Fotografas Valdas Bagdonas apie savo namus Kornvalio grafystėje: „Susižavėjau tuščia erdve“

Fotografo Valdo Bagdono namai / V. Bagdono nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis
Publikuota: 2019-11-10 11:48
Emigravę dažnai naują vietą vadina laikina, o savo gyvenimo periodą lygina su užsitęsusia turisto išvyka, todėl paprastai neskiria daug dėmesio erdvės estetikai. Fotografas Valdas Bagdonas (31) savo namų Anglijoje, Kornvalio grafystėje, nevadina laikinais, todėl aplinkos harmonija jam būtina, nesvarbu, kiek laiko toje vietoje ketina praleisti.

Žvilgsnis į Kornvalį iš toli ir iš arti. „Į Angliją išvykau, tikėdamasis užsidirbti studijoms Lietuvoje. Tada maniau, kad čia pasiliksiu vieniems metams. Bet likimas susiklostė taip, kad Didžiojoje Britanijoje esu nuo 2011-ųjų. Kai gyvenau Vilniuje, dar nežinojau, kad mano aistra yra fotografija, studijavau lietuvių filologiją, paskui ją iškeičiau į dailės pedagogiką tuomečiame Pedagogikos universitete. Šiuo metu darbuojuosi kompanijoje „Seasalt“ – tai drabužių prekių ženklas, įkvėptas Kornvalio apylinkių architektūros ir gamtos. Esu warehouse assistant. Šis darbas man suteikia reikiamų pajamų ateities svajonėms ir planams įgyvendinti. Eilinė diena prasideda laisvu rytu, tik po pietų keliauju į darbą, o savaitgaliais – išvykos, apylinkių tyrinėjimai, fotosesijos...

Kuo labiau tolsti nuo Londono, tuo akivaizdžiau pastebi, kaip skiriasi pastatai, – sakytum, kiekviena grafystė turi savo architektūrinį braižą. Kornvalio grafystė – visos Anglijos atostogautojų vieta: kiekvieną vasarą žmonės plūsta atsipūsti ir pasisemti jėgų – iš dramatiškos gamtos su jaukiais uolėtais paplūdimiais, mažais miesteliais. Tiesa, žmonės čia gana uždari, mėgsta privatumą ir vienatvę. Daug dėmesio skiriama pastatų autentiškumui išsaugoti. Net jeigu ir statomi nauji, namai neiškrinta iš bendro konteksto: mažyčiai langai, jaukūs kiemeliai ir labai britiškos lauko durys.

Fotografo Valdo Bagdono namai / V. Bagdono nuotr.
Fotografo Valdo Bagdono namai / V. Bagdono nuotr.

Kornvalis taip pat garsus įvairių metalų, ypač vario, kasyklomis – apylinkėse gausu senų kasyklų griuvėsių, kai kurios išsaugotos kaip muziejai, todėl aplink juntama industrinė atmosfera. Ilgai čia dominavo cornish kalbos dialektas, tiesa, dabar jis jau nebevartojamas. Britai sako, kad cornish akcentas dar labai juntamas, bet aš to išgirsti kol kas negaliu. Apie kraštą sukurta daug legendų, viena jų – karaliaus Artūro. Išlikusius jo pilies Tintagel Castle griuvėsius itin lanko turistai. Grafystę supa Keltų jūra, todėl Kornvalis siejamas dar ir su vikingais. Netoli mano miesto yra švyturys, jame, manoma, lankėsi rašytoja Virginia Woolf, kuri vėliau parašė romaną „Į švyturį“. Nuo seno grafystės gyvenimas siejamas su žvejyba, todėl čia gausu mažyčių baltų kotedžų, jie itin žavingai atrodo jūrinio peizažo kontekste.“

Reminiscencija – kaip kontrastas. „Pietų Anglija man iki šiol daro stiprų įspūdį dar ir todėl, kad pats augau labai sėsliai – mažame Šiaurės Lietuvos kaimelyje, kuris buvo persismelkęs sovietinio kolūkio dvasia. Jame nebuvo nieko, tik 30 gyvenamųjų namų ir mažytė mokykla – daugiau jokių įstaigų ar parduotuvių. Mano šeima ūkininkavo, kaip ir visi kiti kaimynai aplinkui. Buvau supamas gamtos, naminio maisto, įvairių lauko žaidimų, mamos, močiutės meilės ir dviejų brolių, su kuriais, tiesa, ne visada sutardavau. Mūsų namas neatrodė išskirtinis – paprastas, medinis, trijų kambarių, be jokių patogumų, su malkomis kūrenama krosnimi virtuvėje, lauko tualetu ir ūkiniais pastatais. Bet buvo gera: iki šiol prisimenu žiemą apšerkšnijusius langus, raudonų pelargonijų ant palangės kvapą, iki šiol girdžiu krosnyje spragsinčias malkas. Prisimenu, kad daržų ravėjimas buvo pareiga, nors ir nelabai norima. Kaip rudenį kasdavom bulves, paskui rūšiuodavom – ir visada visi kartu: mama taip išauklėjo tris savo sūnus, kad visi buvom jos pagalbininkai. Ir viso to centras buvo mūsų troba, į kurią grįždavome po pamokų, po darbų; čia mūsų laukdavo mamos paruoštas maistas. Tuomet dar nežinojau, kaip viso to pasiilgsiu: vaikystė vis dėlto yra kažkoks stebuklas.

Sulaukęs aštuoniolikos ir baigęs vidurinę, išvykau į Vilnių. Gyventi miesto centre ar užmiestyje man nėra svarbu, bet, žinoma, centras ar Senamiestis turi savito žavesio. Brangu? Taip, tačiau man kažkaip pavykdavo susirasti mažų butukų netoli centro, jie nebuvo kuo nors ypatingi, bet aš juos paversdavau jaukiais, šiek tiek bohemiškais.“

Ir vėl Kornvalis – jausmų oazė. „Vos tik atvykęs į Angliją ir apsistojęs pas savo krikšto mamą, miegojau svetainėje ant čiužinio ir apie asmeninę erdvę galėjau tik pasvajoti. Po kelių mėnesių radau mažą kambariuką netoli geležinkelio stoties – jis buvo toks mažytis, kad tilpo tik viengulė lova, spinta ir staliukas, be to, buvo labai šaltas ir drėgnas. Tuomet supratau, kad Anglija – pelėsio šalis. Ypač Kornvalis: čia labai drėgna, todėl didžiausias rūpestis – kaip šaltuoju metų laiku džiovinti skalbinius. Dabartinis mano namas anksčiau buvo svečių namai. Tai – trijų aukštų pastatas su dešimčia atskirų butų-studijų. Statinys išsaugojo nemažai autentiškų detalių: pirmo aukšto butuose yra židiniai, kurie seniau buvo naudojami, o gipso lipdiniai ant lubų išduoda visą namo istoriją. Tai – Viktorijos laikų stiliaus kotedžas su aukštomis lubomis, fasadiniais langais ir plačiu prieangiu. Įsikuriant man buvo svarbu aukštos lubos: nežinau, kodėl, bet gyvenamasis būstas su aukštomis lubomis man teikia erdvės pojūtį, net jeigu patalpa ir nėra labai erdvi. Vos pamatęs dabartinį savo butą, susižavėjau tuščia erdve, ir iškart gimė begalė minčių, kaip galėčiau ją užpildyti. Jame yra autentiškų detalių: židinys, erdvus britiško stiliaus langas, gipso lipdinys ant lubų... Visa tai diktavo išlaikyti klasikinę namų dvasią, nesibrauti į ją per daug moderniomis interjero detalėmis. Baldų ieškojau sendaikčių turguose, internete.

Ar Kornvalyje esu laimingas? Taip, nes čia jau ne vienas: su Eduardo susipažinau Ispanijoje, ir taip vienas kitą įsimylėjome, kad šią liepą jis iškeitė Ispaniją į Pietų Angliją. Sutariame nuostabiai: Eduardo man gamina ispaniškus patiekalus, o aš jam – lietuviškus; jis moko mane ispanų kalbos, o aš jį – lietuvių, sako, kad mano gimtoji kalba be galo daininga, kad kai kalbu, jam atrodo, jog dainuoju. Ketiname kurti bendrą ateitį. Matysime, kaip bus. Esu namų žmogus: kad ir kur apsistodavau, visur stengdavausi įsikurti ne vienai dienai, todėl viskas būdavo apgalvota – nuo užuolaidų iki durų kilimėlio. Bet prie konkrečių daiktų neprisirišu – labiau prie pačios namų atmosferos, jų jausmo, kad jie asocijuotųsi su saugumu, šiluma, o kartais – ir su vienatve, kurios poreikį neretai jaučiu. Tik ta vieta, kurioje komfortiškai jaučiuosi vaikščiodamas nuogas, man yra tikri namai. Juos prisijaukinu kaip žmones.“

Fotografo Valdo Bagdono namai / V. Bagdono nuotr.
Fotografo Valdo Bagdono namai / V. Bagdono nuotr.

Ispaniška tortilija

6–8 porcijos

  • 6–7 vidutinio dydžio bulvės
  • 1 didelis svogūnas
  • druskos pagal skonį
  • apie 150 ml alyvuogių aliejaus
  • 5–6 dideli kiaušiniai

Eduardo nuskuta bulves, perpjauna išilgai ir supjausto griežinėliais. Susmulkina svogūną. Daržoves sudeda į dubenį ir, apibarstęs druska, gerai išmaišo.

Didelėje keptuvėje ant vidutinės ugnies įkaitina aliejų. Atsargiai sudeda bulvių ir svogūnų mišinį, išlygina paviršių. Aliejaus turi būti tiek, kad beveik apsemtų daržoves. Sumažina ugnį, kad šios kepdamos neapdegtų. Kai bulvės suminkštėja, išima iš keptuvės ir leidžia aliejui nuvarvėti. 

Dubenyje išplaka kiaušinius, užpila ant bulvių ir svogūnų, viską gerai išmaišo.

Į kitą, mažesnę, keptuvę Eduardo įpila 1–2 šaukštus alyvuogių aliejaus. Jam įkaitus sudeda bulves su kiaušinių plakiniu, išlygina paviršių. Po kiek laiko kilstelėjęs kraštelį, patikrina, ar kiaušiniai apkepę, – omleto vidurys kol kas neturi būti visiškai iškepęs! Kai jo apačia paruduoja, apverčia ir kepa kitą pusę. Šiai apkepti tereikia 3–4 minučių. Nukėlęs nuo ugnies keptuvę, omletą palieka joje dar kelioms minutėms.

Perkelia iškeptą tortiliją ant serviravimo lėkštės ir pjausto kaip pyragą.

Naujausi straipsniai