Fotografijoje ne tik gražius paveikslėlius matanti Vaida Razmislavičė per pastaruosius metus spėjo įgyvendinti du jai asmeniškai svarbius socialinius projektus – ir jų esmė buvo net ne nuotraukos, o fotosesijose ir po jų vykusi... terapija.
Kaip atverti „dėžutę“
Įžengus į fotografiją, Vaidai pasidarė labai baisu, nes suprato, kad fotografija neturi nieko bendro su tuo, kaip ją įsivaizdavo. Pratusi visko išmokti labai greitai, fotografuodama patyrė jausmą, kad kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai – miškas tamsėja, tamsėja... Tada pradėjo žiūrinėti ankstesnių fotografų nuotraukas, tyrinėti, kas tose nuotraukose kabina, kodėl vienos būna tiesiog gražūs paveikslėliai, o kitos – įstringa. Pradėjo mokytis iš vienų, iš kitų mokytojų, bet iš mokymų kaskart išeidavo kaip alkanas žvėris – vis pritrūkdavo gylio. Paskui atėjo mintis, kad per fotografiją susijungia absoliučiai visa iki tol turėta patirtis ir domėjimosi sritys.
„Man žmogus visada buvo įdomus kaip visuma. Domina kūno kalba – stebiu visus mikrojudesius. Ypač – akis, per jas gaunu tiek informacijos! Domėjausi psichologija, tarpusavio santykiais, kūno grožiu, holistiniu požiūriu į žmogų. Daug metų šokau, dailės mokykloje ir medicinos mokymuose susipažinau su žmogaus anatomija. Dabar esu harmoningų mankštų trenerė, taigi kūną išmanau įvairiapusiškai. Ilgą laiką dirbau vadovaujamą darbą rinkodaros srityje. Visa tai pradėjau integruoti į fotografiją.“
Fotografijoje Vaida jungia įgytas psichologijos žinias, empatiją, pajautimus, intuiciją. „Kartais mano fotosesijos gali atrodyti tiesiog kaip pokalbis, bet aš visada žinau, kada paspausti mygtuką. Žmonės, kurie su manimi susitinka pirmą kartą, laukia, kada pradėsiu „pleškinti“, o aš nuspaudžiu vieną sykį ir žinau, kad tai ir yra TAS kadras. Kiekviename, kuris atsiduria prieš mano kamerą, aš matau ne tą „dėžutę“, kurią jis man atneša: aš toks kietas, nekietas, drąsi, nedrąsi, vieniša, nevieniša... Į žmogų žiūriu kaip į visumą, kaip į potenciją, kaip į begalinį vandenyną, kuris gali bet kada atsiverti. Gal skamba truputį keistai, bet kai girdžiu širdimi, man pradeda „eiti“ informacija apie tą žmogų. Žinau, kokį klausimą jam užduoti, ką sakyti, o ko – ne. Žiūrėdama žmogui į akis, atpažįstu, kad jam, tarkime, skauda. Jis tą skausmą yra užrakinęs už daug daug durų ir niekaip jo neištransliuoja. Man jis gali nieko nesakyti, bet aš tą jausmą pagaunu ir per fotosesiją leidžiu jam su juo išbūti, jį apčiuopti, išjausti. Matau, kaip, paklausus visiškai paprasto dalyko, žmogus suminkštėja, kaip ta „dėžutė“ atsiveria.“
Vaida visada žinojo, kad jai įdomūs tik portretai, mada ir kūrybiniai projektai. Gal dėl to vienu jos guru tapo Peteris Lindberghas – mados fotografas, kuriam pirmiausia svarbus pats žmogus. Iš lietuvių fotografų Vaidai įstrigo Vito Luckaus, Antano Sutkaus, Romualdo Požerskio, Rimanto Dichavičiaus darbai. Pažintis su Monika Požerskyte-Kalvele ir jos projektu „100 metų kartu“ Vaidai, kaip pati sako, atvėrė kažkokias čakras. Jautėsi suradusi savo fotografijos mūzą, atviromis įžvalgomis patvirtinusią, kad ji – teisingame kelyje, ir įkvėpusią kurti toliau.
Esybiniai vyrų portretai
Mintis fotografuoti vyrus atėjo, kai Vaidos vyras Tadas papasakojo apie vieną pažįstamą. „Dabar labai madinga, kad vyrai prisiskaito knygų, pradeda nebevalgyti mėsos, viską kardinaliai keisti, daryti, ko gyvenime nėra darę, ir neria į naujus dalykus. Taigi tas vaikinukas taip nėrė į dvasines praktikas ir radikaliai pakeitė gyvenimą, kad visiškai išseko, iškūdo. Pamaniau: „Vaje, jis turbūt neturi jokios moters šalia, kuri juo pasirūpintų, jį palaikytų.“ Tada man ir kilo mintis kurti fotosesijas ir panaudoti fotografiją kaip įrankį, kuriuo galėčiau tokiems vyrams suteikti moteriškos jėgos, palaikymo.“
Kvietime fotografuotis Vaida parašė, kad kiekvienam vyrui nori padovanoti po esybinį portretą, kuriame atsispindėtų jų vyriška jėga, kryptis, žinojimas, sutelktumas, vidinė tyla, veržlumas ir visos tos savybės, kurių jie galbūt dar net nėra savyje apčiuopę. Vienai dienai išnuomotoje studijoje moteris turėjo nufotografuoti 21 projekto dalyvį. Fotografės vyras Tadas, kad žmona nuo tiek vyriškos energijos neišgriūtų, pasiėmė laisvą dieną. „Kiekvienam dalyviui buvo skirta po 15 minučių. Turėjau labai greitai pasiekti, kad kiekvienas vyras įeitų į tą vidinės ramybės, vidinio sutelktumo būseną. Žinojau – būtent tą vidinio sutelktumo akimirką aš turiu padaryti vienintelį portretą.“
Tam Vaida naudoja kvėpavimą. Buvo vyrų, kurie po tų kvėpavimo pratimų jau būdavo kažkur beišskrendantys. Tokių vyrų fotografė paprašydavo „grįžti į žemę“. „Surinktas vyras – tai vyras, tvirtai stovintis ant žemės, o ne tas, kuris kažkur išskrido ir pamiršo, kad žemėje gyvena jo žmona, vaikai. Ant kalno užlipti ir nušvisti gali kiekvienas. Didžioji išmintis ir meistrystė ir yra, kaip tu sugebi gyventi realų gyvenimą – dermėje su savimi, su visais, kurie yra aplink tave, pradedant tavo šeima, baigiant visu likusiu pasauliu. Nėra taip svarbu, esi vyras ar moteris. Svarbus pats principas – esi visumos dalis.“
Moterystės virsmai
„Vieną naktį prabudau nuo minties – viskas. Viskas prasidėjo nuo to, kad viena moteris pagimdė dukrytę. Nebuvau po gimdymo jos mačiusi, bet kalbėdama su ja telefonu stebėjausi, kaip pasikeitė balsas. Jame atsirado daugiau apimties, jautėsi, kad motinystė jai atvėrė kažkokį suvokimą. Po kurio laiko tą moterį sutikau. „Akys! Kokios jos pasikeitusios!“ – pamaniau. Tuomet pagimdė dar kelios moterys ir aš vis matydavau, kaip pasikeitė jų akys. Jos tapdavo kažkokios žibančios. Atrodydavo, žiūri į akis ir paskęsti toj gelmėj. Pradėjau pastebėti, kad negimdžiusios moters akyse nėra to svorio. Dabartinėms moterims motinystė yra tarsi kliuvinys – juk reikia dirbti arba, kaip moko moterų seminaruose, būti deive. Tuomet gimė mintis parodyti, kad motinystė yra šventė, kad ji – šventa, o mama yra toji, kuri suteikia naujam žmogui erdvę. Nuo jos priklauso, ar tas žmogus augs sulaužytais sparnais, ar bus auginamas širdimi ir užaugs kupinas lengvumo. Norėjosi perteikti moters virsmą, parodyti tą moters kelionę.“
Po pusmečio Vaida vėl sutiko moterį, kurios balse ir akyse anuomet pamatė tą ryškų pokytį. Paklausta, kaip sekasi auginti vaikelį, moteris su nuovargiu balse pasipasakojo, kad nieko naujo nevyksta – tik buitis. „Stop, negali taip būti, – galvojau. – Kaip moteris, kuri šitiek moteriškumo kursų lankė, šitaip troško susilaukti vaiko, dabar gali taip šnekėti? Juk dukrą galima puoselėti kaip gėlelę, duoti jai tai, ko pačiai moteriai dėl nežinojimo ar nepatyrimo galbūt nedavė jos mama ar močiutė, ir perduoti naują moters liniją.“
Grįžusi namo Vaida mąstė, kaip moterims padėti neužstrigti buityje, kaip jau įstrigusias pabudinti. „Prisiminiau, kad ir pati iki susilaukdama pirmojo sūnaus mąsčiau, kaip aš viską spėsiu, kaip dirbsiu ir kaip bus lengva vaiką auginti. Maniau, kad su vaiku nelabai yra ką ir daryti. Bet kai į rankas įdavė naujagimį, supratau, kad štai čia ir bus mano pagrindinis projektas. Ir iš tikrųjų gimus vaikui nieko negali planuoti, niekada nežinai, kokia bus tavo diena. Tada arba viskam atsiduoti ir gyveni tėkmėje, arba mėgini viską kontroliuoti ir tampi psichuojančia ir viskuo nepatenkinta moterimi. Man norėjosi priminti moterims, jog nieko tokio, kad kažko nespėjai, kad kriauklėje liko neišplautų indų. Norėjosi parodyti, kad bet kuris gyvenimo etapas, įskaitant ir motinystę, apčiuopus prasmę tampa nuostabia gyvenimo švente, jame nebelieka kančios elemento.“
Taigi nubudusi tą naktį Vaida greitai parašė skelbimą, kviečiantį moteris į fotosesiją, ir paryčiais jau pradėjo registruoti į skelbimą sureagavusias būsimas mamas. Projekto tikslas buvo fotografuoti moteris, besilaukiančias pirmojo vaikelio, ir fiksuoti pokytį, kuris įvyksta moteryje, kai ji tampa mama. „Norėjosi užfiksuoti moters akis – juk būtent per jas matyti virsmas ir perėjimas į naują etapą. Kiekviena moteris dalyvavo vienoje fotosesijoje dar besilaukdama, o kitoje – jau susilaukusi vaikelio ar vaikelių: 3 moterys iš 33 projekto dalyvių pagimdė dvynukus.“
„Kiekvienai moteriai, kai jas fotografavau dar besilaukiančias, užduodavau klausimą: „Kas tau šiandien yra motinystė?“ Tačiau norėjosi ir parodyti, kad gyvenimas nesibaigia vaikui gimus ir svarbūs visi moters asmenybės aspektai, todėl kitas klausimas būdavo: „Ko sau palinkėtum kaip moteriai, kaip mylimajai, kaip meilužei, kaip dukrai, kaip seseriai?“ Vienas moteris labai palietė mano užduotas klausimas: „Ar įsivaizduoji, kokia tavo, kaip žmogaus nešiotojos, gimdytojos, misija?“, kitos prisipažino atrišusios kažkokias mamų ir močiučių įdiegtas programas ir supratusios, kad vaikelio laukimas, gimdymas ir auginimas gali būti lengvas ir harmoningas – kitoks nei jos giminės moterų. Tas antrasis portretas, po gimdymo, joms tarsi priminimas, ką davė motinystė, – juk tiek daug pasikeitė ir moters kūne, ir jos sąmonėje, ir psichikoje.“
Paklausta, kas toliau, Vaida juokiasi: „Jau išūžiau ausis visoms savo draugėms, kad darysiu Menstruacijų projektą. Ten bus nebe portretai, o meninis projektas. Noriu priminti moterims, kas su mumis vyksta, kai klausomės savo kūno, savo intuicijos, kai atskiriame ją nuo proto kliedesių, baimių. Nuotraukose noriu atskleisti, kad tai nėra kažkas purvino ar gėdingo. Tai – gražūs procesai, su kuriais kiekvienai moteriai verta susidraugauti. Dar, pabendravusi su veidotyros specialistais, esu sugalvojusi patyrinėti dvynių ar fiziologiškai panašių žmonių likimus. Man įdomu, kaip žmogus gali pakeisti savo likimą, jeigu pradeda gyventi sąmoningai. Nesvarbu, kokį projektą daryčiau, visada siekiu nuotraukomis perduoti kokią nors aiškią žinutę, kad žmonės atsimerktų, grįžtų į save, matytų aplinkui savo moteris, vyrus, vaikus, tėvus, draugus, regėtų grožį ir mažų dalykų prasmingumą.“