„Mes jau treji metai izoliacijoje – ramus gyvenimas pajūryje mus paruošė karantinui“, – šypteli fotografė Raimonda Menkevičė-Vyšnia. Milijonų nesusikrovusi šeima leidžia sau gyventi taip, kaip daugelis gali tik per atostogas. Šovė mintis – ir Vilnių iškeitė į Nidą, buvo laiminga ten apsigyvenusi su trimis vaikais ir be skalbimo mašinos. Šovė mintis – persikėlė į Girulius, nes Nidoje sukaupta energija pradėjo veržtis per kraštus. „Pakeisti galima viską ir kaip nori“, – tikina Raimonda.
Nida daugeliui atrodo svajonių vieta gyventi. Kodėl sumanėte išsikraustyti į Girulius?
Išties ten energija gydo, jautiesi lyg sapne. Dabar, kai atvykstame su šeima savaitgaliui į Nidą, jaučiamės taip, lyg tuos dvejus metus būtume susapnavę. Išsikrausčius man širdį plėšė keletą mėnesių, bet kone per metus apsipratau ir Giruliuose. Matyt, mudviem su vyru Nagliu prabėgę keleri metai buvo skirti tam, kad rastume vietą, kurioje jaustumės tarsi izoliacijoje, bet sykiu būtų lengva bendrauti su visu pasauliu. Tokią vietą rasti nelengva, gali būti, kad ja taps Giruliai – čia jau nusižiūrėjome sklypą savo svajonių namui. Nida užburia, joje gera išgyti – man to reikėjo, bet kai sukaupi energijos, norisi ją išlieti, pradėti įgyvendinti kilusias idėjas. Tam, pajutome, reikia pasaulietiškesnės vietos.
Kaip prasidėjo romanas su Nida, kaip ten gyvenote, juk paprastai tame kurorte žmonės įsigyja nebent būstą atostogoms?
Kai Vilniaus dailės akademijoje studijavau fotografiją ir medijų meną, rugsėjį mus į Nidą atveždavo atlikti praktikos. Paskui kaip dauguma atvažiuodavau su vyru, vėliau – ir vaikais.
Vilniuje šaltuoju metų laiku išsekdavau – savo darė trys vaikai, o du iš jų pametinukai, daug dirbdavau, nuolat būdavau pervargusi. Kartą retušuoju nuotraukas, taip liūdna, ir staiga atėjo mintis: gyvensiu Nidoje visą vasarą. Vyrui pasakiau, jis tik nusijuokė – juk reikia dirbti, o kur dar trys vaikai! „Gerai, Nida bus mano projektas“, – pagalvojau.
Pirmąsyk visai vasarai atvažiavau, kai mažajai buvo dveji (dabar Vasarai septyneri), Upei – dvylika, o Vincui – vienuolika. Nors nesireklamavau, bet pavariau daugybę fotosesijų, taip užsidirbau pinigų pragyvenimui – juk tai buvo mano projektas (juokiasi).
Norėjau suderinti motinystę, aistrą fotografijai ir savo laisvę
Norėjau suderinti motinystę, aistrą fotografijai ir savo laisvę. Didmiestyje man kažkaip nepavykdavo: buitis užpjaudavo, jei persidirbdavau – tarsi pamesdavau save. Tai atsispindėjo sveikatoje, santykiuose. O prie jūros galėjau save patirti ir kaip mamą, kaip kūrėją, ir kaip asmenybę. Per tą vasarą sužydėjau, išlaisvėjau, išgražėjau, mane išvydęs vyras nustebo: nors viena su trimis vaikais, bet nė kiek neišvargusi, aplink pilna draugų ir įdomios veiklos. Kambariuką nuomojausi netoli jūros, pirmą mėnesį net į Nidos centrą nebuvau nuėjusi – maisto vis kas nors nupirkdavo. Tik gamtoje galiu būti harmonijoje su savimi. Buitis tarsi išnyksta, nėr skalbiankės – na, ir gerai.
Ko pykstate ant skalbimo mašinos – juk tai tokia pagalba!
Ji man lyg simbolis visko, kas didmiestyje mane slėgdavo. Bet, pasirodo, galima ir be skalbimo mašinos išsiversti – gamtoj būnant nėra svarbu sterili švara, o jei prireikdavo, duše šį tą praskalbdavau. Svarbu, vaikai laimingi, jaučiu, kaip jie auga. Jie nuolat ore, neturi net kada kompu pažaisti.
