Futbolininkas Darvydas Šernas: „Per jokias varžybas taip nesijaudinau, kaip per vestuves!“ (papildyta birželio 23 d.)

Sandra Lukšytė ir Darvydas Šernas savo vestuvių dieną Nidos bažnyčioje / Viganto Ovadnevo/žurnalo „Žmonės“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2012-06-23 15:00
Jaunikis neramiai sukiojasi bažnyčios tarpduryje. Dramblio kaulo spalvos senovinis kadilakas atveža nuotaką. Lyg princesė iš pasakos ji išskrenda iš automobilio ir giliai giliai kvėpuoja... „Niekada gyvenime tokio jaudulio nesame patyrę!“ – sutartinai prisipažįsta po penkerių draugystės metų birželio 9-ąją Nidoje aukso žiedus sumainę futbolininkas Darvydas Šernas (27) ir jo mylimoji Sandra Lukšytė (23), kuri po santuokos pasirinko Šernės pavardę.

Jaunoji keliskart įkvepia ir žengia bažnyčios vidun. Jaunikis, matyt, metęs šalin visus repetuotus ramius žingsnelius, skuba pasitikti mylimosios. Pabučiavęs į skruostą ir paėmęs už rankos, nusiveda prie altoriaus. Dviese jau drąsiau. Klausydamiesi kunigo žodžių, Sandra ir Darvydas vis žvilgčioja vienas į kitą ir šypsosi. Jaudulys vėl grįžta, kai ateina laikas prisiekti tai, ką tyliai yra pasižadėję vienas kitam: „...mylėsiu laimėje ir varge...“ Ištaręs kelis žodžius Darvydas ryja ašaras ir, kad galėtų tęsti priesaiką, akis kelia į dangų... Iki graudulio jautru ir nuoširdu.

„Iš kur tiek jaudulio? Iš kur, iš kur... Iš meilės! Tokia akimirka gyvenime gal tik viena būna. Matyt, todėl ir jaudulys toks didelis, kad žingsnis reikšmingas, – neslepia futbolininkas ir nusijuokia paklaustas, kur lengviau: per varžybas ar prie altoriaus? – Aišku, aikštėje! Per jokias varžybas taip nesijaudinau, kaip per savo šventę bažnyčioje.“
Vyrui pritaria Sandra: „Streso nepatyriau nė vieną dieną iki tol. Net išvakarėse nesijaudinau. Ir ryte atsikėlus viskas buvo gerai, ramu. Bet kai apsirengus nuotakos suknelę reikėjo išeiti kiemą ir važiuoti į bažnyčią, suvokiau, kad į mane visi žiūri. Tokia panika apėmė! Per visą gyvenimą tokio streso nesu patyrusi. Nepamenu, nei kaip iki bažnyčios atvažiavome, nei apie ką kalbėjausi su vairuotoju...“

Geriausiu 2010 metų Lietuvos futbolininku išrinktas Darvydas jau keleri metai žaidžia Lenkijoje, Liubino „Zaglębie“ komandoje. Visada šalia – jo mylimoji ir mūza Sandra, kuriai sportininkas skiria gražiausius savo įvarčius. Konkurse „Mis Lietuva 2010“ vilnietė laikyta viena rimčiausių pretendenčių į gražuolės karūną. Ten ji iškovojo Mis elegancijos titulą. Kartu jiedu – jau penkeri meta. „Kada ateina laikas pirštis ir tuoktis? Kiekvienas pats pajunta. Man tas laikas atėjo šį pavasarį“, – per daug neatvirauja Darvydas.

Šiemet baigiau studijas, gavau diplomą, ir Darvydas ištesėjo pažadą – iškart pasipiršo!

„Kai susipažinome, buvau tik baigusi vienuoliktą klasę. Laukė dvylikta... Pirmiausia reikėjo baigti bent jau vidurinę mokyklą. Paskui įstojau. Darvydas vis juokaudavo: „Pabaik mokslus, o kai tik turėsi diplomą, aš tave vesiu.“ Be to, visus tuos metus daug keliavome. Nebuvo laiko, –  kodėl neskubėjo tuoktis paaiškina Sandra. – Šiemet baigiau studijas, gavau diplomą, ir Darvydas ištesėjo pažadą – iškart pasipiršo! Tai buvo kovo mėnesį. Nusprendėme kitų metų vasaros nelaukti, juo labiau kad turėjau daug laisvo laiko ir galėjau viską suplanuoti.“

Ceremonijos vieta nė vienam abejonių nekėlė – pajūris. „Aš – dzūkas, iš Alytaus. Sandra – vilnietė. Gal svečiams ir buvo keblumų suvažiuoti į pajūrį, bet nesigailime, kad vestuvėms pasirinkome tokią gražią vietą. Kai šventę planuoji vienintelį kartą gyvenime, norisi padaryti tikrai ypatingą, – neslepia Darvydas. – Nuo tada, kai susipažinome su Sandra, kiekvieną vasarą bent kelioms dienoms atvažiuodavome į Nidą. Čia mums – gražiausia ir mėgstamiausia vieta visoje Lietuvoje. Ir visada kalbėdavome, kad jeigu kada tuoksimės, tai tik čia, tik Nidos bažnyčioje.“

Daug svarbiau buvo rasti idealią vietą vestuvių pokyliui ir geriausią vestuvių fotografą. Kitaip nei daugumai nuotakų, suknelė Sandrai galvos skausmo visai nekėlė. Įspūdingą apdarą ji įsigijo Lenkijoje, paprastame vestuvinių drabužių salone. „Tai buvo iš Ispanijos atsiųsta suknelė, bet nei kokio garsaus dizainerio siūta, nei labai moderni... – pasakoja nuotaka, drabužiui nekėlusi ypatingų reikalavimų. – Kaip rinkausi? Esu savarankiška, turiu savo nuomonę, todėl suknelę išsirinkau pati. Nuvažiavau į saloną, pasimatavau tris ir per pusvalandį išsirinkau pirmą patinkančią. Turbūt tai – vienas greičiausių pirkinių mano gyvenime. Tačiau tikrai labai vykęs, nė kiek nesigailėjau ir nesuabejojau.“

Prie suknelės derančią šukuoseną – elegantišką pynę – jaunajai sukūrė stilistas Ridas. „Laikėmės tradicijos ir pirmą kartą nuotaką su vestuvine suknele aš pamačiau tik bažnyčioje, – prisipažįsta Darvydas. – Patikėkite, kvapą užgniaužė...“ O ant Sandros piršto vestuvių rytą suspindo ne tik aukso žiedas, bet ir jaunikio dovana: „Mes tikime, kad per vestuves brangiam žmogui dovanodamas perlus linki visą gyvenimą būti ištikimam. Vestuvių rytą iš būsimo vyro dovanų gavau žiedą su perlu, o jis iš manęs – sąsagas su perliukais.“

Susituokę Nidos bažnyčioje ir palydėti kvapnių bijūnų žiedlapių lietaus, jaunavedžiai su svečiais kiek užkando ir atsipūtė garsiausiame kurorto restorane „Ešerinė“. Paskui – fotosesija pajūryje ir iš Nidos keliantis į žemyną, mat puota turėjo vykti ant jūros kranto – restorane „Chateau Amber“ („Gintarinė pilis“) Palangoje.

Jaunavedžiai pasirūpino ir visų daugiau nei septyniasdešimties žmonių nakvyne Palangoje: jiems buvo išnuomoti trisdešimt penki kambariai šalia esančiame viešbutyje „Vanagupė“. „Pasirodė, kad didelė problema apnakvindinti tokį būrį svečių pajūry, juo labiau – viename viešbutyje, – pasakoja Sandra. – Kai kvieti žmones į kitą Lietuvos galą, nori pamaloninti, kad jaustųsi karališkai. Tokia buvo mūsų pareiga.“ Tačiau tąnakt ilsėtis niekas neskubėjo. Net jaunavedžiai nusižengė tradicijai iš puotos vietos pasitraukti apie vidurnaktį. „Miegoti nuėjome ketvirtą ryto, – kvatodami pasakoja jaunieji. – Nusprendėme, kad per savo šventę norime pabūti iki soties. Gyvename užsienyje, todėl kai kurių draugų gal porą metų buvome nematę. Norėjosi susitikti, pabendrauti.“ 

Šiuo metu jaunavedžiai jau kopinėja medų Balio saloje. „Iš vieno rojaus – į kitą“, – juokauja Darvydas. Tik po medaus mėnesio teks keliauti tiesiai į Lenkiją – į futbolo aikštę. Aišku, Sandra ir toliau bus šalia. „Mes buvome kartu, kol Sandra buvo tik draugė. Dabar ji – mano žmona, todėl juo labiau turi visur mane lydėti, – įsitikinęs Dravydas. „Kardinaliai tikrai niekas nepasikeis, – žada ir Sandra. – Bet vienas pokytis jau yra: ant mano vyro rankos atsirado žiedas ir jam taip tinka! „Na, bet kaip tau tinka! Reikėjo anksčiau pradėti jį nešioti...“ – kartojau vyrui dar kelias dienas po vestuvių.“

Naujausi straipsniai