Mados fotografė Reda Mickevičiūtė – iš tų, kurios ilgai ieškojo savęs: Europos ir Šiaurės Amerikos didmiesčiuose, Karibų jūros pakrantėje, pedagogikoje ir grafikos dizaino kūrybinėse platumose. Iš tų, kurios jeigu jau dirba – tai iki nukritimo, o jeigu jau puošiasi – tai iki stilingiausiųjų sąrašų.
– Mados fotografai turi įgimtą stiliaus jausmą?
– Pažįstu ir ne itin stilingų fotografų, kuriems visiškai nerūpi mada, – jie tiesiog turi susirinkę profesionalias komandas su gerais stilistais. Bet, aišku, domėjimasis tuo labai padeda. Iš manęs dažnai visi juokiasi sakydami, kad aš gyvenu žurnale „Vogue“. Iš tiesų, tai mano silpnybė: perku beveik visus mados leidinius, skaitau užsienietiškus portalus, analizuoju, kaip kas fotografuoja, – man tikrai įdomu. Net mano pirmas darbas Lietuvoje buvo ne fotografės, o žurnalo mados redaktorės.
– Mados tendencijų prognozuotoja Marija Palaikytė ne kartą jus įtraukė į stilingiausių žmonių sąrašus. Jaučiatės pamaloninta ar žiūrite į tai kaip į žaidimą?
Matau, kaip žmogus pasikeičia, kai jį padažome, puošniau aprengiame, – net akys pradeda kitaip žibėti, jis jaučiasi pakylėtas ir laimingas.
– Smagu, kai pasako, kad gerai atrodai. Lietuvoje moterys sunkiai priima komplimentus, jos kažkodėl drovisi, nors aš kitus visada pagiriu, jeigu matau, kad gražiai pasipuošė. Kai žinai, kad puikiai atrodai, visai kitokia nuotaika apima ir geriau jautiesi. Dėl to man ir patinka mano darbas, nes matau, kaip žmogus pasikeičia, kai jį padažome, puošniau aprengiame, – net akys pradeda kitaip žibėti, jis jaučiasi pakylėtas ir laimingas.
– Ar įvairiuose raudono kilimo renginiuose neatsiranda savotiškas varžybų elementas – kas įdomiau apsirengs, nustebins stiliumi ar prabanga?
– Visame pasaulyje taip: jeigu ateini išskirtinai apsirengęs, visi tave nuo galvos iki kojų bado žvilgsniais. Nebūtinai gražiau už kitus – tiesiog kaip nors kitaip: įdomiau ar net kvailiau. Bet iš tikrųjų Lietuvoje dar mažai kur galima išeiti pasipuošus, visi pradėjo vilkėti labai paprastai: sportbačiai, džinsai, be to, nelabai ir stengiasi. Nebent į Kauną nuvažiavęs dar gali išvysti gatvėje merginų, avinčių aukštakulnius. Kai kurios gražiai atrodo, bet tikrai ne dauguma.
Tai gal vis dėlto geriau sportbačiai?
– Svarbu nenukrypti į kraštutinumus, nes kartais iš tiesų persistengiama. Dėl to man patinka, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau stilistų, kurie pataria, kaip geriau atrodyti.
– Jūs pati žinių apie madą sėmėtės ne tik iš žurnalų?
– Turiu pedagoginį – dailės mokytojos – išsilavinimą, Amerikoje studijavau grafikos dizainą. Ir nors daug metų dirbau šioje srityje, vis dėlto supratau, kad ši specialybė – ne man. Negaliu nuo ryto iki vakaro sėdėti prie kompiuterio. Man reikia judėti, bendrauti. Kai gyvenau Italijoje, kur vienoje reklamos agentūroje kurdavau logotipus, lankstinukus, interneto puslapius, specialiai įsigijau du šunis, kad galėčiau juos nuolat vedžioti.
– Vienas ilgas jūsų gyvenimo etapas buvo nuolatinis judėjimas – trejus metus bastėtės po Europą.
– Nuo vaikystės turėjau tokią svajonę. Esu kilusi iš Birštono, tėveliai negalėjo kelionėms skirti pinigų, net į jokias stovyklas nevažiuodavau. O man visur taip norėjosi! Vartydavau knygas, žiūrinėdavau nuotraukas ir svajodavau pamatyti pasaulio. Kai studijavau Kaune, visi labai veržėsi į Ameriką – ta šalis atrodė lyg išsigelbėjimas. Tačiau vizas išduodavo sunkiai, nes daug kas taip ir negrįždavo. Pamenu, ir į mane ambasados darbuotoja žiūrėjo įtariai: „Kaip tu, mergaite, važiuosi studijuoti, jeigu net angliškai sunkiai kalbi?“ Tada nusiminusi papasakojau, kad turiu 15 metų šunį Robį, jį labai myliu ir tikrai grįšiu į Lietuvą jo pamatyti. Moteris pradėjo juoktis, o aš gavau vizą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Reta paukštė Iris Apfel
Studijuoti vykau viena kaip pirštas. Tokia mergaitė iš kaimo, kuriai viskas aplinkui buvo it kosmosas, – kiek visokių juokų dėl to nežinojimo prikrėčiau. Bet Amerika man labai daug davė. Net šypsotis ten išmokau. Iš pradžių atrodė labai sunku, nes lietuviai – santūrūs žmonės, dėl niekų nesišypso. Paskui supratau, kad šis įprotis puikiai nuteikia, šypsena dovanoja smegenims laimės hormonų ir tu iš tiesų tampi žymiai laimingesnis. Nereikia kitam užkrauti savo neigiamų emocijų ar blogos nuotaikos. Jeigu turi problemų, geriau apie tai pasišnekėti su saviškiais.
– Bet Robis tavęs taip ir nesulaukė?
– Ne, jis mirė, kol Mičigane studijavau grafikos dizainą. Labai ilgai ten neišbuvau, nes po Rugsėjo 11-osios įvykių mama labai supanikavo ir ėmė prašyti, kad grįžčiau namo. Parvykau, bet neilgam. Lietuvoje pasidarė kažkaip baisu: visiems viskas blogai, o aš vaikštau išsišiepusi ir nesuprantu, kas vyksta. Nusprendžiau, kad čia man ne vieta.
Kaip tik sutikau žmogų, kuris ruošėsi keliauti po Europą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio! Tikrai netikėjau, kad tokia egzistuoja, pirmą kartą gyvenime man taip nutiko. Iš tiesų, kaip sakoma, trenkė žaibas. Nuo tada trejus metus nebuvome išsiskyrę ilgiau nei parai. Jis tapo pačiu geriausiu draugu – niekas kitas taip puikiai manęs nepažino, kaip jis. Labai smagiai kartu trankėmės po Europą – lėktuvais, traukiniais, autobusais, nuomotais automobiliais. Vėliau jis nusipirko kemperį – juo keliavome. Be galo daug pamatėme, nes stengėmės užsukti ir į mažus miestelius, ir į kaimelius – visur.
– Ar brangu taip keliauti? Gal dar spėdavote kur nors ir padirbėti?
– Labai pigu nebuvo, bet tais laikais viskas kainavo mažiau nei dabar. Aišku, nesirinkdavome prabangių viešbučių – labiau studentiškus variantus arba kaip Palangoje apsigyvendavome pas bobutes. Nedirbome. Aš pinigų turėjau susitaupiusi nuo Amerikos, draugas irgi nebuvo vargšas. Gerai pavalgydavome kartą per dieną, o šiaip pasidarydavome sumuštinių, įsidėdavome atsigerti. Aišku, miegodavome mažokai: iki viešbučio paprastai nusibelsdavome tik apie vidurnaktį, nes norėdavome viską apžiūrėti, apeiti visas pilis, visas garsias vietas. Ir tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai – visiems linkėčiau taip pakeliauti.
– Tik ar po kokios dvidešimtos pamatytos Europos pilies ar trisdešimtos apeitos rotušės aikštės nepradeda viskas kartotis?
– Po trejų metų supratome, kad naujos vietos nebedžiugina, nes tiesiog pripranti prie tokių vaizdų. Dėl to man iki šiol sunku išvažiavus kuo nors nuoširdžiai grožėtis – per daug matyta. Tiesa, yra miestų, į kuriuos mielai grįžčiau. Tai Sevilija ir Roma, kurią be galo myliu ir kurioje esu gyvenusi dvejus metus. Ir Londone jaučiuosi kaip namie. Kai Lietuvoje pasidaro per ankšta, nuskrendu ten, įsikraunu ir vėl įgaunu polėkio gyventi.
– O kuo baigėsi jūsų kelionių romanas?
– Išmaišę Europą sumanėme pagyventi kur nors pliaže, tad išskridome į Dominikos Respubliką. Ten praleidusi pusantrų metų supratau, kad man toks ramus gyvenimas nepatinka. Nemoku nieko neveikti, todėl prisigalvodavau visokių darbų. Norintys galėdavo užsisakyti specialų vandenlenčių dizainą – dailindavau jas įvairiais piešinukais. Nusprendžiau, kad būtų gerai išmokti ispanų kalbą ir šiaip pabendrauti su žmonėmis, todėl tris dienas per savaitę dirbdavau padavėja. Nors, tiesą pasakius, bloga iš manęs padavėja – užsiplepėdavau su kuo nors, o tada gaudavau velnių, kad vėluoja užsakymai. Užtat išmokau ispaniškai, nes virtuvės darbuotojai kitaip nekalbėjo. Ir dar Dominikoje darydavau visokius dirbinius su kriauklytėmis, dekoratyvines žvakes, piešdavau atvirukus ir paveiksliukus – suvenyrų parduotuvėlės turistams juos pardavinėdavo kaip vietos meną. Juokinga, bet visi labai džiaugdavosi, nes tuos dalykus gerai pirkdavo.
Aišku, nemažai keliavome ir po pačią Dominiką – kiekvieną savaitgalį stengdavomės ką nors naujo pamatyti. Draugui ten buvo gerai, jis puikiai jautėsi, sportavo, o aš pradėjau kankintis. Nusprendžiau, kad man nebereikia pliažo – noriu į didelį miestą, ir išvažiavau į Londoną. Kadangi turiu pedagoginį išsilavinimą, kurį laiką dirbau turtingų šeimų vaikų aukle.
– Ryšiai su buvusiu vaikinu nutrūko?
– Mes dabar labai geri draugai. Tiesiog tuomet dar nebuvau pasiruošusi santuokai, pati nežinojau, ką noriu gyvenime veikti. Jis klausė, ar sutikčiau būti jo žmona, bet pasakiau „ne“. 25-erių buvau dar visai vaikas.
– O kaipgi meilė?
Man dabar atrodo, kad daug kas žiūri vien savęs – kad tik jiems būtų patogu.
– Meilė – toks dalykas: vieną dieną myli, kitą – nebe. Visko nutinka. Svarbiau net ne meilė, o pagarba. Kitas žmogus turi tapti tavo geriausiu draugu, nes meilė per daug metų baigiasi. Gal todėl dabar visi taip skiriasi, kad nepatikrina vienas kito prieš santuoką. Manau, užtenka pagyventi kartu trejus metus ir labai aiškiai pasimato. Nes visi puikiai sutaria, kol viskas gerai, – myli tiesiog už šypseną. O kai atsiranda sunkumų, kas nors pradeda klibėti, tada ir pamatai, kaip kitas žmogus tomis aplinkybėmis elgiasi. Man dabar atrodo, kad daug kas žiūri vien savęs – kad tik jiems būtų patogu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jolanta Pupkevičienė: „Gyvenk taip gerai, kaip gali!“
Turiu tokį draugą, kuris anksčiau nuolat savęs nerasdavo, nesijausdavo laimingas, todėl pradėjo lankyti įvairius asmenybės tobulinimo kursus. Neįsivaizduojate, kaip jis pasikeitė į blogąją pusę! Nes tie kursai moko tave būti visišku savanaudžiu – kaip tau būti laimingam. Aišku, jei toks nesi, kitas tavęs laimingo nepadarys – turi išmokti pats su savimi susidraugauti. Bet juk kartais reikia ir pasiaukoti dėl santykių, padaryti tai, ko tau galbūt nesinori, tačiau svarbu kitam žmogui.
– Tai kodėl nesiaukojote ir nelikote Dominikoje?
– Kol esi jaunas, nemąstai apie šeimą – pirmiau norisi atrasti save. Man to irgi reikėjo. Ir vėliau patiko dirbti su vaikais, bet pagalvojau: negi visą gyvenimą tik tą ir veiksiu? Labai džiaugiuosi, kad galiausiai atradau fotografiją, nes jaučiuosi laiminga ir kitur savęs neįsivaizduoju. Dabar, kai darau, kas man patinka, kyla minčių ir apie šeimą.
– Ar jau turite kandidatą į vyrus?
– Šiuo metu ne, ieškau (šypsosi). Nebuvo kada. Turėjau ilgametį draugą, bet kadangi jis daro karjerą kaip sportininkas profesionalas, badmintono turnyrai kas dvi savaites vyksta vis kitoje šalyje, negalėjau lakstyti iš paskos. Aš nenoriu viena auginti vaikų, man reikia, kad šalia būtų žmogus.
– Ir vėl pasirinkimą nulėmė šaltas protas?
– Man šeima labai svarbi, bet manau, kad jeigu tau bus sunku, negalėsi ir vaikų padaryti laimingų. Moteris turi jaustis saugiai. Vienai ir dirbti, ir vaiką auginti – sudėtinga, labai daug viskas kainuoja. O šaltas protas dėl to ir įsijungia, kad ilgiau delsti nebėra laiko.
– Sėdite ir laukiate savo princo?
– Nebūtina nei sėdėti, nei laukti – žmonės ateina tada, kada reikia. Kažkaip esu labai rami dėl to. Tikrai žinau, kad jį sutiksiu, net nesvarbu – kada. Aišku, kai žmonės susitinka būdami 50-ies, per vėlu galvoti apie vaikus. Bet ir dabar dėmesiu nesiskundžiu – sulaukiu ir žinučių, ir įdomių laiškų. Tik turbūt nelabai moku flirtuoti.
– Sakote, esate visiškai rami? Paprastai vienišoms 35 metų merginoms nebūna labai ramu, jeigu vis dar neturi antrosios pusės...
Savęs niekada nereikia pamiršti, o geriausia – atrasti pusiausvyrą, kas irgi labai sunku.
– Pašneku su savo amžiaus ar jaunesnėmis moterimis, kurios jau ištekėjusios, – joms irgi nėra ramu. Dėl to, kad nesijaučia tikros, ar išbus su savo vyrais visą gyvenimą. Jeigu dabar šalia yra žmogus, dar nereiškia, kad senatvėje neliksi viena. Todėl manau, kad visada reikia turėti pomėgių ar patinkantį darbą. Toms moterims, kurios pasiaukoja šeimai, o vyrai jas palieka dėl jaunesnių, būna labai sunku atsitiesti. Tad savęs niekada nereikia pamiršti, o geriausia – atrasti pusiausvyrą, kas irgi labai sunku.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mados maniakė Anna Dello Russo
Nemažai mano pažįstamų yra visiški darboholikai, nes norėdamas pragyventi turi daug dirbti. Kai visą save atiduodi darbui, nebelieka laiko asmeniniams santykiams. Mes net susitikę kalbamės tik apie darbus, nes kitokio gyvenimo tarsi nebėra. Todėl dabar stengiuosi laikytis tam tikros sistemos: nusistatau valandas, kada dirbu, kada einu sportuoti, kada valgau, kada ilsiuosi. Griežtai sau pasakiau, kad savaitgaliais nedirbsiu, nes tai – mano laikas.
– Tikrai ne visoms darbų, buities ir rutinos prislėgtoms moterims pavyksta atrasti pakankamai laiko sau. Gal dėl to ir šypsosi mažiau nei jūs, nes mano, kad kitiems gyventi daug lengviau?
– Nėra tokių žmonių, kuriems visada sekasi. Mano gyvenime irgi buvo etapų, kai valgiau vien grikius, nes daugiau pinigų maistui neturėjau, ypač kai mokiausi fotografijos. Bet viskas priklauso nuo tavęs. Negali leisti negatyvioms mintims užpulti, negali pasiduoti, turi kabintis į gyvenimą. Kad ir kaip būtų liūdna ar sunku, reikia daugiau šypsotis. Coco Chanel yra pasakiusi: „Kuo tau yra blogiau, tuo geriau turi atrodyti.“ Visiškai pritariu. Nuotaiką visada pakelia net jeigu susitvarkai namus, pasidažai, išsitrauki kokį šventinį rūbą. Kaip tu gausi darbą, jeigu nuolat verksi ir sakysi, kad labai blogai gyveni, kad savimi nepasitiki? Žmogus turi norėti, turi prisiversti. Ir tik jis pats gali sutvarkyti savo gyvenimą – niekas kitas.