Fotografė Marla Singer: „Nuo mažens turiu pašaukimą šiek tiek keisti pasaulį“

Rūtos Jankauskaitės stilius ir nuotr.
Autorius: Dovilė Štuikienė
Publikuota: 2019-07-16 08:00
Fotografė Rūta Jankauskaitė (žinoma kaip Marla Singer) – iš tų žmonių, kurie be garsių deklaracijų keičia pasaulį. Įkūrusi „Atsipūtusią mokyklą“, ji nori ne tik įnešti permainų vėjo į mylimo Vilniaus gatves, bet ir keisti žmonių santykių temperatūrą: meno suvienyti, jie tampa atviresni.

Mėlynplaukė undinė žydra striuke Užupio kavinėje jaučiasi sava – netoli, už upelio, jos namai, čia ji geria kavą su pyragėliais ir skiria susitikimus, o Užupio gatvelėse jau niekas nebeatsisuka į ryškius jos drabužius. Čia ji gali svajoti ir apie tai, kaip atgaivinti, kas nenaudojama ir apleista: senas namas Žvėryno rajone atgijo gavęs gatvės meno injekciją – piešti bandė net niekada nepiešę bendruomenės žmonės.

Lietuviai – gana uždari žmonės, mūsų gatvės atmosfera kitokia nei, pavyzdžiui, Berlyno...

Kažkas juk turi pradėti keisti požiūrį, ar ne? Nuo mažens turiu pašaukimą šiek tiek keisti pasaulį, o gatvės menas – labai demokratiškas. Buvo daug juo susidomėjusių: nuo visai mažų vaikų iki senjorų, kurie piešė su užsidegimu. Tai – maži dalykai, bet jie įkvepia ir parodo, kad ne veltui viską užviriau. „Atsipūtusią mokyklą“ įkūriau ir sienas iš pradžių piešiau viena, o paskui žmonės socialiniuose tinkluose pamatė, kad galima prisijungti. Vieną dieną kažkas tarsi sprogo, nes susirinko apie dvidešimt nepažįstamų žmonių, kupinų troškimo piešti!

Ko jums pačiai trūksta Vilniaus gatvėse?

Praėję metai man buvo lūžio ir transformacijos metai, jie mane pakeitė, todėl dabar nenoriu būti tas kritiškai nusiteikęs žmogus, kuris tik ir mato, kas blogai. Man svarbiau, ką pati galiu duoti, kad būtų geriau ir gražiau. Vilniaus veide ieškau ne trūkumų, o privalumų ir išskirtinumų. Man atrodo, kad unikalus net konfliktas tarp miestiečių: vieni piktinasi, kad grafičių menas yra tik teplionė, kiti mano, kad tai gražina mūsų miestą. Kai vasarą piešiau ant pastato sienos, prie manęs prieidavo žmonių ir mes kalbėdavomės – vieni būdavo nusiteikę pozityviai, kiti negatyviai, bet dialogas vyko, o tai jau gerai!

Prisiminiau seną gerą filmą „Kovos klubas“ (iš jo ir pasiėmėte Marlos Singer slapyvardį) ir įstrigusią frazę, kai vienas herojus sako, kad jam tėvai kalė į galvą, jog laimingo gyvenimo seka yra tokia: gerai mokytis, įstoti į universitetą, susirasti gerą darbą, vesti. Jis klausia: „Gerai, man 25-eri. O kas toliau?“ Jautėte tokį spaudimą?

Taip, nors viskas nėra taip paprasta, ne viskas juoda ir balta. Taip, mano tėvai kategoriški, gana konservatyvūs patriotai. Kai buvau maža, jie ėjo į visus tuos mitingus, norėjo keisti gyvenimą, bet maištavo tol, kol buvo atkurta Nepriklausomybė. Dauguma tos kartos žmonių tada tarsi padėjo tašką, esą jų misija jau atlikta ir dabar viskas bus gerai, nes mes juk laisvi. O man atrodo, kad viskas yra procesas ir negalima sustoti daryti gerus darbus. Aš suprantu tėvų kartą – juos kadaise kaustė didelė baimė. Mes, augę jau kitoje sistemoje, jos nepatyrėme. Todėl tėvai mums ir piršo gyvenimo modelį, kuris tarsi būtų maksimaliai saugus, – juk visi savo vaikams turbūt to linkėtų. Bet pasaulis keičiasi ir nebeaišku, kur saugu, o kur – ne.

Vis dėlto bandėte paisyti tėvų nuomonės?

Bandžiau. Studijavau Dailės akademijoje – mečiau. Tada studijavau fotografiją dviejose kolegijose – irgi mečiau. Tuomet jau buvau garsi fotografė, kurso draugai stebėdavosi, ko aš einu į paskaitas.

Rūtos Jankauskaitės stilius ir nuotr.
Rūtos Jankauskaitės stilius ir nuotr.

Ko išmokote dirbdama Paryžiuje?

Tokia praktika buvo gera mokykla. Nors mamai vis norėjosi diplomo, o jo iki šiol neturiu... Jai atrodė, kad be jo pražūsiu, nors gi nepražuvau. Ir savo vaikų turbūt nespausiu būtinai baigti tam tikrus mokslus – jie galės daryti, ką tik norės. Man atrodo, kad svarbiau yra atrasti save, pakeliauti, sužinoti, ko tikrai norisi. Kas, kad aš pati kadaise bandžiau atitikti standartą, – nieko iš to neišėjo.

Vieną dieną viską metėte, susikrovėte lagaminus ir išrūkote į Paryžių?

Tai buvo dar vienas bandymas įšokti į standartinio gyvenimo rėmus: tokius, kuriuos tau sukuria tėvai, mokytojai, visuomenė. Nes juk vienas iš punktų yra „ištekėti“. O jei jau tekėti, prieš tai juk reikia Disney pasakos, ar ne? Ir herojaus, kuris savo princesei pasiūlytų: „Skrendam į Paryžių!“ Taip jau išėjo, kad dabar jau buvęs vyras ir pakvietė mane į Paryžių.

Buvo žiauriai romantiška?..

Taip... Buvau labai jauna, paauglystėje su tėvais labai pykausi, tai labai labai norėjosi didelės meilės. O tas skubėjimas atvedė ten, kur esu dabar: išsiskyrusi, su dviem vaikais.

Tačiau patirtis vis dėlto vertinga...

Manau, kad taip. Išmokau pamoką – nereikia stengtis atitikti kieno nors primestų standartų. Reikia gyventi čia ir dabar, būti dėkingam už tai, ką turi, ir kurti tai, ką širdis liepia. Verta įsiklausyti į save, kad atrastum savo pašaukimą, – tai svarbiau, nei baigti universitetą ir ištekėti.

Kada atėjo tas suvokimas? Kada pasijutote laisva?

Gyvenimas mus bando kryžkelėmis. Nerdavau į iššūkius nuo pat paauglystės – kadaise mano svajonė buvo dainuoti, nors tėvai sakė, kad kažin, ar pavyks. O jei tik mane stabdys, aš su dviguba jėga eisiu į priekį ir įrodysiu, kad galiu! Man buvo šešiolika, kai nuėjau į kažkokią atranką ir mane, kaip būsimą skandalingą popdainininkę, sutiko prodiusuoti Lukas Pačkauskas. Keletą metų kūrėme tokį popsinį albumą, vis svajojau, kad štai pabėgsiu nuo tėvų, užsidirbsiu pinigų ir padarysiu karjerą – viskas bus simple. Bet... Pradėjau vaikščioti po drum & bass vakarėlius, atradau kitokią muziką ir supratau, kad juk sau melavau ir bandžiau eiti lengviausiu keliu. Taigi albumo neišleidau, pardaviau jį „Mokinukėms“ ir pradėjau dainuoti man patinkančią muziką. Vėliau atsirado ir grupė. Apsisprendimai, kai turi nebemeluoti sau, turbūt mus ir užaugina. Tokios pamokos padėjo versle, kai kūrėme restoranus „Keulė rūkė“, ir netgi auginant vaikus.

