„Tokijuje pasidavėme atradimo jausmui ir tai dar kartą nenuvylė“, – džiaugiasi meno pasaulyje kaip Tadao Cern garsėjantis Tadas Černiauskas (35). Jam draugiją Japonijos sostinėje palaikė geriausia bendrakeleivė – vestuvių versle žinoma žmona Viktorija Prokofjeva (37).
Į Tokiją pirmiausia skridote dėl tarptautinės parodos „Design Art“. Ten, tarp kitų Lietuvos menininkų, buvo pristatyta ir jūsų kūryba?
Taip, su nedidele delegacija keliavome į dizaino ir meno festivalį Tokijuje pristatyti mūsų šalies ir jos kūrėjų. Pažintys, pranešimai, susitikimai ir daug vizitinių kortelių – tokia buvo kasdienybė.
Japonijoje praleidome beveik dvi savaites ir tai buvo mano ne tik pirmas kartas Tokijuje, bet ir pirma kelionė į Rytus. Iki šiol viskas, kas susiję su darbu ar atostogomis, apsiribodavo Europa, Pietų, Centrine ir Šiaurės Amerikomis. Manau, Japonija yra puiki pradžia, norint susidaryti pirmą ir... labai klaidingą įspūdį apie likusią Aziją.
Ši kelionė jums buvo ypatinga dar ir dėl to, kad po ilgesnės pertraukos vėl keliavote dviese su žmona?
Turime ketverių metų Aną ir trejų Balį. Gimus antrai atžalai mūsų keliavimas dviese baigėsi. Dabar pirmą kartą atsirado galimybė vaikus perleisti to be galo troškusiai senelių, tetų ir auklių kuopai. O mudu po trejų metų pertraukos vėl galėjome grįžti prie to, kas anksčiau buvo vienas didžiausių malonumų, – galvoti tik apie save!
Aš Viktoriją laimėjau kažkokioje gyvenimo loterijoje kaip pagrindinį prizą, nors ir nepamenu, kad būčiau pirkęs bilietą. Mums kasdienybė yra tarsi nuolat besitęsianti čigoniška šventė, o keliavimas kartu – papildomas saldaus kremo sluoksnis su spalvotais pabarstais ant šventinio torto. Per išvykas mes tik vėl patvirtiname priežastis, kodėl esame drauge: dvidešimt keturias valandą per parą be pertraukos kalbamės, valgome, gurkšnojame, einame ir vis tiek atrodo, kad per maža laiko kartu. Net nedideli konfliktai prabėgus penkioms minutėms jau atrodo juokingi, nes atsimename, kaip vienas iš mūsų bandė trepsėdamas koja ir paniurusiu veidu pasakyti kažką labai nesvarbaus. Supyksti, apsisuki ir patrauki į priešingą pusę, o už pirmo posūkio lauki, kada pagaliau pasivys... Ir pasiveja su šypsena sakydama: „Meška, ko širsti?“
Kai į pasaulį išsiruošiate dviese, kuris už ką būna atsakingas?
Aš dažniausiai žinau „kur ir kaip“, o Viktorija atsakinga už „kas ir kodėl“. Esu pratęs pasirūpinti bilietais, dokumentais, gyvenimu ir finansais, o žmona tampa visą žinančiu gidu. Jei užklystame į kokią įdomesnę vietą, ji pasako, kaip joje reikia elgtis, papasakoja, kada visa tai atsirado, kas dėl to kaltas ir kiek visa tai dar tęsis. Kol Viktorija skaito informacines lentas, aš visą dėmesį sutelkiu apžiūrinėdamas tik ką rastą vabalą ar būnu pasinėręs į apmąstymus, kaip Tokijo žmonės sugeba judėti spūstyje vienas prie kito neprisiliesdami ir kaip jau antrą dieną iš eilės metro nemačiau nė vieno kalbančio telefonu, gatvėje nė karto negirdėjau pyptelint automobilio. Tuomet vienas su kitu apsikeičiame įžvalgomis ir tęsiame žygį.
