Freskomis pasaulį marginanti Aušrinė Pudževytė: „Mano gyvenimas telpa 30 kg sveriančiame lagamine“

Aušrinė Pudževytė / 7 kadras, asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Giedrė Gedeikytė
Publikuota: 2021-09-14 19:04
Afrikoje gyvenančios menininkės Aušrinės Pudževytės (23) pagrindinė valiuta jau keletą metų yra freskos – keliaudama iš vienos šalies į kitą, savo darbais ji atsiskaito už maistą, pastogę ir kitas paslaugas. Nors daugeliui žmonių toks gyvenimo būdas gali atrodyti sunkus ir nestabilus, tapytoja savęs, gyvenančios kitaip, net negali įsivaizduoti. Tai ji daro vedina svajonės – palikti žymę kiekvienoje aplankytoje šalyje ir neketina sustoti, kol jos freskomis nebus išpuošti visi žemynai: „Zona, kurioje šiuo metu gyvenu, yra kažkur už komforto“ , – pokalbį pradeda pašnekovė.

Meno takais – nuo vaikystės

Aušrinė ir menas – vienas nuo kito atskiriami dalykai: ji tapyti ėmė dar ankstyvoje vaikystėje, o laikui bėgant jos kūrybos apraiškos darėsi vis įvairesnės. Kūrybingai mergaitei tėvai leido pačiai rinktis veiklos sritis ir nenustatė griežtų ribų, įpareigojančių vaiką elgtis taip, kaip tikimasi visuomenėje. Neribojama saviraiška, anot Aušrinės, ir suformavo jos gyvenimo filosofiją, pagrįstą pasirinkimo laisve ir kūrybine aistra.

Būdama šešiolikos mergina paliko gimtąjį Šilalės miestelį ir išvyko mokytis į Klaipėdos technologijų mokymo centrą. Jos teigimu, daugelis į mokslą ten žvelgė atsainiai, o aplinkiniai buvo įsitikinę, jog ši įstaiga skirta tik kvailiams. Vis tik Aušrinė giliai viduje žinojo, kad tai – svarbus ir daug duosiantis etapas, tad pasiryžo mokslus užbaigti. Paskutiniais studijų metais Aušrinė sulaukė likimo dovanos - ji gavo galimybę išvykti į Suomiją ir ten atlikti trijų savaičių praktiką.

„Praktikos metu sukūriau didelę freską mokyklos koridoriuje, imituojančią kaktusų plantaciją. Kai freska buvo beveik užbaigta, viena iš įstaigos darbuotojų pasakė: „Aš dirbu čia daugiau nei penkiolika metų. Kiekvieną rytą praeinu šiuo koridoriumi ir matau tą pačią tuščią, baltą sieną. Brangioji, tu sukūrei daugiau nei meno kūrinį. Tu atnešei saulę į mūsų mokyklą“. Būtent tuomet aš pajutau šilumą, kurią jaučia žmonės, matydami mano kūrinius ir ėmiau tikėti meno galia. Tą minutę sau pasakiau, jog noriu tai daryti visur – kiekviename žemyne, kiekvienoje pasaulio šalyje“, - prisiminimais dalijasi Aušrinė.

A.Pudževytės freska Suomijoje / Asmeninio albumo nuotr.
A.Pudževytės freska Suomijoje / Asmeninio albumo nuotr.

Afrika – meilės ir atradimų žemynas

Mažas Suomijos miestelis Kotka tapo pirmąja jos meno kelionės stotele. Dabar Aušrinės freskos puikuojasi jau keturiuose pasaulio žemynuose – Europoje, Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Nuspalvintų šalių sąraše – daugiau nei 18 valstybių, tačiau daugiausiai meno kūrinių palikta Afrikos šalyse, kur mergina praleido pastaruosius 2,5 metų.

Šalių ir miestų, į kuriuos keliaus ir tapys, Aušrinė niekada nesirinkusi sąmoningai – tai visuomet įvykdavo natūraliai ir intuityviai. Ji teigia, kad svarbiausia – atsakingai skaityti likimo siųstus ženklus ir įvertinti savo kelyje sutiktus žmonės, kurie, anot merginos, dažniausiai pateikia lemtingus pasiūlymus. Būtent taip ir gimė idėja keliauti į Afriką.

„Kurį laiką gyvenau Londone, ten praleidau aštuonis labai sunkius ir nuviliančius mėnesius. Galiausiai ten susipažinau su vyriškiu iš Ugandos, vardu David. Abu esame menininkai: aš – tapytoja, jis – muzikantas, tad atradome daug bendro ir kaipmat tapome draugais. Būtent jis mane įkvėpė aplankyti Afriką ir tikino, kad ten mane visi mylės. Jis neklydo. Mane, o dar labiau mano meną Afrikoje myli ir įvertina daugybė žmonių“, – nusišypso Aušrinė.

A.Pudževytė jau 2,5 m. keliauja po Afriką / Asmeninio albumo nuotr.
A.Pudževytė jau 2,5 m. keliauja po Afriką / Asmeninio albumo nuotr.

Tanzanija, Zambija, Botsvana, Malavis, Zimbabvė ir Namibija – šešios Afrikos šalys, kurias Aušrinė ilgiau ar trumpiau galėjo vadinti savo namais. Nors su kultūriniais skirtumais mergina ten susidurdavo gana dažnai, jie vis vien nepajėgdavo užgožti žmogiškumo. Ji teigia, kad afrikiečiai pasižymi giliomis šeimos vertybėmis ir labai dažnai į šeimą priima svetimus žmones, atėjusius į jų gyvenimą. Tenykščių žmonių supratingumas, vieningumas ir dosnumas gerokai pakeitė įsitikinimus apie Afrikoje nuolat tykančius pavojus.

„Ne kartą krausčiausi į „blogesnius„ rajonus ir kaskart būdavau įbauginama kad ten man gresia pavojai – mane apvogs, apiplėš, tad nederėtų vaikščioti vienai. Vis tik visada būdavo priešingai – gyvenant kaimynystėje, kur kojos neįkelia baltieji, rasdavau labai daug draugų, pašnekovų ir tvirtą užnugarį“, – sako menininkė.

Ilgiausiai Aušrinė pragyveno Zimbabvėje – šioje šalyje ją metams įkalino COVID-19 pandemija. Vis dėlto mergina to laikotarpio ir pačios šalies neįvardija kaip „kalėjimo“: ji galėjo laisvai kurti ir dalintis savo menu. Ten ją atrado ir meilė: Zimbabvėje ji susipažino su dabartiniu vaikinu, fotografu ir filmų kūrėju Star, Jis buvo pirmas žmogus, sutiktas Aušrinės kelionėje ir nepabijojęs keliauti kartu.

Tapytoja Aušrinė Pudževytė ir jos mylimasis Star / Asmeninio albumo nuotr.
Tapytoja Aušrinė Pudževytė ir jos mylimasis Star / Asmeninio albumo nuotr.

Visas gyvenimas - viename lagamine

Savo veiklą Aušrinė vadina ilgomis atostogomis – ji puikiai jaučiasi ir pailsi visose šalyse, jei tik gali daryti tai, ką myli labiausiai – kurti ir tapyti. Vis dėlto ji pripažįsta, kad ilgai gyventi svetimoje šalyje nėra taip paprasta – pagrindiniu rūpesčiu tampa finansai.

Nepaisant to, Aušrinė su didelėmis problemomis nesusiduria – pagrindinis merginos pragyvenimo šaltinis yra menas. Kartais už nutapytas freskas ji gauna tiesioginį užmokestį, tačiau neretai mainais į darbą jai suteikiama gyvenvietė, maitinimas ar kitos paslaugos. Būtent todėl ji neretai dirba su viešbučiais, vilomis ir restoranas, kuriems toks bendradarbiavimas taip pat yra labai naudingas – originaliais, unikaliais lietuvės darbais puoštos įstaigos tampa kur kas patrauklesnės.

„Mano kūriniai priklauso abstrakčiam menui – juose nėra griežtų linijų, dominuoja išlietos formos, tačiau visuomet stengiuosi sukurti kažką, kas patenkina mano klientų poreikius ir atspindi vietos, kurioje mano kūrinys bus, atmosferą. Deja, kai kurie užsakovai net neturi stiliaus pojūčio ir nori gauti tai, kas populiaru. Vis dėlto sutinku dirbti tik su viena sąlyga – kursiu tai, ko nerasi internete. Stengiuosi sukurti kalbantį meną, kuris sugebėtų įtraukti, sudomintų, kurį knietėtų įamžinti. Džiugu, kad mano metodas visuomet pasiteisina,“ – šypteli tapytoja.

A.Pudževytės freska / Asmeninio albumo nuotr.
A.Pudževytės freska / Asmeninio albumo nuotr.

Aušrinė pasakoja, kad nors menas jai leidžia pragyventi, dinamiškas gyvenimo būdas gerokai sumažino įvairius žmogiškuosius poreikius: vietoje prabangios lovos ji mielai renkasi čiužinį ant žemės, apsilankymus restorane keičia vietiniu maistu, o sukūrinę vonią – jūra, už kurią nieko nereikia mokėti.

„Kone visas mano gyvenimas telpa lagamine, sveriančiame 30 kilogramų. Atsisakiau daug nereikalingų daiktų, įspūdingų ir elegantiškų drabužių bei tapau labai natūrali. Dažniausiai man nereikia sukti galvos apie išlaidas būstui, paskolą ar augintinį, kurio neturiu kur palikti. Niekur nestudijuoju, todėl niekas manęs neįpareigoja grįžti į tam tikrą pasaulio vietą. Dabartinis mano gyvenimas yra labai paprastas ir kartu nepaprastai nuostabus,“ – tvirtina Aušrinė.