Jūsų Nikitai – šešeri, Lolai – dveji. Yra ką veikti...

Tikrai, vienai nelengva. Kai po skyrybų nuėjau pas psichologę, ji man pasakė: „Tu dabar augink save iš naujo, o dukrą, kaip moterį, augink kartu su savimi.“ Taigi auginu tokią pačią užsispyrusią, kategorišką ožką, kaip aš! Ir su šiokiu tokiu nerimu galvoju apie mokyklą. Sukūriau tą savo „Atsipūtusią mokyklą“, kuri gal išsivystys į šviesų projektą vaikams, nes tokia švietimo sistema, kokia yra dabar, daugumos tėvų ir vaikų netenkina, – ji labai toli nuo to, kas galėtų ir turėtų būti. Šįmet man įvyko savotiškas lūžis – kai išsiskyriau, supratau, kad nebežinau, kaip auginti vaikus! Todėl pradėjau smarkiai gilintis į vaikų psichologiją. Esu tos nuomonės, kad prioritetas turėtų būti vaikų emocinė sveikata, tik ji labai nedaug kam rūpi. Mus daug ko moko mokykloje, bet neišmoko mylėti savęs.

Rūtos Jankauskaitės stilius ir nuotr.
Rūtos Jankauskaitės stilius ir nuotr.

Visi savarankiškai mokomės būti sutuoktiniai ir tėvai, žvalgydamiesi į tėvų šeimas, kur pavyzdžiai ne visada šviesūs.

Man intuityviai pavyko įdiegti vaikams, ypač vyresniajam, Nikitai, savo maištingumą – džiaugiuosi, kad to maištingumo nenužudžiau. Man visada atrodė, kad vaikui negali kaip šuniui liepti ką nors daryti, ir nemanau, jog tai lepinimas. Man regis, lepinimas – tai dėmesio vaikui pakeitimas daiktais. Visgi supratau, kad kai ką, augindama vaikus, dariau negerai, nes tada dar nemokėjau būti su savimi. Kaip dabar jau suvokiu, vaikui svarbiausia yra ši akimirka, buvimas čia ir dabar, tik mes dažnai to nemokame, nes esame išsibalansavę dėl streso, dėl nuolatinio lindėjimo telefonuose, dėl visuomenės spaudimo „kuo nors tapti“. Mes prarandame dabarties momentą, o vaikai sėdi šalia nematydami tėvų, nes šių mintys nukreiptos į ateitį...

Kai kurios moterys tiesiog nemoka būti vienos. Jūs mokate?

Manyje, ko gero, nuo visų paauglystės maištavimų buvo likusi vidinė tuštuma, ją norėjosi užpildyti, todėl labai anksti pradėjau ieškoti partnerio, kuris mane kaip pasakoje pamiltų... Skyrybos buvo skaudžios, dužo mano tobulos šeimos įvaizdis ir keistai pasijutau prieš vaikus: jaučiau savotišką kaltę, kad jų tėtis ir mama gyvena atskirai. Neieškojau kito žmogaus, nenorėjau jokio pakaitalo, kuris padėtų užsimiršti, todėl pastaraisiais metais buvau priversta išmokti būti su savimi ir su savo vaikais. Atsisijojo draugai, aiškiau supratau, kas man tinka, o kas ne, kokios mano vertybės. Žinoma, kai labai pavargstu, norisi, kad kas nors ir manimi pasirūpintų... 

Turiu draugą, bet neplanuoju ateities – laikas viską parodys. Džiaugiuosi, kad pagaliau išmokau išnaudoti savo potencialą, juk esu multitaskerė – kartais dėl to kildavo panika, nes nebežinodavau, ko pirmiausia griebtis. Dabar atsipalaidavau ir leidau sau daryti visko po truputį: vieną dieną piešiu, kitą – groju, trečią – fotografuoju. Muzika, sugrįžusi į mano gyvenimą po kokių aštuonerių metų, padėjo man išgyti: lankiau pianino pamokas, prisiminiau, ką mokėjau, dabar mokausi mušti būgnus, nusipirkau mikrofoną, pradėjau dainuoti, klausytis kitokios muzikos. Pradėjau nebijoti jausti, nebijoti būti jautri. Labai tuo džiaugiuosi.

Marla Singer / Marlos Singer nuotr.
Marla Singer / Marlos Singer nuotr.

Kartais mes bijome parodyti savo jautriąją pusę. Nors viduje verda, sakome: „Man viskas gerai...“

Supratau, kad gyvenimas ir yra tai, ką tu jauti. Jei neleidi sau jausti, atsiranda psichologinių problemų. Lietuvių nenorėjimas pasirodyti jausmingiems ar silpniems turbūt likęs iš istorinių peripetijų, kai nebuvo galima niekuo pasitikėti, parodyti, ką iš tikrųjų jauti. Matau tai savo tėvų kartoje.

Mes iš esmės gyvename pakuočių kultūroje: viskas – išorėje, niekas į turinį nebesigilina. Esate ryški ne tik vidumi, bet ir išore. Žmonės kabina etiketes?

Gyvenu Užupyje, todėl nesijaučiu keista. O jei mane kas nors užsipuola dėl išvaizdos, pati imu bendrauti ir klausinėti to žmogaus tam tikrų dalykų – jis dažniausiai sutrinka. Žmonės, kurie laido piktas replikas, patys turi labai daug nuoskaudų, ir tai matosi. O apskritai mane įžeisti nepažįstamajam turėtų būti tikrai sunku!

Menininkams būdingas lengvas visapusiškas chaosas. Nustebčiau, jei jūsų namai būtų idealiai tvarkingi.

Nustebsit, bet pasakysiu, kad sekmadieniais, kai vaikai būna arba su tėčiu, arba su mano tėvais, aš tvarkausi pagal japonės Mari Kondo sistemą. Juk esu chaosas, man to reikia! Jau trečią savaitgalį taip tvarkausi – daug išmesti neturiu ko, nes per šiuos metus apribojau vartojimą, nebenoriu džiuginti savęs pirkiniais. Pamenu, prieš porą metų, kai verslas klestėjo, kai atsirado daugiau pinigų, guodžiausi daiktais – o tai nebuvo gerai. Aišku, tvarka namie vyrauja iki to momento, kai grįžta vaikai...

Rūta Jankauskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Rūta Jankauskaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimo pokyčiai turėjo įtakos fotografijai?

Kurį laiką buvau ja persisotinusi, nes fotografavau ir didcentrių katalogus, ir mėsas mūsų restoranui. O fotografiją juk kažkada pasirinkau todėl, kad man labai patiko mada. Nuo vaikystės namie buvo krūvos „Vogue“ žurnalų, su mama, pamenu, žaisdavome tokį žaidimą: rinkdavomės iš žurnalo tai, kas mums labiausiai patinka. Aišku, pasirinkimai niekada nesutapdavo, nebuvau aš elegantiška mergaitė, kitaip nei mano mama... Ir dažydavausi nesubtiliai, ir stilius būdavo toks, kokį mama kritikuodavo. Fotografija gana ilgai mane maitino, nepaisant visokių kompromisų, bet kai pajutau, kad dirbdama nebejaučiu jokios ugnies, sustojau. Ir tik dabar ėmiau vėl fotografuoti.

Esate sakiusi, kad jūsų ikona yra „Hario Poterio“ autorė J. K. Rowling. Kodėl?

Ji yra mama. Ji yra moteris, kuri išgyveno labai daug sunkumų ir nepalūžo. Ir ji yra moteris, kuri turi tooookią fantaziją! Turiu gal tris tatuiruotes, susijusias su „Hariu Poteriu“! Man patinka, kad J. K. Rowling taip gerbia vaikus, kad net sunkiausių temų nevynioja į pūkus: susidūrimai su mirtimi, susidūrimai su blogiu – juk tai mūsų gyvenimas. Tai ne rožinis pasaulis. Tas faina! Ir aš turiu knygų vaikams idėjų. Noriu parodyti žmonėms: reikia vaikus MATYTI. Jiems reikia meilės, o ne taisyklių ir sankcijų! 

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai