Fotografė Akvilė Razauskienė penktadienį Vilniaus gimdymo namuose atidarė jausmingą parodą „Mamos suknelė“. Šiuo projektu Akvilė siekė atskleisti mamų ir dukrų ryšį, jo stiprumą, grožį ir išskirtinumą.
„Vilniaus gimdymo namus pasirinkau neatsitiktinai. Mano mama 1984 ir 1987 metais pagimdė mane ir mano brolį. Aš 2011 ir 2013 metais taip pat pagimdžiau savo vaikus. Vilniaus gimdymo namai ir yra ta vieta, kurioje moterys tampa mamomis“, – sako A.Razauskienė.
Iš pradžių fotografė buvo sumaniusi įamžinti jaunas moteris (20-35 m.), su jų mamų, močiučių suknelėmis, tačiau vėliau ši amžiaus amplitudė gerokai išsiplėtė.
„Juk ne tik mažų naujagimių nuotraukos žadina jausmus apie motinyste. Tarkim mano atveju, motinos diena asocijuojasi su mano mama, o ne su mano vaikais. Juk net kol laukiesi, niekas taip stipriai tavęs nesupras, kaip gydytoja ir tavo mama“, – sako Akvilė.
Parodos pavadinimą įkvėpė Neringos Čereškevičienės daina „Mamos suknelė“ .
„Kiekviena mama buvo panelė, kuri turėjo savo mamą. Šiuo metu šios panelės turi savo vaikus, kuriuos saugo ir perduoda vertybes puoselėtas šeimose, kuriose užaugo. Per asmeninę patirtį pajutau, kad relikvija gali tapti bet koks daiktas paveldėtas iš senelių ar prosenelių ir saugantis jų atminimą. Šiuo atveju drabužis gali atspindėti šeimos narių gyvenimo istoriją ir socialinę bei turtinę padėtį.
Kiekviena šeima dažniausiai turi daiktų, kurie saugomi ir perduodami iš kartos į kartą. Tai gali būti nuo labai vertingų daiktų, kaip kad juvelyriniai dirbiniai, senelių medaliai, iki tiesiog asmeniškai brangių daiktų kaip laikrodis, karo metu rašytas laiškas ar atsiųstas atvirukas su meilės prisipažinimu, knyga, nuotrauka, apyrankė iš gimdymo namų, kurias mano mama ir aš pati saugau kaip patį brangiausią atsiminimą, arba mamos suknelė“, – kalbėjo Akvilė Razauskienė.
Fotografė įsitikinusi, kad savo šaknų atradimas ir puoselėjimas suteikia žmogui stabilumo ir jėgos jausmą.
„Kuo labiau tyrinėsime savo praeitį ir šeimos istoriją tuo stipriau ir jausimės. Šeimos relikvijos dažnai slepia daug istorijų. Pradėkime jomis domėtis, dalintis ir tikrai pasijusime stipresni vidumi. Drabužis juk gali saugoti energiją, žmogaus kuris jį vilkėjo. Tad jei tikime angelais, kodėl jais negali būti mūsų mamos?“
Į mamos suknelės fotosesiją buvo įtrauktos ir pačios mamos. „Mano manymu, tai leido labiau atskleisti suknelės grožį ir tarpusavio santykius. Be to, yra atvejų, kai tam tikroms mamoms laukimasis kelia ne tik teigiamus jausmus. O jei dar šeimoje smurtaujama... Pačiai reikia pagalbos, tad vaikas gali pasirodyti našta. Bet jei tos moterys pamatys šią parodą, kur vaikai jau suaugę ir be proto myli savo mamą, tikiu, kad tai galėtų joms suteikti stiprybės“, – įsitikinusi A.Razauskienė.
Kiekviena herojė prieš fotosesiją buvo kalbinama apie suknelės istoriją, jausmus, kurie užplūsta ją apsirengus – tiek mamai žiūrint į dukrą, tiek pačiai dukrai. Fotografavosi žinomos ir nežinomos moterys.
„Smagu, kai viešoj erdvėj jau matau šio projekto aktualumą. Po Austėjos Landsbergienės postu mačiau vienos darželio auklėtojos komentarą, kuri sumanė mamos dienos proga darželyje suorganizuoti šventę, kurioje vaikai būtų aprengti mamų vaikystės drabužiais arba pačios mamos ateitų su savo mamų suknelėmis.“
Jolanta Leonavičiūtė, dalindamasi nuotrauka feisbuke parašė, kad taip susijungia praeitis su dabartimi. O Lauros Vagonės atveju suknelė yra daugiau nei relikvija. Jos dabartinė veikla taip stipriai susijusi su mamos vestuvine suknele, kad ją drąsiai galima vadinti ir verslo sėkmės talismanu.
„Po fotosesijos su Rasa Tapiniene, pasijaučiau, kad šį nuostabų žmogų mielai pasikviesčiau pietauti eilinę dieną. Apie šią reto šiltumo moterį, kuri sukūrusi itin stiprų ryšį su savo dukra Vasara, būtų galima atskirą parodą padaryti. Pačios, Rasos, mama gyvena užsienyje. Tai galbūt suknelė ir yra tas tiltas jausti ją šalia. Rasa išsikraustydama gyventi į Vilnių pasiėmė mamos suknelę su savimi. Netgi per savo vestuves norėjo ją vilkėti, bet pasitarusi su mama nusprendė siūtis naują. Ir nors pasisiuvo kitą, abi suknelės išliko stilistiškai labai panašios“, – pasakojo parodos autorė.
Paskutinės herojės, kurias A.Razauskienė nufotografavo iki parodos atidarymo buvo Neringa Čereškevičienė su dukra Kotryna.
„Nežinojau, kad daina buvo parašyta pagal realiai egzistuojančią mamos suknelę. Ši suknelė buvo siūta 1958 m., kuomet Neringos mama baigė vidurinę mokyklą. Pati suknelė yra nuostabaus grožio, o jos pasiuvimui rausvos spalvos medžiaga buvo siųsta net iš Amerikos. Neringos mama mokėsi su Neringos tėčiu nuo 8 klasės. Pati Neringa juokauja, gal suknelė ir buvo paskutinis akcentas tėčio apsisprendimui vesti mamą?“ – istoriją prisiminė fotografė.
Šis projektas nesibaigia su penktadienį atidaryta paroda, o tik prasideda. A.Razauskienė jau turi naujų herojų, kurias ruošiasi fotografuoti: „Ir išduosiu paslaptį – kitais metais bus naujų ir nebūtinai lietuviškų suknelių!“
