Fotografė Skaistė Gulbė ir Marius Repšys: apie bendrą demoną, kurį išmoko nugalėti

Skaistė Gulbė ir Marius Repšys / „Skaistė Gulbė Photo“ nuotr.
Autorius: GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
Publikuota: 2019-12-15 17:55
„Šiose nuotraukose užfiksuota tai, su kuo mes kovojame kasdien“, – pripažįsta kaunietė fotografė Skaistė Gulbė (24). Jautri, atvira, žiūrovui truputį nepatogi fotosesija – jųdviejų su aktoriumi Mariumi Repšiu (35) bendras darbas. Iki tol buvę nepažįstami kūrėjai fotosesijos metu suprato vienas kitą iš pusės žodžio, nes turi daug bendro – abu serga bipoliniu sutrikimu. Ir abu išmoko jį nugalėti.

Skaiste, kodėl savo fotosesijos herojumi pasirinkote būtent Marių?

Vytauto Didžiojo universitete baigiau medijų meno specialybę, esu fotografė, įprastas mano darbas – asmeninės ir šeimos fotosesijos: gražios, jaukios, mielos... Bet viduje vis kirba noras nagrinėti skaudžias problemas, apie kurias ne visi nori kalbėti. Mariaus Repšio spektakliai man patiko nuo paauglystės. Sekiau jo ligos istoriją, perskaičiau jo knygą „Heraklis Nr. 4“: skaitydama ne verkiau kaip daugelis, o juokiausi – tai buvo labai panašu į mano pačios išgyvenimus. „Norėčiau Marių nufotografuoti“, – kilo mintis. Įsidrąsinusi parašiau jam per instagramą, išdėsčiau savo planą: noriu nufotografuoti emocijas, kurių patiria bipolikai. Ir jis sutiko! „Ką man daryti?“ – paklausė, kai susitikome studijoje. „Nusirenk, – pareiškiau. – O dabar prisimink, kas nutinka, kai nutrauki vaistų vartojimą.“ Visi mes, sergantys, žinome, kas tada nutinka: abstinencijos priepuoliai, laužo kaulus ir panašiai, o Marius – aktorius, jam nesunku suvaidinti tai, ką pats yra išgyvenęs.

Jis rėkė, šokinėjo ant kėdės, nuo kėdės ant radiatoriaus, skraidė po kambarį lyg Tarzanas, o aš vos spėjau pleškinti fotoaparatu. Kartais pasitikrindavau, ar jis vis dar čia, su manimi, – atrodė, lyg būtų kažkur išskridęs... Išsigandau tų emocijų, kai jis išėjo, visą dieną jaučiausi sukrėsta. Truputį pagailo savęs: dažniausiai savęs negailiu, juk aš stipri, bet tąsyk tarsi iš šalies pamačiau tai, kas ir man yra nutikę. Fotosesijos rezultatas patiko abiem: vaizdiniai suteikia žiūrovams galimybę pamatyti, kokių stiprių emocijų gali patirti žmogus.

Marius Repšys / „Skaistė Gulbė Photo“ nuotr.
Marius Repšys / „Skaistė Gulbė Photo“ nuotr.

Mes, sergantys bipoliniu sutrikimu, dažniausiai tai slepiame po devyniais užraktais, o iš tiesų tai jaučiame kasdien: vos atsikeliame – ir stojame į kovą. Kiekvieną dieną kovodami su šia problema, išmokstame su ja gyventi, valdyti savo jausmus, nebebijoti rytojaus.

Kokia jūsų pačios ligos istorija?

Nuo pat mažens buvau sunkus vaikas, traukte traukdavau problemas. Visko buvo: ir labai sunkių meilių, ir bandymų nusižudyti... Manija užvaldydavo lyg demonas: tuo metu manęs visur būdavo pilna, jūra atrodydavo iki kelių, nemiegodavau, vartodavau alkoholį, prikurdavau grandiozinių planų – net filmo scenarijų esu parašiusi!.. Bet paskui krisdavau į tokią duobę, kad porą savaičių skęsdavau juodumoje, verkdavau ir negalėdavau pakilti iš lovos. Apie bipolinį sutrikimą tada dar niekas nenutuokė, kai tėvai mane nuvesdavo pas psichologą, išgirsdavo: „Išaugs, praeis.“ Iki šiol prisimenu psichologę, kuriai verkdama išliejau visą širdį, o ji rėžė: „Liaukis būti princese.“ Vaikui, o dar sergančiam, tai sakyti yra baisu!

Marius Repšys / „Skaistė Gulbė Photo“ nuotr.
Marius Repšys / „Skaistė Gulbė Photo“ nuotr.

Net nežinau, kaip aš vis dar gyva... Kęsdama smarkiai svyruojančias emocijas, labai troškau stabilumo ir saugumo, todėl anksti ištekėjau. Vyras buvo mano mokyklinė meilė, gražiai draugavome, susituokėme... O po kurio laiko pažvelgėme vienas į kitą ir supratome: dar ne dabar. Skyrybos nebuvo tragiškos, bet vis tiek turėjo pasekmių – po ketverių metų, praleistų su kitu žmogumi, man staiga reikėjo būti vienai. Tėvai gyveno užsienyje, pasijutau labai vieniša, tai dar labiau paskatino ligą...

Bandėte pakelti ranką prieš save?

Vieną dieną tvirtai nusprendžiau: viskas, aš palieku šį pasaulį. Tądien su pusbroliu dar nuėjome į kiną, buvau pakilios nuotaikos – juk viskas tuoj bus baigta, nebebus jokių rūpesčių!.. Džiaugsmingai grįžau namo, tačiau eidama link buto durų puoliau verkti – iš baimės. Ir tuomet pusbrolis staiga įlėkė į kiemą, pagriebė mane, įgrūdo į mašiną: „Žinau, ką tu sugalvojai.“ Jis kažką nujautė, apsisuko ir sugrįžo... Jiedu su mano seserimi kelias savaites neišleido manęs iš akių, gyvenau jų prižiūrima – iki šiol esu jiems už tai dėkinga. Pamačiau, kiek daug reiškiu kitiems žmonėms, kaip man jų reikia – ir kad gyvenimas nėra tuščias.

Marius Repšys / „Skaistė Gulbė Photo“ nuotr.
Marius Repšys / „Skaistė Gulbė Photo“ nuotr.

Kreipiausi rimtos pagalbos: šeimos gydytoja nusiuntė į psichikos sutrikimų centrą, paskui nuėjau pas privatų gydytoją – ir prasidėjo mano kelias į gijimą. Terapijos ir vaistai labai padėjo. Nėra taip, kad nieko nebeliko, – bipolinis sutrikimas niekur nedingsta, pasitaiko visokių epizodų ir periodų, bet juos išgyventi šimtą kartų lengviau nei anksčiau. Dabar pati daliju patarimus kitiems: rašau socialiniuose tinkluose, įkėliau vaizdo įrašą į „YouTube“. Tiesa, tai gerokai praretino mano draugų ir pažįstamų būrį, bet tie, kurie liko, mane supranta ir palaiko. Man norisi kuo daugiau pasakoti apie tą ligą, ją parodyti, paliesti jausmus, kad žmonės taptų empatiški, kad mus suprastų. Kad nebesišaipytų: „Baik išsidirbinėti, atsiversk į Dievą...“ Dievas ligos, deja, neišvarys – tam reikia medicininės pagalbos, ir kuo anksčiau tai suprasi, tuo geriau.

Naujausi straipsniai