Fotomenininkas Algis Kriščiūnas: „Atradau geriausią antidepresantą, kuris nieko nekainuoja“

Algis Kriščiūnas sporto salėje / Ryčio Šeškaičio nuotr,.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-05-29 08:42
Fotomenininkas Algis Kriščiūnas apie tai, kokias sporto šakas per gyvenimą išbandė, galėtų kalbėti parą: nuo karatė ir buriavimo ant parketo iki banglenčių sporto, kuris vos nesibaigė tragedija. Tačiau po ilgų paieškų jis galiausiai tapo uoliu sportininku!

Kokia auksinė taisyklė jį prijaukino prie bėgimo? Kodėl geriausia fotografui skambinti, kai jis grįžta iš kalnų? Ir kokios problemos jis nesugebėjo išspręsti metų metus, iki apsilankė judesio studijoje „Enso“?

Pirmieji kartai su sportu – kokie jie buvo?

Nuo pat pirmos klasės lankiau sporto būrelius. Ir tikrai ne savo noru. Man patiko sėdėti fotelyje ir skaityti knygas, bet mano tėtis žinojo, kad vaikui reikia pajudėti. Tai ir ėjau į būrelius galvą nulenkęs. O kaip man ten nepatiko, gal tik poetai aprašyti galėtų! Per savo sportinę karjerą esu išbandęs krepšinį, tinklinį, stalo tenisą, karatė, orientavimosi sportą, buriavimą be valties (nes buvo žiema ir treniruodavomės salėje su svarmenimis) ir dar kažką, ko net prisiminti nenoriu.

Ryčio Šeškaičio nuotr,.
Ryčio Šeškaičio nuotr,.

Tačiau eksperimentai nesibaigė ir vėliau. Kokias madingas sporto šakas bandei ir kodėl jos nepatiko?

Prieš kelerius metus bandžiau išmokti „kaituoti“. Po penkių pamokų jau sugebėjau pačiuožti kelis šimtus metrų, bet nepajutau jokio džiaugsmo – vien vargai su virvėmis, hidrokostiumu ir aitvaru, o dar kažkas turi padėti tą aitvarą pakelti, o kur dar gero vėjo laukimas arba per didelio vėjo keikimas. Bet lenkiu galvą prieš tuos, kurie šį sportą įvaldė ir mėgsta! Jūs šaunuoliai! Aš – ne.

Nuo vaikystės slidinėju kalnų slidėmis, ir tai yra maloniausias sportas: gražu apsidairyti, nelabai skauda kristi, o visa kita – kaip tikrame sporte: greitis, adrenalinas ir saldus nuovargis vakare. Kelerius metus slides buvau iškeitęs į snieglentę, bet paskui vėl grįžau. Gal kad mada praėjo, o gal todėl, kad pasikėlus keltuvu nereikia nieko sagstytis, galiu tiesiog važiuoti. Esu bandęs ir banglentę – juk gyvenu prie jūros. Porą metų džiaugiausi ir jau pradėjau jaustis bangų jojiku, kol kartą stipri srovė nunešė mane tolyn nuo kranto – gal kilometrą.

Štai tada supratau, kad ne aš čia karalius. Vargais negalais parsikapsčiau, bet nuo tada jaučiu panišką baimę. O ir šiaip, labiausiai mėgstu plaukioti, kai matau dugną, o dar geriau – kai siekiu jį kojomis ir rankomis. Bet, žinokite, tai gal net privalumas, nes girdėjau, kad Rūta Meilutytė irgi bijo gelmės ir plaukioja tik baseine! Štai kiek panašumų su čempione.

Sakoma, kad vyrai pradeda sportuoti nuo amunicijos pirkimo, o jau ar viskas baigiasi sportu ir kiek tai trunka – sėkmės reikalas. Kiek pinigų esi išleidęs įvairiai su sportu susijusiai įrangai, gal ką labai keisto esi pirkęs?

Vyrai tikrai daug vilčių deda į geros įrangos pirkimą – mano, štai dabar nusipirksiu superdviratį, ir jau kad važiuosiu! Bet paskui paaiškėja, kad minti reikia. O moterys – ką, jos kitokios? Tik nieko čia blogo – dažnai tai yra mums visiems taip reikalinga motyvacija: su naujais kedais ir bėgti norisi, su nauja liemenėle – šokti. Bet man nepasisekė – nesu tipiškas vyras, todėl sportuoju su tuo, kas po ranka pakliuvo. Ir triusikai bet kokie, ir sportbačiai neauksiniai.

Ryčio Šeškaičio nuotr,.
Ryčio Šeškaičio nuotr,.

Kokią fizinę veiklą praktikuoji dabar?

Dabar bėgioju po kalnus. Pradėjau prieš 4 metus, nors iki tol bėgimas buvo pats baisiausias dalykas, tiesiog nekenčiau jo. Nes darydavosi bloga, pykino ir net galvą įsiskaudėdavo. O vieną vasaros dieną sutikau grupės „Keymono“ muzikantą Aurimą. Pirmąkart gyvenime susitikome ir kažkodėl ėmėme kalbėtis apie bėgimą. Aurimas mane ir išmokė bėgti nevemiant. Sako: „Tu kasdien po kilometrą nubėk, juk kilometrą tai gali? Tik niekur neskubėk, kad neuždustum, kad galėtum telefonu kalbėtis, tegu tai būna ir labai lėtas risnojimas, bet labai svarbu – kasdien. O paskui pamatysi, kas bus.“

Gerai, galvoju, pamėginsiu. Iš pradžių risnojau taip lėtai, kad net mamytės su vežimėliais mane lenkdavo. Bet ar man svarbu? Nė kiek, tik džiaugiausi, kad nepykina. Po mėnesio pajutau, kad galiu įveikti ir du kilometrus. O po to – tris ir keturis. Ir mamytės su manim nebespėja.

Dabar bėgioju po kalnus: turiu kelis savo mėgstamus, jie visai šalia namų. Nuostabus jausmas – judėti, kvėpuoti, matyti, pavargti, pamiršti blogus dalykus. Ir už tai visada būsiu dėkingas Aurimui Keymono.

Kas tave verčia sportuoti?

Bėgioju, nes tai yra mano antidepresantas. Kai bloga – bėgu daugiau. Kartais be muzikos, tik klausydamasis vėjo, o kartais – su mėgstamomis dainomis. Ir visada iš bėgimo parsinešu naujų minčių. Arba gražiai susidėlioja senos susipainiojusios.

Ryčio Šeškaičio nuotr,.
Ryčio Šeškaičio nuotr,.

Papasakok apie tai, ką veikei judesio studijoje „Enso“. Kodėl ten ėjai? Kokią problemą tikėjaisi išspręsti?

Į jaukią, itin profesionaliais specialistais garsėjančią studiją „Enso“ atėjau, nes man reikėjo protingo žmogaus patarimo, ką daryti, kad galėčiau užsirišti batus. Nuo pat gimimo esu labai nelankstus, o sėdimas darbas pakenkė stuburui, todėl susilenkti iki žemės pavyksta tik sapne. Bėgiojimas ir kiti sportai sutvirtino raumenis, stuburo skausmai apmažėjo, bet lankstumo neatsirado. Tai va, „Enso“ kineziterapeutas Algirdas Papickas treniruotėje „Sveika nugara“ man viską išaiškino: reikia ne tik bėgioti, bet ir tampytis.

Tai yra, daryti tempimo pratimus. Ar aš nežinojau? Žinojau, mačiau jutūbėje ir žurnaluose, bet niekada nedariau, nes trūko motyvacijos! Mums, paprastiems mirtingiesiems, reikia lengvo spyrio į subinę arba autoriteto, ir tik tada mes pajudėsime. Profesionalūs Algirdo patarimai ir parodyti pratimai mane išjudino: nuotraukose pamatysite, kokius tempimus dariau, oi nelengva, bet, prisipažinsiu, tas sunkumas saldus. Ir, svarbiausia, veiksmingas! Ačiū, Algirdai! Dabar batus užsirišu net apsiavęs ant kojų.

Ryčio Šeškaičio nuotr,.
Ryčio Šeškaičio nuotr,.

Kuo skiriasi pasportavęs ir nepasportavęs Algis?

Pasportavęs Algis yra pora gramų lieknesnis ir be sąžinės graužimo gali suvalgyti desertą. Bet svarbiausia – jis laimingesnis, nes jaučiasi kur kas gyvesnis, guvesnio proto ir mylintis visą pasaulį.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai