Fotografė Greta Skaraitienė: „Žmonės be kaukių man patys įdomiausi“

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta Gretos Skaraitienės paroda „100 tikrų žmonių portretų“
Jūratė Bratikienė
AA

„Kasdien sutinku tiek daug charizmatiškų, gerumą dovanojančių žmonių. Kilo mintis juos įamžinti nuotraukose. Labiausiai troškau užfiksuoti tikrą žmogų, be jokios kaukės“, – pristatydama parodą „100 tikrų žmonių portretų“, sako agentūros „ŽMONĖS foto“ fotografė Greta Skaraitienė.

Kaip kilo mintis kurti nuotraukų seriją „100 tikrų žmonių portretų“?

Praėję 2018 metai mums, lietuviams, buvo išties svarbūs – minėjome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Norėjosi švęsti ir kaip nors įprasminti šią gražią sukaktį. Savo aplinkoje sutinku tiek daug nepaprastų žmonių, darančių gerus darbus, padedančių kitiems. Vieną dieną atėjo mintis, kad noriu tokius žmones, kurie skleidžia geras emocijas, įamžinti nuotraukose. Aplink tik ir girdėjau minimą skaičių 100, tad natūraliai tapo aišku, kiek bus portretų.

Apie parodą tada dar negalvojote?

Tikrai tokių minčių neturėjau. Tačiau labai smagu buvo tuomet, kai, projekto nuotraukas įkėlusi į feisbuką, sulaukiau nuoširdžių palaikymo žinučių, atsirado daug šios idėjos gerbėjų. Jie ir pasufleravo mintį apie parodą. Taip po truputį ji pradėjo realizuotis. Žengus pirmą žingsnį, paskui jau viskas vyksta savaime. Kovo 11 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje visi norintieji gali pamatyti 100 nuostabių žmonių portretų. Nuoširdžiai kviečiu apsilankyti, būtinai paskaityti tekstus prie nuotraukų ir užsikrėsti noru pamatyti kitų žmonių gerumą, charizmą, įdomias mintis, veiklas, darbus, tuo drauge pasidžiaugti.

Ar paprasta buvo atsirinkti žmones, kuriuos norisi įamžinti nuotraukose?

Su savimi susitariau, kad fotografuosiu tik tuos žmones, su kuriais pajusiu kokį nors ryšį ar iš kurių pagausiu jų skleidžiamą ypatingą emociją, žavesį. Nusprendžiau juos fotografuoti labai spontaniškai – be jokio specialaus pasiruošimo, išankstinio derinimo, fotosesijai reikalingo apšvietimo. Žinoma, tai buvo tam tikras iššūkis, nes fotografuoti juos ketinau būtent tą akimirką, kai pajusiu ypatingą jausmą, tų žmonių magišką aurą, galbūt – vos po vieno jų ištarto žodžio. Man nebuvo svarbu nei žmogaus amžius, nei lytis – rūpėjo, kad nuotraukoje liktų jo tikrasis „aš“. Neketinau daryti daug dublių, tai – sekundinis darbas: norėjosi pagauti žmogaus esmę, kol jis nepradėjo specialiai pozuoti, neįsitempė, „neužsidėjo“ dirbtinės šypsenos. Juk gyvenime mes linkę pasimatuoti įvairias kaukes, įsijausti į tam tikrus vaidmenis, o aš ir siekiau užfiksuoti žmogų, nespėjusį pradėti jokio vaidmens, tad įamžintuose kadruose žmonės – visiškai tikri. Daugelis jų – mano pažįstami ar sutikti ne pirmą kartą, todėl galbūt manimi pasitikėjo.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta Gretos Skaraitienės paroda „100 tikrų žmonių portretų“ / Irmanto Gelūno nuotr.

Kas tapo pirmuoju šios nuotraukų serijos modeliu?

Viskas prasidėjo nuo vienos moters, globojančios vaikus. Labai susižavėjau jos veikla ir pačia asmenybe. Mane persmelkė būtent tas ypatingas jausmas, apie kurį kalbėjau. Padariusi pirmą portretą, sukūriau albumą ir per metus planavau jį užpildyti šimtu nuotraukų. Iš pradžių galvojau, jog tiek žmonių nufotografuoti bus labai paprasta, tačiau metams baigiantis pamačiau, kad dar trūksta kelių portretų. Tačiau nespaudžiau savęs į kampą, nenorėjau skubėti, juk siekiau, kad kiekvienas modelis nuotraukai būtų pajaustas, troškau mėgautis procesu, o ne skubėti pabaigti projektą. Viskas turi eiti iš vidaus.

Ar tiesa, kad, rengiant parodą, šeimos nariai taip pat buvo patarėjai ir pagalbininkai?

O taip! Pirmiausia, visi jie – į kadrą patekę mano modeliai. Per metus kiekvienas jų tikrai man padovanojo daug gėrio ir grožio. Šeimos nariai taip pat buvo ir komisijos nariai – jei turėdavau padariusi kai kurių žmonių kelis nuotraukų variantus, prašydavau balsuoti už vieną. Žinoma, galutinį variantą vis tiek išrinkdavau pati (juokiasi). Tačiau man buvo įdomi nuomonė iš šalies, tai, kaip kiti mato nuotraukas. Be to, mano vyras, kuris taip pat yra fotografas, daug pagelbėjo ir ruošiant nuotraukas spaudai. Už visa tai artimiesiems esu labai dėkinga.

O kas sunkiausia rengiant nuotraukų parodą?

Užkūrus tokį reikalą, pasirodo, atsiranda išties daug darbų: reikia rasti parodai tinkamą vietą, išsirinkti, kas spausdins nuotraukas, tenka ir rėmėjų paieškoti, pasirūpinti plakatais, kvietimais... Tačiau, žengus pirmuosius žingsnius, viskas paskui vyksta sklandžiai, žmonės labai geranoriškai padeda.

Panašu, kad didžiausių jūsų komplimentų yra nusipelniusi nespalvota fotografija?

Spalvotas nuotraukas man dažnai nukonkuruoja juodai baltos, klasikinės, nes pastarosios – tikresnės. Nespalvotoje fotografijoje labiau išryškėja pagrindinė mintis, emocija, didesnis dėmesys nukreipiamas į žmogaus būseną, akis, išraišką. Todėl tokia ir ši paroda.

Kokie modeliai fotografui yra didžiausia dovana?

Didelis malonumas fotografuoti tokius žmones, kurie nebijo iššūkių, nestandartinių sumanymų. Tada fotosesija virsta smagiu žaidimu, per kurį sukuriamos įdomios ir gražios nuotraukos. O sunkiausia būna tuomet, kai žmogus įsitempia, susikausto ar kai turi išankstinį įsivaizdavimą, kaip jį reikia fotografuoti, kai neabejoja, kad yra gražus tik fotografuojamas tam tikru rakursu. Tada pavyksta sukurti tik statiškas nuotraukas. Žinoma, visada su žmogumi bandau kalbėtis, siūlau ne taip rimtai žiūrėti į procesą, pabandyti padaryti ir kitokių, nei yra įpratęs, nuotraukų.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta Gretos Skaraitienės paroda „100 tikrų žmonių portretų“ / Irmanto Gelūno nuotr.

Ar pavyksta perkalbėti?

Būna įvairiai: kartais pavyksta, o kartais žmonės laikosi tokių stiprių ir nepajudinamų įsitikinimų, kad aiškiai matyti, jog nuomonės nekeis. Tiesa, ir rezultatas ne visada vienodai patinka modeliui ir fotografui.

Ką pavadintumėte nevykusia fotosesija?

Tai tokia fotosesija, kai po jos lieka nepatenkintas ir modelis, ir fotografas, kai nepavyksta vienam su kitu užmegzti ryšio ir padaryti gražių nuotraukų.

O kuri darbo dalis jums teikia didžiausią pasitenkinimą?

Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad ypatingas yra pats darbo procesas – bendravimas su žmogumi ir fotografavimas. Kai susitinkame su žmogumi, kalbamės, drauge kuriame nuotraukos viziją. Tas glaudaus bendradarbiavimo jausmas išties labai malonus. Be to, tiek daug sužinau apie žmones, įvairias dar negirdėtas jų veiklas, susipažįstu su pasaulio naujienomis. Mano šeima net juokauja, kad manęs niekuo nebegalima nustebinti, nes viską jau esu mačiusi ir išgirdusi iš fotografuojamų žmonių.

Ar lengva žmones prakalbinti, ar visi lengvai atsiveria?

Vėl tenka pasakyti, kad labai skirtingai. Kai kurie, vos susitikę, tuojau ima pasakoti apie save. Pastebėjau tai, kad, jei žmogus turi kokią nors labai mėgstamą veiklą, tuomet noriai dalijasi savo kasdienybės detalėmis. Žinoma, tada greičiau užsimezga tarpusavio ryšys. O man visada įdomu žmonių klausytis (šypsosi).

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta Gretos Skaraitienės paroda „100 tikrų žmonių portretų“ / Irmanto Gelūno nuotr.

Pastaruoju metu tarp fotografų vyrauja milžiniška konkurencija. Ar kiekvienas, įsigijęs brangią fotografavimo techniką, pajėgus profesionaliai fotografuoti?

Gerą nuotrauką galima padaryti net telefonu. Svarbiausia – kad žmogus norėtų fotografuoti, išreikšti save ir gebėtų savo vizijas perkelti į nuotraukas. Žinoma, prieš tai būtina susipažinti su technine fotografavimo puse. Svarbi ir patirtis, gebėjimas valdyti fotografavimo techniką. Šiais laikais dažniausiai fotografuojama negalvojant apie rezultatą, spontaniškai – kaip išeis. Profesionalus fotografas žino ne tik tai, ką nori padaryti, bet ir tai, kaip savo sumanymą įgyvendinti. Ten, kur dirbama profesionaliai, atsitiktinumui – ne vieta.

Šis darbas išties įdomus, jame nėra rutinos, bet ar nepabosta su nelengvu fotoaparatu bėgioti paskui žmones, iš renginio į renginį, ar nepasvajojate kada apie sėslesnį darbą?

Tikrai ne, nes man labai patinka fotografuoti žmones, įamžinti ypatingus jų gyvenimo įvykių fragmentus, svarbias šventes, klausytis įdomių istorijų... O jei žmogus, gavęs savo nuotrauką, dar ir džiaugiasi, tai man – didžiulė ir neįkainojama dovana.

Kokiais darbais didžiuojatės labiausiai?

Labiausiai džiaugiuosi tada, kai žmogus mane pasikviečia fotografuoti jau ne pirmą kartą. Be galo malonus jausmas, kai galiu matyti, kaip patys žmonės keičiasi, kaip auga ir didėja jų šeimos. Mano svajonė – kad kiekviena šeima turėtų savo fotografą, kuris būtų beveik kaip šeimos narys ir kaskart, jam atėjus, nebereikėtų vėl iš naujo užmezginėti ryšio ir pratintis vieniems prie kitų.

Manau, geras ir pagarbos vertas yra tas fotografas, kuris nenori savo nuotraukomis kenkti kitiems, kuris, kai reikia, moka būti nematomas ir atvirkščiai – reikalui esant, geba pabūti psichologu. Geras fotografas turėtų būti toks, kuriuo galima visiškai pasitikėti, kuriam galima nebijoti išsipasakoti. Ir, žinoma, svarbu žinoti tai, kad jo nuotraukos bus kokybiškos, nenuvils.

Greta, gal jau turite idėjų kitai parodai?

Tikrai turiu (šypsosi). Labai norėčiau nufotografuoti visus Lietuvos aktorius. Gal kada nors ir ši mintis realizuosis. Kodėl aktoriai? Labai myliu teatrą. Kai myli jį, myli ir aktorius. Man jie – tarsi ne šios planetos žmonės, turintys savyje kažką labai įdomaus ir nepaaiškinamo. Jaučiu jiems magišką trauką. Taigi turiu prisipažinti: kad ir kaip myliu Lietuvos gamtą, žmones myliu labiau. 

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta Gretos Skaraitienės paroda „100 tikrų žmonių portretų“ (89 nuotr.)
+83
Skaitykite daugiau