„Gera komanda, gera pjesė ir geras pastatymas“, – paklaustas, kaip trumpai apibūdintų naujausią spektaklį „Gal nedarom tragedijos“, sako Giedrius Savickas. Komedija „Gal nedarom tragedijos“ pradeda turą po Lietuvos sales ir, nors kol kas buvo rodyta tik du kartus Palangoje, garsas apie ją pasklido plačiai – žiūrovai išgraibstė beveik visus bilietus, kai kuriuose miestuose prireikė ir papildomo parodymo.
Toks fenomenalus populiarumas nulemtas ir išties vykusio aktorių pasirinkimo. Giedrius Savickas – vienas iš „Gal nedarom tragedijos“ fantastinio ketverto. Jis pasirodo scenoje drauge su Mantu Stonkumi, Gelmine Glemžaite ir Milda Noreikaite.
Didžiulę scenos patirtį turintis aktorius savo personažą sukūrė taip tikroviškai, kad žiūrovas supranta – tokį žmogų jis tikrai pažįsta ir realybėje.
Giedriau, papasakok, koks yra tavo personažas spektaklyje „Gal nedarom tragedijos“?
Paprastas žmogus vardu Valentinas. Ji myli žmoną, bet labiau myli gyvenimą. Iš visų keturių personažų Valentinas pirmasis nebijo pasirodyti toks, koks yra. Aš sakyčiau, kad jis – geras, nuoširdus ir darbštus žmogus, kuris tiesiog pakliuvo į netikėtą ir nemalonią situaciją (būtent Valentino sūnus yra tas berniukas, kuris išmušė dantis kitam vaikui ir nuo to pjesėje prasidėjo dviejų šeimų konfliktas – aut.past.).
O kiek Valentine yra tavęs?
Yra šiek tiek. Vis gi aš vaidinu, tai tikrai įdedu dalį savo asmenybės. Nelabai noriu išduoti konkrečių spektaklio scenų, bet jose panašumas tikrai yra. Manau, žiūrovai, supras. Mes abu mėgstam smagiai leisti laiką ir abiem norisi pabūti su draugais (juokiasi)...
Kai tavęs paklausia, apie ką spektaklis, kaip atsakai?
Labai trumpai: spektaklis apie tai, kad mes esam ne tokie, kokie esam. Ne... mes esam ne tokie... truputį tokie, kokie nesame, bet mes nesam, kokie esam. Na... mes nesam tokie kokie esam, bet esam tokie, kokie nesam. Nieko nesupratau, ką dabar pasakiau, bet žiūrovas tikiuosi supras.
Tai yra pats painiausias paaiškinimas, kokį tik teko girdėti, bet pats siužetas gi aiškesnis?
Oi, siužetas labai aiškus ir kiekvienam suprantamas. Jums visą siužetą papasakoti?
- Sužadėtiniai G.Glemžaitė ir M.Stonkus įkūnys sutuoktinius: anot G.Savicko, svarbu, kad dantys liktų sveiki
- Iki ašarų juokinga komedija su M.Stonkumi ir G.Glemžaite: kai kurios scenos gali šokiruoti
- Mantas Stonkus – apie darbą su sužadėtine Gelmine Glemžaite: „Asmeniškumus paliekame už durų“
- M.Stonkus ir G.Glemžaitė: kodėl Gelminei sunku bučiuotis su Mantu prie kitų
Tikrai nereikia, bus žmonėms nebeįdomu žiūrėti. Bet gal bendrais bruožais galėtum apibūdinti, kuo spektaklis įdomus žiūrovui?
Tuo, kad gali pažiūrėti pro rakto skylutę, kaip gyvena kiti žmonės. Jei jie gyvena pykdamiesi, mums tik dar įdomiau, nes tada atrodo, kad mes geresni, pas mus to tikrai nėra. Bet jei kiti žiūrėtų į mus pro rakto skylutę, pamatytų tą patį.
Suprantu, kad žmonės personažuose lengvai atpažins save, savo artimuosius, kaimynus?
