. Pastebėjau, kartais tokie žmonės net nustemba, kad jiems nesuteiki išskirtinių teisių ar sąlygų, nešokinėji aplink juos. O aš esu tikra, kad kiekvienam reikia palikti erdvės.

Jūs – gana netipiška trenerė, nes treningo kelnes lengvai pakeičiate į pūstą tiulio sijonėlį.

Dievinu sijonus. Tik kad mūsų klaipėdietiškas vėjuotas oras nelabai tinkamas tokiems drabužiams. Bet jei turiu nors mažiausią galimybę – būtinai puošiuosi. Sportinė apranga – mano darbo kasdienybė. Per dieną mažiausiai du ar tris kartus tenka keisti aprangą: po kelių rytinių grupinių treniruočių būnu šlapia, todėl prieš eidama vesti asmeninių pakeičiu drabužius, vakare vėl einu į grupines treniruotes – ir vėl keičiu. Klientės dažnai sako, kad imponuoju joms sportiškumu, bet kartu – ir moteriškumu.

„O aš raumenų kalnu nevirsiu, jei daug sportuosiu ir gersiu baltyminius kokteilius?“ – dažnai klausia.

Aš klientėms esu pavyzdys, kad sportiška, gerai treniruota figūra gali būti žavių moteriškų formų, kad sportuojant moteriškumas neblanksta. Kaip būti ir sportiškai, ir moteriškai, kaip jausti harmoniją su savimi ir su supančia aplinka, pasidalinsiu savo rašomoje knygoje, ji turėtų pasirodyti prieš Kalėdas. Tai bus konkretūs, argumentuoti patarimai, mano ir mano treniruojamų žmonių patirtys, moteriškos gudrybės, susijusios su šeima ir sveiku gyvenimo būdu. Knyga apie sportą – per dailių kūno linijų, o ne didelių raumenų prizmę.

Tiek metų kasdien minti dviratį, dainuoti ir dar visus uždegti – net giliausias energijos šaltinis turėtų išsekti ar bent – susilpnėti?

Jis – nesenkantis! Per treniruotes tiek pasikraunu, kad kartais neturiu net kur išlieti energijos. Aišku, būna ir tokių akimirkų ar dienų, kai rankos svyra, kai norisi tik verkti, bet juk treniruočių neatšauksi ir surūgusi jų nevesi. Turi ateiti, motyvuoti, gebėti šypsotis, net jei širdis tuo metu verkia. Žinau, apie ką kalbu, nes prieš šešerius metus esu tai išgyvenusi: mūsų šeimą ištiko didžiulė krizė, su vyru labai rimtai norėjome skirtis. Jau net buvau pasiruošusi nešti skyrybų prašymą... Tiesiog abu buvome pavargę. Nejaučiau jo rūpinimosi ir pagarbos. Dėl itin greitai įsibėgėjančio verslo buvau fiziškai ir psichologiškai išsunkta, todėl atrodė, kad vienintelė vieta, kur galėčiau pailsėti ar pasiguosti, – mano šeima, mano namai. Tačiau ten supratimo ir užuojautos nesulaukiau. Vyrui aš buvau reikalinga tik besišypsanti ir viskuo patenkinta.

Be to, kai moteris pati viską gali – padaryti, įveikti, pastatyti, sukurti, net pats mylimiausias vyras prie tokios pripranta kaip prie naminių šlepečių... Buvau nusprendusi, kad skiriuosi ir su tuomet dviem paauglėmis dukromis išvažiuoju į Angliją pradėti naujo gyvenimo. Vyrui pasakiau: „Aš tau duodu galimybę. O tu rinkis. Bet jau negrįžtamai.“

Kai žmogus gauna galimybę rinktis ir pasvarsto be karštų emocijų, dažnai suvokia, ką praras. Kai jis pamatė, kad rimtai žadu išvažiuoti, sulaikė mane: „Bandykime keistis. Bandykime grąžinti ir puoselėti savo santykius ir šeimą.“

Ir po metų į pasaulį pasibeldė mažoji dukrytė. Ji galutinai sustiprino mūsų santykius. Aišku, kaip visų šeimų, mūsų gyvenimas irgi kartais pasiūbuoja: tai balta, tai juoda linija... balta – juoda...

Ar ne per daug tos juodos spalvos jūsų gyvenime?

Ypač pradžioje jos buvo daug. Pirmą kartą ištekėjau 21-ų ir po trejų metų likau našle. Vyras tada buvo siejamas su nusikalstama veikla. Mes aštuonis mėnesius draugavome, paskui jis sėdo į kalėjimą, aš pusantrų metų laukiau, ištekėjau už jo dar kalėjime, nes tikrai nuoširdžiai, jaunatviškai mylėjau. Tuomet jis man buvo visas pasaulis. Dėl jo, užuot pasirinkus prestižinį darbą, teko įsidarbinti pardavėja mugėse, paskui – indų parduotuvėje. Buvome iš tiesų laimingi tą trumpą mums skirtą laiką. Jis buvo pirmas iš ilgos virtinės nušautų ar kitaip nužudytų klaipėdiečių...

