G. Liaudanskas-Svaras: „Atsiprašau“ ir kitų burtažodžių mane išmokė vaikai“

Olegas Šurajevas ir Gabrielius Liaudanskas-Svaras / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-05-12 08:30
Kaip laiku pastebėti dvasines problemas? Kaip išdrįsti apie jas pasakyti artimiausiems žmonėms? Kaip nugalėti gėdą ir įveikti uždarumą, kai kalba pasisuka apie vidinius išgyvenimus? Naujame žurnalo „Žmonės“ ir „Jaunimo linijos“ projekte „Pokalbiai be gėdos“ populiarusis prodiuseris, scenaristas, komikas Olegas Šurajevas (29), neseniai žurnalo puslapiuose pats dalijęsis patirtimi, kaip vadavosi iš vidinių demonų, apie tai šnekins žinomus žmones. Juk ir jie – daug pasiekę, gerbiami, matomi viešumoje – išgyvena lygiai tas pačias problemas kaip visi kiti – bet kokio amžiaus, socialinės padėties ir statuso.

Olegas šį pavasarį prisijungė prie emocinę paramą teikiančios „Jaunimo linijos“ kampanijos „Jausmai gėdos nedaro“, skatinančios 2 proc. pajamų skirti šiai organizacijai. Kampanijos tikslas yra skatinti begėdystę – kalbėjimąsi apie jausmus atvirai ir #begedos.

Redos Mickevičiūtės nuotr.
Redos Mickevičiūtės nuotr.
Redos Mickevičiūtės nuotr.
Redos Mickevičiūtės nuotr.

„Atsiprašau“ ir kitų burtažodžių mane išmokė vaikai

Muzikantas, grupės „G&G Sindikatas“ lyderis ir visuomenininkas Gabrielius LIAUDANSKAS-SVARAS (44) įsitikinęs: „Problemos turi šlykščią savybę – atsistoti į eilę ir laukti.“ Nesvarbu, kiek laiko nuo jų bėgsi, kiek kartų prieš jas užsimerksi ar kaip toli jas nustumsi. Ateis laikas, ir jos pradės lįsti į dienos šviesą. Dažnai – ne pačiomis maloniausiomis formomis.

Kaip manai, kodėl lietuviai tokie uždari?

Manau, kad žmonės apskritai yra uždari. Kiekvienas turi asmeninę erdvę, kurioje gali būti toks, koks nori būti, o ne toks, kokį jį nori matyti visuomenė. O sakyti apie lietuvius, kad jie, kaip tauta, yra uždari, nedrįsčiau. Štai vienas iš mano su draugais inicijuotų socialinių projektų skelbė, jog kiekvienas policininkas turi vardą, kitaip tariant – neteisinga sakyti, kad visi policininkai yra „tokie“ ar „anokie“. Būna visokių – ir gerų, ir blogų. Taip ir su lietuviais. Jie gal uždaresni nei kitos tautos, bet tikrai ne visi.

Kas labiausiai lemia tą uždarumą? Klimatas?

Nemoku apibendrinti. Galiu tik atsigręžti į save, kalbėti apie savo patirtį. Aš pats esu uždaras žmogus ir tą, manau, lėmė daug faktorių. Gyvenimo potyriai vaikystėje, bendravimas su kitais, įvairios kasdieniškos aplinkybės. Tu tiesiog išmoksti pasaugoti savo mintis ir pasverti žodžius, neatsiverti per greitai, nes grąža, kurią gauni, ne visada būna smagi. Turi suprasti, kur esi, su kuo kalbi, kas tavęs klauso, ir tik tada atsiverti.

Ir aš nesakyčiau, kad toks uždarumas yra neigiamas bruožas. Gebėti saugoti savo paslaptis, turėti turtingą vidinį pasaulį yra gerai. Blogai tada, kai nedrįsti juo pasidalinti, o blogiausia – kai nedrįsti pasidalinti jau prasidėjus bėdai, erzuliui, nusivylimui. Norėčiau, kad mes patys, švietimas ir kultūra edukuotų ateinančias kartas. Kad išugdytume gebėjimą paprašyti pagalbos, kai jos labiausiai reikia.

Užsiminei apie kartas: kaip manai, dabartinis jaunimas, pavyzdžiui, tavo vaikai, lengvai pripažįsta problemas?

Komunikuoja, bet nėra visiškai palaidi jausmų komunikacijoje. Džiaugiuosi, kad mano vaikai parodo ženklus, kai jiems negera. Arba matau, kad yra kažkas negerai, ir tada mes pasikalbame. Tiesa, pirmi kalbėti jie nepradeda. Manau, jog tai normalu – tėvai turi pastebėti pirmuosius nerimą keliančius ženklus. O tai, ar vaikai atsiveria, ar ne, jau yra užsimezgusio ryšio tarp tėvų ir vaikų klausimas.

O kaip tau buvo vaikystėje ir paauglystėje? Lengvai kalbėdavai apie jausmus?

Mano bendravimas su tėvais vyko ne itin sklandžiai. Dėl to aš užaugau piktas reperis. Ir visos tos subkultūros, kurias išbandžiau, ir visos gatvės, kurias išmindžiau, buvo to pasekmė. Man pasisekė, kad laiku sustojau, nes kai kurie mano buvę bendrakeleiviai apskritai jau baigė.

Tačiau manau, kad savijautą lemia ne tik pats individas. Nepamirškime problemų, kurios tarpsta visuomenėje, įvairių amžiaus krizių, kurios yra normalu, taip pat ligų ir panašių dalykų. Visa individą supanti aplinka – emocinis fonas – tampa vidinės būsenos faktoriais.

Juk pastebime, kad kai žmogus linksmas ir pozityvus, aplink jį buriasi panašūs žmonės. O kai yra piktas, su laiku lieka vienas toks. Ir net jeigu ištiesi pagalbos ranką tam žmogui, nieko negalėsi padaryti, kol jis pats nenorės sau padėti. Štai čia grįžtame į pokalbio pradžią – žmogus turi išdrįsti pasakyti: „Bičiuliai, man ne viskas gerai.“ Nes dažniausiai būna taip, kad žmogus verčiau klaidžios, nei pasiklaus kelio.

Čia kaip su užsienio kalbomis. Aš išvažiavęs į užsienį kalbu su klaidomis, netaisyklingai, kartais –tik ženklais. Tačiau mane vis tiek supranta. Supranta, ko man reikia. Kartais ir pasijuokia, bet viskas faina. O yra žmonių, kurie neblogai kalba angliškai, tačiau su akcentu, ir viskas – nebebendrauja, nesako, tyli. Todėl norint, kad mes visi iš nedrąsos ir gėdos išsilaisvintume, reikia dirbti itin plačiai.

Pažįsti žmonių, kurie būna labai atviri ir net lenda į tavo dūšią? Kaip išlaikyti balansą?

Yra tokių dvasinių teroristų, kurie sako: „Aš tau pasipasakoju, o dabar tu man pasipasakok.“ O jei aš nenoriu? Žmogus atsiveria ne dėl kito atvirumo, o kai pajaučia komfortą su juo. Iš pradžių turi suprasti, kad to žmogaus parama tau svarbi. Turi jaustis saugus ir žinoti, kad tas žmogus neišpasakos visko kitiems, nespaudys telefono, kai tu jam atversi savo jausmus.

O kartais net ne žodinis patvirtinimas tampa svarbus. Kartais gerokai didesnę pagalbą pajauti tada, kai kitas žmogus tiesiog moka su tavimi kartu tylėti. Jis tyli, bet tu supranti, kad jis viską supranta. Ir tai jau aukštas levelis. Turėti gyvenime žmonių, su kuriais galėtum tiesiog patylėti.

Taip, kurie mokėtų išklausyti.

Būtent. Tačiau tokių žmonių nėra taip paprasta rasti. Ypač jei pats nededi pastangų

kurdamas tikrų draugų ratą. Kad turėtum draugų, turi pats būti draugas. Tokia filosofija.

Draugystė – irgi darbas.