Tikrai, šis spektaklis labai atpažįstamas. Pamatysite tas kaukes, kurias dažnai užsidedame. Pavyzdžiui, kai ateina svečiai. Juk būna sakome, kad nesiautų, nes netvarkyta. Nors ką tik susitvarkėm... Mes visada bandom parodyti kitiems, kad esame geresni. Vyras ir žmona stengiasi pademonstruoti, kad jų santykiai – tvarkingi, bet gi nebūtinai taip yra. Kai įvyksta konfliktas, kaukės ima kristi.
Ar tau pačiam spektaklis juokingas?
Labai. Pirmiausia todėl, kad labai juokingi aktoriai: Gelminė Glemžaitė, Milda Noreikaitė, Mantas Stonkus. Man jie patys juokingiausi aktoriai Lietuvoje.
Jus jau vadina „fantastiškuoju ketvertu“, sako, kad retai būna, jog taip sėkmingai susirinktų vienas kitą papildančių aktorių komanda. Kaip tau sekėsi įsilieti į ketvertuką?
Kompanija tikrai nuostabi. Kai gavau pasiūlymą vaidinti, nemaniau, kad bus taip lengva sutarti, bendrauti, kad taip gerai praleisim laiką. Mes kartais net pamiršdavome repetuoti. Tik nesupraskit, kad labai jau lengva ranka spektaklis susikūrė. Buvo ir sunkių momentų, bet jie atsirado, nes norėjome viską padaryti labai gerai. Nebuvo dar pasaulyje spektaklio, kurio aktoriai pasakytų: be problemų iškart viskas pavyko. Būta sunkių dienų, kažkokių konfliktų, nesutarimų... Jie reikalingi, jei nori rezultato.
Ir kaip vertini rezultatą, ar gerai pavyko?
Niekada apie jokį spektaklį negalima daryti išvadų, kol jo nepamato žiūrovas. Repetuodamas negali žinoti, ar gerai padarei. Tik iš žiūrovo reakcijos galima spręsti, kaip tau pavyko. Tai iš šio spektaklio pirmųjų žiūrovų sprendžiant, rezultatas tikrai geras. Jautėsi, kad salėje žmonės gerai leido laiką, daug juokėsi. Po spektaklio išėjo besišypsantys ir atrodė laimingi. Tai, vadinasi, nenuvylėm.
Ar turi nuojautą, kad komedija „Gal nedarom tragedijos“ gyvuos ilgai?
Taip, tikrai taip. Bet gal dešimt metų ir nereikia rodyti. Po dvejų ar trejų galima su ta pačia kompanija kažką ir naujo sukurti.
Ar turite tikslą, kurį norite pasiekti šiuo spektakliu?
Norime, kad žmonės gerai praleistų laiką. Tikrai nesakome, kad pamatęs pasikeisi. (Juokiasi) Nesprendžiame problemų, nesiekiame, kad šeimose nebebūtų konfliktų. Ateikit ir gerai praleiskit tą valandą keturiasdešimt minučių. Labai tikiuosi, kad per ją negalvosit apie savo problemas, nebejusit gyvenimo nerimo. Valanda keturiasdešimt gero laiko šių dienų pasaulyje – labai daug.
„Gal nedarom tragedijos“ – visoje Lietuvoje: spalio 18 d. – Radviliškyje, 19 d. – Marijampolėje, 20 d. – Panevėžyje, 22 d. – Mažeikiuose, 23 d. – Šiauliuose, 25 d. – Vilniuje, 26 d. – Kaune, 27 d. – Alytuje, 29 d. – Birštone, 30 d. – Klaipėdoje, lapkričio 13 d. ir 20 d. – Kaune (papildomi), 15 d. – Plungėje, 16 d. – Vilniuje (papildomas), 17 d. – Panevėžyje (papildomas), 19 d. – Tauragėje, 22 d. – Marijampolėje (papildomas), 24 d. – Utenoje, 26 d. – Šiauliuose (papildomas) , 27 d. – Klaipėdoje (papildomas), gruodžio 17 d. – Palangoje.
Interviu su Giedrium Savicku žiūrėkite čia: