Jei kas nors prieš metus Trakų futbolo komandos „Trakai“ gynėjui Justinui Januševskiui ir jo žmonai Daliai Januševskajai būtų pasakęs, kad 2017-ieji bus vieni gražiausių jų gyvenime, nė vienas nebūtų patikėjęs. Taip trokšto kūdikio džiaugsmą tuo metu temdė ypač sunki Dalios būklė. Iki tol sveika buvusi mergina pastojusi taip pasiligojo, kad dar nėštumo metu jai buvo atliktos penkios operacijos, o gimus Jorei – dar dvi.
„Kentėjau dantis sukandusi, nes žinojau, kad ji bus pati geriausia“, – nužvelgdama vaikų žaidimų aikštelėje krykštaujančią devynių mėnesių dukrelę Jorę pasakė Dalia Januševskaja. Dabar, kai jau viskas liko praeityje, jauna mama gali šnekėti lengviau, tačiau pokalbio metu ašaros jos akyse sužibo ne sykį.
„Nėštumo pradžia buvo labai sklandi, mes su Justu be galo džiaugėmės. 19 nėštumo savaitę atvažiavo seniai matyta draugė. Mes prisėdome, užsisakėme maisto į namus, bet staiga didžiulis skausmas nudiegė nugarą... Justui grįžus iš treniruotės pasakiau, kad kažkas yra negerai ir mums reikia važiuoti į ligoninę. Maniau, kad man gresia persileidimas“, – pasakojo Dalia Januševskaja. Tačiau ligoninėje pora išgirdo kitą diagnozę – nėščiųjų pielonefritas. Tai gana dažnai nėščiosioms pasitaikanti inkstų uždegiminės kilmės liga, išgydoma antibiotikais. Vis dėlto Daliai Januševskajai pasireiškė sunkios komplikacijos – inksto blokada. Tuomet ji ir išgirdo, kad jai būtina inksto stentavimo operacija su pilna narkoze.
Operacija praėjo sėkmingai, gydytojai patikino, jog visos kančios jau baigtos. Vėliau paaiškėjo, kad medikai klydo. Po mėnesio Dalią Januševskąją vėl ištiko priepuolis. Tuomet sekė antra operacija. Per Kalėdas – trečia. Dar vėliau – ketvirta ir penkta.
„Buvo naktis. Aš viena namuose – Justas dalyvavo varžybose Baltarusijoje. Staiga man vėl prasidėjo didžiuliai inkstų skausmai. Galvojau, kad mirsiu. Išsikviečiau pirmą valandą nakties taksi ir išvažiavau į ligoninę, – paskutinį skausmo priepuolį prisiminė Dalia Januševskaja. – Sakiau, imkite vaiką lauk. Pasidaviau skausmui ir depresijai. Nieko nebenorėjau: nei vaiko, nei džiaugtis gyvybės stebuklu. Norėjau, kad darytų cezario pjūvį, nes tiek mano, tiek vaiko inkstai galėjo liautis funkcionavę. Bet gydytojas man liepė gerai pagalvoti, ar iš tiesų to noriu. Turėjau valandą laiko pakeisti nuomonę. Tada pagalvojau, kad jau iškenčiau keturias operacijas ir galbūt tai bus tas kartas, kuris man tikrai padės.“
Per 32 nėštumo savaites Dalia Januševskaja jau buvo iškentusi penkias operacijas. Pirmą kartą per savo patirtį Santaros klinikų gydytojai matė tokį atvejį. Galiausiai buvo nustatyta, kad būsimos mamytės kūnas nepriima svetimkūnių – organizmas vis atmesdavo stentą. Jis jį atmetė ir po penktos operacijos prabėgus penkioms savaitėms. Vis dėlto gydytojai nusprendė neskatinti gimdymo ir palaukti bent savaitę, kol mažylė bus pilnai išnešiota. Daliai Januševskajai neliko nieko, kaip dantis sukandus laukti numatytos dienos. Skausmas taip temdė protą, kad jauna mama pradėjo save įtikinėti, jog jau gimdo.
„Nesupraskite neteisingai, mano nėštumas man buvo gražus. Juk vaikas buvo mano įsčiose. Tai be galo gražu, bet aš atsimenu tik operacinės šviesas. Narkozės, didžiulės dozės antibiotikų, vaistų galybė... O kaip sako supermamos? Negalima vaistų gerti nėštumo laikotarpiu. Maniau, kad nei vaiko, nei manęs – nieko nebebus.
Pamenu, kaip skambinau mamai ir klausiau: „Mama, na kodėl mes, taip norėdami vaiko, turime tiek daug iškentėti? Juk kitos šeimos nė nenori vaikų, bet turi.“ Mes su Justu dėl vaiko pragaro kelius perėjome. Dabar man lengva kalbėti, bet kai pagalvoju, kad galėjau netekti vaiko...“ – Dalia Januševskaja sakinio taip ir neužbaigė. Ašaros, riedėjusios jos skruostais, buvo iškalbingesnės ir už tūkstančius žodžių.
Iš kur sėmeisi stiprybės šiuo sunkiu laikotarpiu?
Iš Justo. Jis labai labai norėjo mergaitės. Galvojau, kokia gi aš žmona, jei negaliu vaiko pagimdyti? Justas man suteikė stiprybės. Negaliu sakyti, kad tai buvo mano vienos nėštumas, nes mes kartu jį išgyvenome, Visi žino, kad Justas yra labai geras žmogus, bet nieks nežino, koks jis nuostabus vyras. Atsimenu, jam būsimas Jorytės krikšto tėtis paskambino ir pakvietė į miestą pasilinksminti. Justas atsiprašė ir pasakė, kad negali palikti manęs kenčiančios. Tokios smulkmenos motyvuodavo mane, kad turiu eiti iki galo.
Mūsų vis klausia, kodėl tokie jauni vaikų prisidirbome? Bet mes planavome. Mūsų vaikas yra pats laimingiausias. Dabar aš matau, dėl ko man buvo verta kentėti. Dabar man gera, kad aš kentėjau dėl tokio nuostabaus vaiko. Štai iš kur ta stiprybė. Aš žinojau, kad ji bus nereali.
Negražiai pasakysiu, bet man būdavo taip pikta feisbuke matant tas nėščias moteris, kurio laimingos, visur dalyvaujančios, energingos. Jų nėštumas atrodydavo pro rožinius akinius, tad mane toks pavydas paimdavo! Atsimenu, sakydavau, kad daugiau gyvenime negimdysiu. Net už milijoną eurų. Mama sakydavo, kad kai pagimdysiu, kalbėsiu kitaip. Dabar išties pagalvoju, kad norėčiau dar vieno vaiko. Ne dėl savęs, o dėl Jorės. Nenoriu, kad ji augtų viena.
Gydytojai sako, kad dažniausiai antro nėštumo metu ši liga nepasikartoja. Bet daug kas sako, kad stentavus inkstą viskas pagerėja, o man nieko gero nebuvo. Negaliu iš anksto žinoti, koks būtų antras nėštumas.
Prabėgo beveik devyni mėnesiai, kai tapai mama...
Jau apsipratau su tuo. Pirmus pusę metų buvo sunkiau, bet Jorė yra nuostabus ir ramus vaikas. Motinystė – tai geriausias dalykas, galintis nutikti moteriai. Kuo toliau, tuo smagiau būti mama. Žinoma, kartais norisi patingėti, o reikia ją gaudyti. Tačiau ir tai yra smagu. Be to, man labai lengva Jorę auginti, nes Justas yra be galo geras tėvas. Pavyzdžiui, aš niekada naktimis prie jos nesikeliu. Justas keliasi. Prieš kelias dienas Jorė ištarė pirmą žodį – tėtė. Man net nepikta! Nejaučiu pavydo, nes Justas nusipelnė, kad jo dukros pirmas žodis būtų „tėtė“.
Kaip judu su Justinu susipažinote?
Viskas vyko 2014-ųjų rudenį. Aš mokiausi Kaune, Lietuvos sporto universitete, o jis kaip tik viešėjo su jaunimo futbolo rinktine. Per bendrus draugus sulaukiau kvietimo į futbolo varžybas, kur ir susipažinome. Pirmą žingsnį žengė Justas, nes jis po futbolo varžybų man parašė žinutę. Tačiau aš pas jį į Vilnių atvažiavau pirmiau nei jis pas mane į Kauną.
Labai greitai supratau, kad jis – tas vienintelis. Atsimenu, draugė sakė: „Dalia nevažiuok pas jį, nebūk kvaila.“ Bet mes iš karto sulipome. Kartu pradėjome gyventi po trijų mėnesių pažinties.
Kokią Jorei papasakosi sužadėtuvių istoriją?
Sykį grįžau iš darbo namo ir pasakiau Justui: „Tu įsivaizduoji, mano draugei pasipiršo!?“ Jis kažką numykė, aš pasidariau kavos. Staiga Justas priklaupė ir paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“ Visa tai buvo juoko formoje, bet netrukus jis išties pasipiršo. Tądien sirgau, gulėjau lovoje, o jis grįžo su gėlių puokšte, kurioje radau žiedelį.
Tačiau Jorei aš pasakosiu apie mūsų pirmąjį pasimatymą, kai aš atvažiavau į Vilnių. Laukiau jo traukinių stotyje pasipuošusi, galvojau, kur jis, o jis įėjo pro paradines duris ir išskėtęs rankas pasakė: „Nu tai labukas!“ Buvo spalio mėnuo, mes vaikščiojome ir kalbėjomės gal penkias valandas. Dar tą pačią dieną jis manęs paklausė: „O kaip mes draugausime, jeigu tu – Kaune, o aš – Vilniuje?“ Atsakiau, kad nežinau, o jis asakė: „Pamatysi, po kelerių metų būsi mano vaikų mama.“ Grįžusi draugei papasakojau, kad vaikinas nusišnekėjo, apie vaikus pradėjo kalbėti... (Juokiasi.)
Mūsų pirmas pasimatymas nebuvo prabangus, bet buvo labai įsimintinas. Manau, tokie ir turėtų būti pirmieji pasimatymai, nes jei restorane jautiesi ne komforto zonoje, nėra nuoširdumo. Dažnai su Justu pasikalbame apie tą pirmąjį pasimatymą, nes jau tada taip sulipome, jog neįsivaizduoju, kas turi nutikti, kad mes išsiskirtume.
Atsiradus vaikams kai kurios poros susvetimėja.
Gimus Jorei mūsų ryšys dar labiau sustiprėjo. Mes negalime susvetimėti, nes Justas be galo myli dukrą. Mes ją kartu auginame. Juokauju, kad namie reikėtų pastatyti kameras, jog pasaulis pamatytų, kokie turėtų būti tikri vyrai. (Tarsi nebyliai patvirtindamas mylimosios žodžius iš vaikų žaidimo aikštelės pamojavo Justinas su dukra ant rankų, – Red.) Mes esame vienas kumštis visose srityse. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi vienas be kito.
Po metų Justui baigsis kontraktas Lietuvoje. Agentas jau turi gerų variantų užsienyje, tad jau dabar kalbame, ką darysime. Mes su Jore tikrai važiuosim paskui Justą, tik ar iškart? Dėl to nesame tikri. Vis tiek norėtųsi, kad Justas pirmiau apsižvalgytų vietoje. O tada jau ir mes atvyksime. Futbolininkams šeima yra neįtikėtinai svarbi. Kai Europos lygoje Justas įmušė tą patį svarbiausią įvartį, išvedusį Trakus į kitą etapą, mano draugė pasakė: „Tikriausiai dėl Jorės taip pasistengė“. (Juokiasi.)
Būti sportininko žmona – nemenkas iššūkis?
Kartą mamai skundžiausi, kad man labai sunku, nes Justas labai daug keliauja, jo grafikas – neaiškus. Man besiskundžiant mama labai teisingai pasakė: „Kai tu už jo tekėjai, tu žinojai už ko tu teki.“ Išties, žinojau, ko laukti ir dabar susitaikiau su tuo. Kartais supykusi pasakau, kad futbolas užkniso, bet tai nėra rimta. Jei noriu, kad mylimas vyras būtų geras sportininkas, aš privalau jį palaikyti, kad ir kaip būtų sunku. Jis futbolo aikštelėje ir taip atiduoda visas jėgas, bet aš privalau jam suteikti dar jėgų, kad jis būtų pats geriausias.