Draugystė yra Dievo dovana, ne darbas. Tai yra sėkmė. Žinoma, ji gali būti pasiekta ir kryptingai dirbant. O tų dvasios teroristų... juk žinai, tikrai pasitaiko. Jie reikalaus dėmesio, bet tik dėl savęs, ne dėl kitų.

Ar dažnai gyvenime bėgai nuo savo vidinių problemų? Kada buvo tas kritinis momentas, kai pasakei „stop – gana bėgti, dabar aš viską išspręsiu“?

Ne vieną kartą. Ir paauglystėje, ir suaugęs. Vienas problemas sprendžiau, nuo kitų bėgau. O iš esmės dažniau panirdavau į darbą ir palikdavau likimui pačiam viską išspręsti. Tačiau problemos turi šlykščią savybę – atsistoti į eilę ir laukti. Ir tikrai sulaukia, kol pabaigsi visus darbus. Nuo jų visai nesumažėjusios. O nyksta problemos tik tada, kai atsistoji su jomis akis į akį ir susimuši. Gyvenime teko du ar tris kartus rimtai pakovoti.

Nugalėjai?

Manau, tam tikra prasme nugalėjau, bet problemos gali bet kada atsikelti. Tiesa, kiekviena tavo pergalė palengvina tolimesnę kovą. Atsiranda įgūdis kovoti. Kiekviena pergalė suteikia svarbiausio dalyko – pasitikėjimo savimi. O tai suteikia gyvenimo kokybę. Tiek tau, tiek tavo aplinkai.

Žinai, yra tokių, kurie bando padaryti kažką už tave, bet tai irgi gerai nesibaigia. Turi atsirasti vidinė ramybė pačiam su savimi – namie, darbe, bendraujant. Ir tai visiškai nesusiję su aplinka, kurioje veiki. Štai, pavyzdžiui, gali būti didžėjus, bet vis tiek rasti vidinę ramybę – tai nesusiję su triukšmu ir muzika.

...tikrai, gali dirbti bibliotekoje ir išprotėti. O ar dažnai jauti gyvenime kaltės jausmą?

Jaučiu. Tačiau pajutęs kaltės jausmą, nebelaukiu – paimu ir atsiprašau. Išmokau pasakyti „atsiprašau“. Šio žodžio mane išmokė vaikai. Kaip ir kitų burtažodžių – „ačiū“, „prašau“, „myliu“. Jų yra labai daug. Ir jie yra kertiniai sveikos bei normaliai besivystančios visuomenės žodžiai.

Kaip manai, kodėl žmonės Lietuvoje dažniau kreipiasi ne į psichologus ar psichoterapeutus, bet renkasi dvasinius „narkotikus“. Eina pas būrėjas ar ekstrasensus, pasikliauja įvairiais dvasiniais vadovais.

Dvasinis dvasiniam nelygu. Kai žmonės renkasi meditaciją ar jogą, tai yra normalus kelias. Bet iki šiol dominuoja įsitikinimas, kad studijuoti psichologiją apsisprendžia tie, kurie patys turi psichologinių problemų. Galbūt dalis tiesos ir yra – pasąmonėje jie mano išspręsiantys savo problemas. Bet kita dalis nesirenka šių mokslų, nes nemato, kaip juos pritaikys ateityje: ką veiksiu, kaip pragyvensiu, kas bus mano finansinis šaltinis? Toks mąstymas yra dar viena klaida, nes esu įsitikinęs, kad tavo finansinis šaltinis turi sutapti su tavo norais.

Be to, visuomenėje iki šiol vyrauja nuomonė, kad jei eini pas psichologą, esi nenormalus. Todėl žmonės ir bijo pasakyti, jog vaikšto pas specialistus.

Nors turėtų būti atvirkščiai: jei nesikreipi pagalbos, esi kiek „nenormalus“.

Sugrįžkime į pradžią. Žmonės nėra pakankamai atviri, kad pasipasakotų savo problemas svetimam, net ir specialistui. Toks požiūris yra sovietinis paveldas, nes visi savo problemas spręsdavo su buteliuku. Pamenu, patys juokdavomės, kai filmuose rodydavo žmogų, kuris eina savo problemų spręsti pas psichologą...

Naujausi straipsniai