Kokį pamatėte tą megapolį ir jo žmones?
Vykome ten neturėdami jokio plano – kaip dažniausiai ir esame linkę daryti. Planai, griežti grafikai ir režimas supa namuose, tad kelionės yra proga nuo viso to pabėgti.
Paprastai keliaudami dienas leidžiame tiesiog eidami nuo taško A iki pirštu žemėlapyje besto taško B. Ilsėdamiesi ar užkandžiaudami pasiskaitome gidus arba susirandame tai, kas būtų vertas pakeisti kelio kryptį. Abu esame alergiški dideliems turistų srautams, tad dažniausiai jų gausaus sambūrio vietas apeiname dideliu lanku.
Tokijas – introverto rojus. Jokios vizualinės ar garso taršos gatvėse. Niekas į tave nedirsčioja, nekalbina, nesiliečia, nieko nesiūlo ir niekur nekviečia užsukti, paragauti ar įsigyti. Žmonės bendrauja pašnibždomis, nekalba telefonu viešose vietose, todėl nesi priverstas išgyventi svetimų dramų. Esi pats sau ir su savomis mintimis.
Dauguma vietinių rengiasi labai asketiškai – dominuoja vienspalviai ir neryškūs drabužiai. Atrodo labai tvarkingi. Gatvėje sunkiai sutiksi žmogų, turintį antsvorio. Taip yra dėl jų virtuvės: viena svarbiausių priežasčių aplankyti šalį – labai paprastas, privalomai šviežias ir be galo įvairus maistas.
Kokių patyrėte gastronominių atradimų?
Dažniausiai restoranuose net nežiūrėdavome į anglišką meniu, besdavome pirštu į hieroglifų mišrainę ir laukdavome, kas atsidurs ant stalo. Teko ragauti net žalios arklio mėsos, nors jau daugelį metų stengiausi nevalgyti jokių gyvūninių produktų.
Tadai, jūs daug kuriate ir dalyvaujate parodose užsienyje. Matyt, mokate keliauti ir vienas?
Man pasisekė ne tik su Viktorija, bet ir dėl to, ką veikiu nebūdamas su ja. Aš kuriu, ir taip jau nutiko, kad mano meną nori pamatyti kitose šalyse gyvenantys žmonės. Italijoje, JAV ar Vokietijoje surengta daugiau mano parodų nei šalyje, kurioje gimiau, gyvenu ir kuriu. Tad man tenka nemažai keliauti ir, deja, dažniausiai tai turiu daryti vienas. Bėgant laikui tai tampa kančia...
Mane labiausiai glumina, kai keliaudamas vienas vaikiško smalsumo pagautas negaliu pasakyti: „Seni, tu pažiūrėk!“ Tada tyliai viduje suklykiu iš nuostabos, o paskui trūkčiojančio telefoninio pokalbio metu žmonai desperatiškai bandau nupasakoti niekad nematyto žvėries atliekamą poravimosi šokį, o jai į kitą ausį dukra su pasididžiavimu rėkia, kad brolis tik ką vienas sugebėjo suvalgyti maišelį druskos...
Po Japonijos jau kitą dieną skridau į Romą, kur vyko mano darbų parodos atidarymas. Be abejo, per tas keliones daug atrandu, nutinka smagių dalykų, atsiranda naujų draugų, tenka miegoti net ir prabangiausiuose viešbučiuose ar atvykus sužinoti, kad turėsiu keturis asistentus ir asmeninį vairuotoją. Atrodo, jau imu sau pavydėti ir kojomis nebesiekti žemės, bet grįžęs praveriu namų durų, kur tvarka, tyla ir harmonija yra tik teorijos, apie kurias pasakoja kiti žmonės. Ir, savo paties nuostabai, negaliu tuo atsidžiaugti!