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Vyro mirtis buvo baisus išgyvenimas. Po kelių dienų dar sužinojau, kad laukiuosi. Tačiau per tą stresą numečiau septynis kilogramus ir po keleto savaičių įvyko persileidimas. Atrodė, skausmas ne slopsta, o tik stiprėja... Vyro, kartu – ir mano pavardė tuo metu buvo linksniuojamos visuose laikraščiuose ir per visus televizijos kanalus, Klaipėdoje apie mane turbūt kiekvienas šuo žinojo... Laimei, atsirado žmogus, kuris nekreipė dėmesio į tokius dalykus ir priėmė mane dirbti administratore į savo sporto klubą.

Kur sutikote dabartinį savo vyrą?

Sporto klube. Po pirmo vyro mirties metus išvis negalėjau nė į vieną vyrą pažiūrėti. Tik paskui širdis pamažu atsileido. Tadas – septyneriais metais jaunesnis. Daug kas jį bandė atkalbėti nuo santykių su manimi: juk vyresnė, su tokiu praeities šleifu... Bet mes nieko nepaisėme, nes mylėjome vienas kitą. Kai tuokėmės Tadui buvo 19-a, man – 26-eri. Nors turėjau įvairiausių pasiūlymų, bet man niekada nereikėjo vyro, turinčio storą piniginę, statusą ar pareigas. Žinojau, kad esu sveika, turiu rankas kojas, todėl galiu užsidirbti ir išsilaikyti. O visą gerbūvį mes susikursime drauge.

Viską ir susikūrėme per šituos septyniolika bendro gyvenimo metų. Labiausiai didžiuojuosi, kad esu trijų dukrų mama: vyriausiai dabar – keturiolika su puse, vidurinei – trylika, o mažiausiai tuoj bus treji metukai. Ir aš dar nesakau „ne“ ketvirtam vaikui, jei jis pasirinktų pas mus ateiti! Esu tikra, kad sveika moteris iki keturiasdešimt penkerių tikrai dar gali gimdyti. Laukdamasi trečios dukrytės buvau tokia energinga ir stipri, kad iki septinto nėštumo mėnesio vedžiau grupines treniruotes. Kone iki pat gimdymo neatsisakiau asmeninių treniruočių. Išėjau iš salės likus vos dviem savaitėms ir gimus dukrytei po mėnesio vėl sportavau. Labai norėjau visoms moterims parodyti, kad nesvarbu, kiek turi vaikų ir kiek tau metų, – gali pasiekti viską, jei tik labai nori ir darai.

Apskritai dažnai moteriai aš esu ne tik trenerė, bet ir kone nuodėmklausys ar geriausia draugė, – išklausau ir jų nuoskaudas, ir abejones dėl kūno, žinau ir apie sielos žaizdas... Galiu joms padėti, nes pati esu ne kartą stovėjusi priešais veidrodį ir pykusi ant jo; tikrai žinau, koks buvo mano kūnas iki gimdymų ir po jų; pažįstu tą jausmą, kai šeimoje prasideda rutina ir gyvenimas ima atrodyti be išeities...

„Visose šeimose toks etapas ateina. Išsiskirti yra lengviausia, išlikti drauge – tikras menas“, – mokau dažną klientę.

Nepateisinama tik agresija, bet jeigu pora problemas sugeba spręsti taikiai, tada reikia ieškoti kompromisų ir derintis vienam prie kito. Santuoka yra didelis darbas, jo už jus niekas nepadarys. Lygiai tas pats tinka ir kalbant apie kūną: sukurti jį tokį, kokio norite, galite tik patys. Niekas už jus to nepadarys.

Treniruotės yra jūsų darbas ir pajamos. Tačiau gyvos transliacijos iš jūsų namų virtuvės, kur mokote sveikai gaminti, arba iš sporto klubo, kur rodote pratimus, – lyg ir nėra pelningos. Kam save dalyti nemokamai?

Trečios dukrelės gimimas atnešė daug profesinių pokyčių: atsirado mano tinklalapis feisbuke „RasaLifestyle“. Jame nuo pernai vasaros vedu tiesiogines transliacijas. Darau tai tiems, kas sako, kad neturi laiko, galimybių ir pinigų vaikščioti į sporto klubą. Tokiems žmonėms noriu parodyti, kad visi mes turime vienodas galimybes, tik reikia susidėlioti prioritetus.

Kodėl jūs negalite atsikelti ir nueiti į sporto klubą, jei aš, trijų vaikų mama, galiu atsikelti pusę šešių ryto, išsimaudyti, pasidažyti, pagaminti pusryčius, nuvežti vaikus į mokyklą ir važiuoti į sporto klubą vesti treniruočių, paskui dar rasti įdomių pašnekovų ir sutarti, kad nuo 9 iki 10 valandos vakaro jie ateis į gyvą transliaciją iš mano virtuvės ir mes kartu paruošime kokį sveiką patiekalą?

Patikėkite, viskas įmanoma! Kaip galiu to nedaryti, jei žinau, kad tą valandą „prisijungs“ kokie penki šimtai žmonių! Negaliu jų nuvilti. Kokia man iš to nauda? Jei bent vienas niekada anksčiau to nedaręs žmogus pasiryš sportuoti, vadinasi – jau bus naudinga. Man tai teikia moralinį pasitenkinimą, o jis yra ne mažiau svarbus nei piniginis. Paskatinti, kad kuo daugiau žmonių būtų sveiki, sportiški ir laimingi, – vadinu tai savo misija.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai