Ilgai Lietuvos žiūrovų lauktas režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Šuolis“ šiandien kino teatre „Pasaka“ startavo su išankstinėmis peržiūromis. Po pirmojo žvilgsnio į tarptautinio pripažinimo sulaukusią kino juostą, režisierė G.Žickytė dalijosi dar negirdėtais faktais apie sukrečiančią Simo Kudirkos istoriją bei atskleidė, kokių ypatingų scenų galiausiai buvo atsisakyta.
Po dokumentinio filmo „Šuolis“ išankstinės peržiūros, portalas Žmonės.lt turėjo išskirtinę galimybę pasikalbėti su režisiere Giedre Žickyte. Ji džiaugėsi, kad 5 metus kurta dokumentika, apkeliavusi 40 festivalių, iš kurių 10-yje sulaukė apdovanojimų, pagaliau pasirodys ir Lietuvos kino teatruose.
Susitikimas su pagrindiniu herojumi Simu Kudirka
Unikalią istoriją apie lietuvių jūreivį Simą Kudirką, 1970-aisiais išdrįsusį peršokti iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį ir paprašyti politinio prieglobsčio, režisierė prisimena išgirdusi prieš penkerius metus.
„Tai maža žmogaus figūrėlė tarp dviejų didžiulių valstybių. Simo Kudirkos istorija man pasirodė ne tik simboliška, bet ir labai kinemotografiška. Tai akivaizdi lemtis ir jo gyvenimo stebuklas. O labiausiai mane jaudino tai, ką dėl lietuvio padarė amerikiečiai – žmonės, kurie visai nepažinojo Simo“, – sakė G.Žickytė.
Režisierė pasakojo, kaip pirmą kartą nuvykusi pas Simą Kudirką, kuris šiuo metu gyvena Lietuvoje, stebėjosi jo svetingumu. Tiesa, idėja apie dokumentinį filmą, kuris atskleistų jūreivio išgyventą istoriją, Simas susidomėjo ne iš karto. „Baikit, tai buvo prieš 50-imt metų, jau nebeįdomu“, – tuo metu į Vilkaviškio rajoną atvykusiai režisierei sakė S.Kudirka.
Visgi, po dvejų metų ryšio palaikymo, Amerikoje garsus jūreivis prisipratino prie minties apie dokumentinį filmą ir ryžosi leistis į ilgą kūrybinę kelionę su Giedre ir jos filmavimo komanda.
Režisierei teko ir detektyvės vaidmuo
Svarbu paminėti, kad tai ne pirmas filmas apie Simo Kudirkos šuolį į JAV laivą: 1978 m. sukurta vaidybinė amerikiečių drama „Simo Kudirkos pabėgimas“ (angl. The Defection of Simas Kudirka), kuri tuo metu suvirpino pasauliečių širdis.
„Šis filmas buvo tarsi Simo istorijos kulminacija. Jis gyvas, sveikas, pagaliau išsilaisvinęs iš sovietų priespaudos gyvena JAV. Tačiau, kaip jo gyvenimas klostėsi toliau? Tai man ir buvo įdomiausia, todėl norėjau sukurti dokumentiką ir atskleisti visą tai iš jau garbaus amžiaus jūreivio lūpų“, – sakė režisierė.
Šio amerikiečių filmo ištraukas ji panaudojo ir savo kino juostoje. Įdomu tai, kad po ilgo proceso su filmo „Simo Kudirkos pabėgimas“ autorinėmis teisėmis, galiausiai Giedrė netikėtai autentišką kino kopiją atrado ebay.com platformoje. Režisierė pasakojo, kad tokių netikėtumų ir kūrybinio filmo proceso vingių buvo ir daugiau: dokumentika reikalavo archyvinės medžiagos, o dėl to teko nuvažiuoti šimtus mylių, padaryti šimtus skambučių ir parašyti dar daugiau laiškų.
„Esu ne tik režisierė, bet ir detektyvė. Filmo teisės, leidimai, įvairi biurokratija... Tai užima daug laiko, todėl tenka nemažai nuveikti, daug ieškoti, atlikti tyrimus – būna pasiseka ir randi kitą apėjimo būdą. Tačiau taip jau yra kiekvienoje kūryboje – kuo sunkesnė užduotis, tuo didesnis džiaugsmas ją išsprendus“.
Dienos šviesos neišvydusios scenos
Visgi, G.Žickytei archyvų paieškos nepasirodė tokios sudėtingos, kaip montavimas. Režisierė atskleidė, kad teko atsisakyti nemažai įdomių ir reikšmingų scenų vien tam, kad filmas būtų neištemptas, įdomus ir dramaturgiškas. Keliomis scenomis autorė pasidalijo ir su portalu Žmonės.lt bei kitais žiniasklaidos atstovais:
„Sužinojau, kad vienas kanadietis pilotas buvo tiek sujaudintas Simo istorijos, kad ryžosi beprotiškam žingsniui. Kol lietuvis buvo įkalintas, kanadietis nusprendė nuvykti į Helsinkį ir suvaidinti lėktuvo pagrobimą tam, kad nukreiptų dėmesį ir išgelbėtų Simą. Už tai jis sulaukė bausmės, tačiau savo įvykdė – atkreipė dėmesį į sovietų įkalinto lietuvio istoriją. Deja, šis kanadietis jau miręs, todėl šios detalės į filmą neįtraukėme. Taip pat filme nepamatysite, kaip Simas susitinka su KGB tardytoju Vytu“, – prasitarė Giedrė. Nors žiūrovui KGB tardytojas gali pasirodyti kaip antagonistas, režisierė atskleidė, kad iš tiesų Simas su juo turėjo teigiamą santykį. Nors jų realus susitikimas po daugelį metų buvo įamžintas, kūrybinė komanda nusprendė į dokumentiką to neįtraukti.
„Mum rūpėjo didžiulį laiko tarpą sutraukti į nuoseklų kino pasakojimą, todėl visų detalių atskleisti negalėjome“, – pridūrė ji.
Režisierė pasidžiaugė, kad ne tik Simo Kudirkos istorija, bet ir Simo emocionalumas bei charizma prisidėjo prie kino juostos sėkmės. Kai kurių scenų net nereikėjo režisuoti, Simas savo prisiminimus atkūrė taip organiškai, kad daugelyje vietų G.Žickytė su kūrybine komanda likdavo tik stebėtojais. „Kai atsiverdavo Simo emocijos, likdavome nuščiuvę. Prisimenu momentą, kai filmavome sceną JAV laive. Iš šono viską stebėję jūreiviai sakė, kad Simas tarsi tikras amerikiečių aktorius Clintas Eastwoodas!“.
Kvietimas pajausti bendrystę kino teatruose
Pagaliau Lietuvoje ilgai lauktą „Šuolį“ pristatanti režisierė džiaugiasi, kad žmonės sugrįžta į kino teatrus ir tikisi, kad šį filmą pamils ir tautiečiai. „Džiaugiuosi, kad šį filmą žiūrovai išvys kino teatre. Man patinka ta mintis, kad įtemptais momentais žmonės visi kartu salėje sulaiko kvėpavimą, kartu juokiasi, nubraukia ašarą. Kino teatruose jaučiasi bendrystė, to neatstos niekas“, – šypsosi Giedrė ir su nekantrumu laukia pirmosios „Šuolio“ premjeros jau šį vakarą.
Lietuvos kino teatruose dokumentinis filmas „Šuolis“ pasirodys jau nuo rugsėjo 17 dienos.
Fotogalerija:
