Dovilė Dagienė – labai įdomi fotomenininkė, bet ne iš tų, kurios nuolat matomos. Pasaulyje, kuriame dominuoja greitoji mada ir greita fotografija, Dovilė renkasi lėtos kūrybos kelią. Jos projektai, tiriantys laiką ir vietą, daromi metų metus, parodų tenka ilgai laukti, bet kiekviena jų tampa įvykiu.
Visada nešiojatės fotoaparatą. Ar yra darbo ir ne darbo valandos? Eidama gatve matote kadrus ar vis dėlto gatvę?
Visuomet su savimi turiu nedidelę fotokamerą: ją naudoju labiau kaip užrašinę ar eskizų knygelę vaizdams ir idėjoms pasižymėti, kartais vaikų kasdienybės akimirkoms surinkti. Kadangi jau keletą metų pagrindiniai mano darbo įrankiai yra gana sunkios dumplinės kameros ir joms reikalingi prietaisai, šios priemonės reikalauja susitelkimo į lėtą fotografavimo procesą ir jomis nebūtų paprasta naudotis kasdieniame bėgime. Vis dėlto fotografinis pasaulio matymas lydi nuolat.
Ar jums apskritai priimtinas žodis „darbas“? Gal fotografija – aistra, nesibaigiantis kaifas, nepastebimai prabėgantis laikas?
Fotografija man pirmiausia yra kūrybinės raiškos būdas, kuriuo aš liudiju savo pasaulio matymą ir supratimą. Ji taip pat ir mano darbo priemonė.
Pažįstu fotografų, kurių nuotraukos labai daug pasako apie jų autorius. O jūsų fotografijos šiek tiek parodo jus?
Niekada apie tai negalvojau, bet, matyt, tam tikrų ryšių tarp fotografinio vaizdo estetikos ir autoriaus charakterio esama. Apskritai, manau, žmogaus vidus (o ir jo charakteris) – gana sudėtingas, kintantis reiškinys, todėl apibendrinimų vengčiau.
Jūs pati keičiatės, jaučiate tai?
Manau, kad kinta mano požiūriai, įsitikinimai. Nyksta išankstinės nuostatos. Nustoji ko nors tikėtis ar reikalauti iš gyvenimo, tampi labiau stebėtoju, prisitaikai. Nežinau, ar tai keičia charakterį, bet atsiranda daugiau ramybės.
Ar turite avantiūrizmo? Žiūrint iš šalies, jūsų idėja fotografuoti kultūros veikėjų batus buvo gana beprotiška. Turiu omenyje ne projektą, o pačią situaciją: prieini prie gerbiamo žmogaus ir reikalauji jo batų.
Batų („Lietuvos kultūros veikėjų portretų“) projektą pradėjau baigusi bakalauro studijas, galima sakyti, beveik neturėdama patirties. Yra dalykų, kurių negali padaryti būdamas jaunas, bet lygiai taip pat nebegali daryti to, ką darei jaunystės metais. Šiuo atveju, manau, profesinės patirties neturėjimas suteikė tam tikros drąsos susirasti, kalbinti tuos žmones.
Iki šiol jaučiuosi dėkinga tiems kultūros veikėjams, kurie priėmė mano, tuo metu jauno žmogaus, kūrybinį sumanymą ir patikėjo man įamžinti savo portretą. Dirbdama su šiuo projektu įgijau neįkainojamos patirties, pažinau labai įdomių asmenybių, bendravimo su jomis prisiminimus nešiojuosi iki šiol. Dėl sudėtingo technologinio atlikimo (fotografijos atspaustos analoginiu būdu – šviesai jautrią emulsiją rankomis liejant ant popieriaus) prie šio projekto dirbau kelerius metus ir nors pristatymas jau įvyko, toliau pildau batų, t. y. portretų, kolekciją.
Ar prisimenate kokių nors komiškų ar tiesiog įdomių istorijų iš to projekto?
Įsiminė visi susitikimai, tačiau, matyt, pirmas labiausiai įsirėžė į atmintį. Tuomet svečiavausi Niujorke ir svajojau susitikti su Jonu Meku. Jaunatviškas polėkis nuvedė tiesiai prie „Antology Film“ archyvo durų, o ten patekau į tikrą vietos performansą. Ilgai teko įtikinėti savo pirmąjį herojų: ieškoti batų jis man siūlė parduotuvėse ir niekaip nesileido į kalbas. Praleidom nemažai laiko kalbėdami apie įvairius kultūros reikalus ir jų užkulisius, kol galiausiai gavau sutikimą fotografuoti batus. Tiesa, čia ir dabar.