A.Pudževytė jau 2,5 m. keliauja po Afriką / Asmeninio albumo nuotr.
A.Pudževytė jau 2,5 m. keliauja po Afriką / Asmeninio albumo nuotr.

Pasaulio pilietė: vienoje šalyje užsibūti neketina 

Šiuo metu Aušrinė vieši Lietuvoje, gimtojoje Šilalėje: Po 2,5 metų nuostabiame Afrikos žemyne intuityviai pajutau, kad turiu grįžti namo. Mano intuicija nemelavo - ko gero, tai geriausia vasara gyvenime, praleista Lietuvoje. Tiek daug brandos draugų rate, tiek daug pokyčių gimtajame miestelyje ir tiek daug pozityvo, plūstančio iš kraštiečių,“ – džiaugiasi mergina.

Vis tik Lietuvoje ji nesijaučia kaip namie. Mergina svarsto, kad namų jausmo nepavyksta sukurti nei ragaujant tradicinius patiekalus, nei lankant draugus ir šeimos narius. Aušrinė tikina niekada ir nemaniusi, jog namai būtinai yra ten, kur gimstame. Ji tiki, jog tik kurdama ir darydama tai, ką myli labiausiai, ji gali atrasti savo vietą ir tikruosius namus.

„Gal aš tiesiog esu pasaulio pilietė ir mano namai yra visur, kur mano menas? Pamenu momentą, kai Zanzibaro saloje, Tanzanijoje pirmą kartą per savo meno kelionę pajutau tai, ko nejutau niekur kitur – mane aplankė kažkoks neįtikėtinas namų jausmas. Ta pasakiška grožio vieta buvo sukombinuota iš visko, ko man labiausiai reikia. Ten ypač gerai supratau, kad žmogus yra laukiamas bet kuriuose namuose, jeigu tik turi gerų ketinimų,“ – įžvalgomis dalijasi menininkė.

Aušrinė Pudževytė / 7 kadras nuotr.
Aušrinė Pudževytė / 7 kadras nuotr.

Lietuvoje ji užsibūti neketina – trys mėnesiai jai buvo tik trumpa pertrauka prieš laukiančias keliones Afrikoje. Ten – dar daugybė neaplankytų šalių, neatrastų žmonų bei tuščių sienų, kurios laukia būti ištapytos. Paklausta, ar Lietuva šmėžuoja jos bent tolimos ateities planuose, Aušrinė suabejoja.

„Tik keliaudama supratau, kad būdama gimtojoje šalyje visai nežinojau savo tapatybės. Dabar jau žinau, kad man reikia kelionių, saulės, labai daug meilės, taip pat jausmo, kad pasaulyje yra ir daugiau tokių patrakusių žmonių, trokštančių to, kas nebūdinga Lietuvoje. Taip, pasiilgstu šeimos, kelių geriausių draugų, tačiau žinau, kad gimtinėje galiausiai grįžčiau į rutiną, kuri man labai svetima“, – tikina keliautoja.

Labiau nei rutinos Aušrinė bijo prarasti įkvėpimą ir norą kurti.

„Didžiausia mano baimė yra atsikelti galvoje neturint jokių idėjų ir kibirkšties, kuri visuomet spindi mano akyse. Labai bijau vieną dieną suvokti, kad nežinau, ko noriu gyvenime ir kokia yra mano misija. Būtent todėl stengiuosi neatidėlioti, neatsisakyti ir nestabdyti to, ko labiausiai noriu. Visuomet stengiuosi būti aktyvi ir ieškoti naujų spalvų pasaulyje.“

A.Pudževytė jau 2,5 m. keliauja po Afriką / Asmeninio albumo nuotr.
A.Pudževytė jau 2,5 m. keliauja po Afriką / Asmeninio albumo nuotr.

Į klausimą, ar negalvoja kardinaliai keisti savo veiklos krypties ir ateityje išbandyti kitą profesiją, Aušrinė atsako nedvejodama – ji visuomet gyvensianti iš meno.

„Man nuolatos kartodavo, kad iš meno nepragyvensiu. O aš visada žinojau, kad jeigu kada nors iš ko nors ir pragyvensiu, tai bus tai, ką myliu labiausiai – tapyba. Žinoma, šis kelias ne visuomet yra lengvas. Tuomet prisimenu tai, ką man dažnai kartodavo tėtis: „Pirma sakyk taip, o tuomet išsiaiškink kaip“. Būtent taip visuomet ir darau. Be to, kelionės mane išmokė kantrybės. Dabar jau žinau, kad „ne“ nereiškia „niekada“. Kartais tai reiškia tiesiog „dar ne dabar,“ – pokalbį užbaigia mergina.

Fotogalerija:

Naujausi straipsniai