Mieste viską darydavau automatiškai: nuolat leki, vaikui prieš miegą – bučkis, „myliu“, o mintyse – kad tik greičiau užmigtų, nes aš jau pavargusi. Bet ar taip turi būti? Pirmą vasarą Nidoje pradėjau suvokti, ko noriu, antrą vėl pabėgau į ją. Vyrui pasidarė dar įdomiau: jo moteris laimingesnė, o dėl to – ir įdomesnė. Trečią, ketvirtą vasarą jau vyras pradėjo dėlioti savo darbus taip, kad galėtų daugiau laiko praleisti su mumis, – Nida tapo ir jo projektu.
Ketvirtoji mūsų nidiška vasara ėjo į pabaigą, dviem vaikams į mokyklą – po šešių dienų, o mes net nesiruošėme judėti. Ir Naglis sako: „Klausyk, gal liekam?“ Aš žiūriu į jį – atrodo, laukiau to visą gyvenimą. Bet sukyla visos mano baimės: o kaip Vilnius, juk ten nuomojuosi studiją, vaikų logistika jau atidirbta... Sakau: „Gal palaukiam, pasiruošiam, kitais metais?“ O vyras taip paprastai: „Jei nori ką nors keisti, tai dabar.“ Na, tikrai, kaip ruoštis pasikeitimams – juk arba keiti, arba ne.
Sudėtingiausia sprendimo dalis – išsinuomoti butą, bet viską darėme be įtampos: jei lemta, viskas susidėlios savaime. Taip ir klostėsi: per dvi dienas radome butą; kai nuėjome į mokyklą užrašyti vaikų, mus pasitiko kaip stebuklą. Vilniuje nebuvau pratusi prie tokio bendravimo, buvau prisiklausiusi istorijų, kaip žmonėms dėl norimos mokyklos reikia pažinčių, kyšių neužtenka – dar turi maldauti, kad vaiką priimtų. Nidoje šiltas pasitikimas pribloškė, pagalvojau – gal jie čia visi trenkti? (Juokiasi.) Niekas nekuria dramų. Jei mokykloje kas nutinka, mokytojai sako: „Ramiai, čia vaikų reikalai.“; „Šio vaiko toks charakteris, prie jo kitaip reikia prieiti – kaip su vyru bendrauti.“ Ir vaikas pradeda puikiai mokytis, klauso mokytojų, visus gerbia, ruošia namų darbus.
Vilniuje mane vis spaudė, kad vesčiau vaiką pas psichologą – direktorė jam vos ne autizmo spektro sutrikimą diagnozavo
O Vilniuje mane vis spaudė, kad vesčiau vaiką pas psichologą – direktorė jam vos ne autizmo spektro sutrikimą diagnozavo. Tai girdėti, kai kitas tavo vaikas keliauja per ligonines, nebuvo lengva – viena dukrų gimė turėdama rimtų sveikatos sutrikimų. O kur dar spaudimas, kad moteris turi būti graži, supermama... Taip save nudrožiau, kad sveikata pradėjo šlubuoti, atsikelti neturėdavau jėgų. Ir Nidoje dar kurį laiką baimingai suklusdavau: nagi, iš kurios pusės bus smūgis, juk tuoj turi kas nors nutikti.
Anksčiau mes su vyru bent kartą per mėnesį eidavom pasitūsint per barus – kitaip įtampą pakelti būdavo sunku. Dabar mums nereikia alkoholio – nieko nereikia. Dabar man patinka žaisti gyvenimą: daug veiki, bet kartu ir savyje esi – ramiai ir saugiai.
Ne retas pasakytų: gerai tiems menininkams viską mesti ir keisti gyvenimą.
Ne visai menininkai – mano vyras baigęs vadybą, yra bankroto administratorius. Bet jį vadinu kūrybišku verslininku: tai kavinę kokią sugalvoja, dabar abu gaminame ekologiškų kanapių proteino batonėlius „Orangu“. Būtent Nidoje užaugo tikėjimas šiuo projektu, būtent ten išnyko abejonė, kad dvasingumas ir verslas gali eiti koja kojon. O tuomet, pasirodo, nereikia net reklamuotis – dalijiesi tuo, ką sukūrei, ir žmonės priima. Dabar štai ir izoliacija parodė, kad ne gėda kalbėti apie jausmus. Mudu su vyru visada žmones stebindavome savo pasirinkimais, bet kitų nuomonė nesvarbi. Ne iš piktumo – tiesiog išmokau nevertinti žmonių.
Kaip atradote jogą, meditaciją – ar tai kaip tik būdinga buvusiai aktyviai barų lankytojai?
Pradedame kapstytis gavę smūgį. Pirmo sulaukiau, kai dukra gimė turėdama sveikatos sutrikimų. Dabar jau viskas gerai, bet ilgą laiką buvo labai sunku. Buvau natūralistė, pasirengusi gimdyti pati, nors aplinkui moterys kalbėjo tik apie Cezarį. Pačiai jo prireikė, nes ant ribos atsidūrė mano ir vaiko sveikata. Man 23-eji ir toks šokas! Netrukus – antras nėštumas, baimė, kaip bus dabar, o pirmas vis operacinėje, ligoninėse... Taip visai ne savo noru pradėjau gilintis, kas vyksta, nes nekenčiau viso pasaulio. Kodėl alkoholikai gimdo sveikus vaikus, kodėl visi happy, o man taip viskas sumautai?!
O kada aš galėjau dirbti pametinukus augindama?
Paauginusi vaikus įsidarbinau Lietuvos vaikų ir jaunimo centre projektų koordinatore. Pagaliau „normalus“ darbas, ko visuomet aplinkiniai linkėdavo, juk „menininkė“ – anokia čia veikla. O kada aš galėjau dirbti pametinukus augindama? Kai naujame darbe man liepė pasirinkti atostogų datą, labai nustebau – to dar nebuvo mano gyvenime. Išgirdau koleges kalbant apie vipasaną. Nežinojau, kas tai, bet sudomino ir nusprendžiau: „Kaip tik man toms atostogoms!“ Dešimt dienų tylos ir meditacijos buvo būtent tai, ko reikėjo po bemiegių naktų metų metus. Grįžau švytinti ir... pastojau trečią kartą.
Dvasinių ieškojimų žinios man padėjo išgvildenti vaikystės traumas, nes žinau, ką reiškia gyventi su tėvais alkoholikais, padėjo pakelti vaiko ligą, pagaliau – išspręsti finansų, santykių problemas. Kai susitvarkiau vidų, tarsi susikūriau savo naują versiją – pradėjau džiaugtis gyvenimu ir dalytis tuo su kitais.
„Vyrui tapau įdomesnė“, – ką reiškia šie jūsų žodžiai?
Vaikai serga, namie sėdžiu susivėlusi ar per darbus lakstau pajuodusi, nebetverdama visko pradedu pykti – tai santykių toli gražu nestiprina. Aplinkiniai sakydavo: „Kokia tu stipri, kaip viską spėji.“ Bet juk pati žinojau, kad ne viskas gerai mano gyvenime: santykiai su vyru banguoja, o kad taip visiems – manęs neguodžia. Atkreipiau dėmesį, kad konkuruoju su vyru, gyvename tarsi atskiruose poliuose. Su juo elgiuosi lyg mama: jei ką – išgelbėsiu. „Mums dabar prastai, mažuti? Nieko, aš nubėgsiu, padarysiu, uždirbsiu.“ Stop. Aš mama vaikams, bet ir tai su protu, o savo vyrui – moteris.
Artimiausi žmonės labiausiai mus atspindi, nurodo, ką savyje reikia keisti
Artimiausi žmonės labiausiai mus atspindi, nurodo, ką savyje reikia keisti. Jei manai, kad skaudina, tai reiškia, kad ne jie – tu pati savyje kažką turi keisti, kad neskaudėtų. Gilindamasi į sąmoningumo praktikas vis užkliūdavau už teiginio, kad reikia save mylėti. Blyn, na, lyg ir myliu, bet kodėl man visai nesmagu? Ėmiau labiau klausyti savo širdies ir daryti, ką noriu aš. Noriu į Nidą – ir važiuoju, pavyzdžiui. Kai taip pradėjau elgtis, santykiai pradėjo gerėti. Kodėl? Paprasta: juk tavo pozityvumo energija kyla, grįžta vakare vyras ir nustemba radęs namie įdomią moterį. Jau visiems įgrisęs posakis, kad kokią mintį pasėji – tą ir užsiaugini. Bet tai veikia. Jei galiu užsiauginti mane sekinančius dalykus, galiu ir teigiamus. Dabar su vyru juokaujame, kad galime pagydyti, subalansuoti vienas kitą – nereikia net į jokias praktikas keliauti. Taigi dabar turiu svajonių vyrą (juokiasi).