Supratau, kad kitos galimybės gali ir nebūti, o kadangi su savimi turėjau kuprinę su kamera ir trikoju, ėmiau ruoštis darbui. Tuomet J. Mekas, matyt, įvertinęs mano ketinimų rimtumą, pasiūlė ateiti kitą dieną. Tada „Antology Film Archives“ duris atvėrė vienas iš darbuotojų, o po kurio laiko pasirodė ir Jonas Mekas. Atrodė, lyg prieš tai buvęs mūsų susitarimas išgaravo kaip dūmas, taigi vėl ėmiau pasakoti apie savo ketinimą įamžinti portretą fotografuodama batus.
Pamenu, ilgai dėsčiau mintis, kol galiausiai buvau pertraukta ištiestos rankos: plastikiniame maišelyje gulėjo iš anksto paruošti vakarykščiai juodi sportiniai batai. Mano herojus tądien avėjo rudus odinius dailiai nunešiotus batus. Man atrodė, jie būtų labiau tikę portretui, užsiminiau apie tai, bet nedrįsau reikalauti juos pakeisti. Supratau, kad negaliu to daryti, o vėliau įsitikinau tuo dar tvirčiau. Batai apie asmenybę gali pasakyti labai daug.
Turite pavyzdžių, kai batai labai tiksliai atspindėjo menininką?
Anksčiau maniau, kad tarsi turiu teisę spręsti, kokie batai atspindi asmenybę. Bet paskui tai palikau savieigai: žmogus pats pasirenka, ką man duoti, o aš nesikišu, tik atsakau už estetinę dalį... Režisieriaus Jono Jurašo batus išskirčiau – ypač skulptūriški batai, įdomūs kaip objektas. Amžinatilsį Jūratė Paulėkaitė parinko labai išraiškingus, tirštus istorijos batus. Būta ir tokių atvejų, kai žmonės, net neperskaitę jų savininko pavardės ar nežinodami profesijos, iš batų atspėdavo, kas jis: taip buvo su animatoriumi Ilja Bereznicku – jo batai buvo kažkaip specifiškai išminti, linksmi, nerūpestingi. Aleksandros Jacovskytės bateliai jai tiko: tokie nedideli, gražūs, labai subtilūs, su Lukiškių aikštės smėlio dulkėmis.
Visada domėjotės fizika ir astronomija ar tai atėjo tik su neseniai pristatytu kosminiu ciklu?
Žinoma, tos neaprėpiamos visatos paslaptys man, kaip ir daugeliui vaikų, žadino smalsumą – nuo pat tos akimirkos, kai daugiau ar mažiau sąmoningai pakeliamos akys į dangų, bet niekada labai rimtai nesidomėjau astronomija. Šios temos link vedė kūrybiniai ieškojimai ir keliami klausimai. Vilniaus dailės akademijoje pradėjusi doktorantūros studijas ėmiausi laiko temos fotografijoje tyrinėjimo. Įvairiais būdais bandžiau ją išskleisti – tai buvo ir darbas su archyvais tyrinėjant istorinį laiką, ir veidų projektas: kelerius metus fotografavau įvairaus amžiaus žmones nuo gimimo iki šimto metų, taip dėliodama tam tikrą žmogaus gyvenimo laiko juostą. Kol galiausiai priartėjau prie abstraktesnio vaizdo, tikrindama laiko atstumus astrofotografija.
Mėgėjas su mobiliuoju telefonu ar fotoaparatu visada sukasi nuo saulės, kad nesugadintų kadro. Kaip sugalvojote ją fotografuoti? Ar saulė profesionalų neakina?
Tarp astrofizikų yra toks posakis, jog į Saulę pro teleskopą plika akimi įmanoma pažiūrėti du kartus: vieną kartą kaire ir vieną kartą dešine. Taigi Saulė akina tiesiogine prasme. Idėja fotografuoti Saulę gimė atliekant laiko tyrimus, kai sužinojau, kad Saulės šviesa iki Žemės paviršiaus keliauja maždaug 8 minutes. Nusprendžiau patikrinti šį laiko atstumą fotografinėmis priemonėmis. Tam, kad galėtum fotografuoti Saulę, reikalingas pasirengimas, žinios, speciali įranga.
Neužtenka vien teorinių žinių – per šiuos eksperimentus esu sudeginusi ne vieną kameros užraktą. Vis dėlto rezultatas pranoko mano lūkesčius, o ir netruko būti įvertintas tarptautinės fotografų bendruomenės, pernai sulaukė eksperimentinės fotografijos kategorijos apdovanojimo. Šie vienetiniai unikalūs sidabro atspaudai dabar keliauja po pasaulio galerijas ir po truputį išsisklaido į privačias kolekcijas. Džiaugiuosi ir šiek tiek liūdžiu dėl to, kad jie palieka mano rankas, nes, kaip sakiau, tai vienetiniai atspaudai, jų neįmanoma pakartoti.
Buvo kokia priežastis nuo fotografijų, kurios kalba pačios, pereiti prie tokių, kurioms suprasti reikia tik jums žinomos informacijos? Gal nebenorėjote kurti to, už ką gavote „Sony“ apdovanojimą?
Priežastis, matyt, buvo grįžimas prie vietos ir laiko fotografijoje tyrinėjimų Vilniaus dailės akademijoje pradėjus doktorantūros studijas. Nors taikau į smalsų, išsilaisvinusį žiūrovą, vis dėlto nemanau, kad mano dabar kuriamiems darbams suprasti reikalinga vien speciali informacija, – šiose fotografijose veikia ir abstrakti vizualinė kalba, tad kūrinys atviras interpretacijoms.
„Berniukas su lazda“ – tai kažkokia asmeninė istorija?
Taip, šią seriją inspiravo vienas iš mano vaikų, kai, būdamas dar visai mažas, padovanojo man savo rinktų lazdelių kolekciją. Tai buvo laikas, kada turėjau galimybę beveik nuolat stebėti augančius vaikus (ne tik savo), pažinti jų pasaulį. Juos fotografavau žaidžiančius su lazdomis. Nors žaisti su lazdomis būdinga visiems vaikams, mano objektyve dažniau atsidurdavo berniukai. Todėl serija ir vadinasi „Berniukas su lazda“. Supratau, kad lazda vaiko rankoje – tai archajiškas, laikui nepavaldus pasaulio pažinimo įrankis, kuris veikiamas vaizduotės transformuojasi į įvairiausius pavidalus.
Ar šeima domisi jūsų kūryba, ją komentuoja? Juk vaikų komentarai būna labai įdomūs.
Be vyro palaikymo išvis turėčiau atsisakyti šios veiklos. O vaikai dažniau kelia klausimų, nei išreiškia savo nuomonę. Jiems viskas įdomu. Šeima – tai tie žmonės, kurie pirmieji pamato gimstančius kūrybinius sumanymus ir eksperimentus. Kadangi kūryba vyksta nuolatos, nėra kažkokių išskirtų darbo valandų, tai ir vaikai visada būna šalia, nors tas buvimas ne visada man naudingas. Su jais darbo procesas pasidaro gana neprognozuojamas. Ypač – laboratorijoje, kai aš jau ne fotografuoju, o dirbu su medžiaga. Kartais tai būna labai lėtas, nuobodus darbas, o vaikams norisi veiksmo. Yra buvę, kad ir juostą jie man sukarpė, manydami, kad tai – labai smagu, ir kitokių nuotykių.
Vyras ne tik palaiko jus, bet ir pats gerai fotografuoja, tiesa?
Jis ir technikas išmano, ir turi gerą pojūtį. Bet fotografuoja savo malonumui. Jis – filosofijos mokslų daktaras, turi vadovaujamas pareigas, o kūrybinė linija eina kažkur šalia.
Dažnai fotografuojate savo vyrus?
Kiekvieną vasarą mes važiuojame į Estijos pakrantę ir savo du sūnus fotografuoju prie tokio dramblio. Tas čiužinėti skirtas dramblys yra labai geras mastelis: iškart matosi, kiek jie per metus paaugo... Šeimos narius fotografuoju gana dažnai, tačiau, manau, rečiau, nei galėtų kam nors atrodyti. Turiu savo nuomonę apie mus supantį vaizdų triukšmą. Apskritai besaikis fotografavimas ir masinis dalijimasis vaizdais ne tik diskreditavo fotografo profesiją, bet ir atpratino nuo vaizdinės estetikos patyrimo. Pati nemėgstu būti fotografuojama atsitiktinio praeivio, bet kartais surenku šeimos narius, kad apsilankytume pas profesionalų kolegą. Fotografijų neturi būti daug, bet tegu jos būna kokybiškos visais atžvilgiais.