Fotografas Nerijus Paluckas atvėrė savo namo duris:„Jis pareikalavo visų talentų“

Nerijus ir Justina Paluckai / N. Palucko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-04-22 12:50
„Mūsų dešimties metų iššūkis“, – meiliai ir su kuklaus išdidumo gaidele savo šiuolaikišką 100 kvadratinių metrų ploto namą Vilniaus priemiestyje apibūdina fotografas Nerijus Paluckas (35) ir jo žmona Justina (36). Prikėlusi apleistą sodo namelį iš mirties, dabar pora su dukrele Gaja (11) mėgaujasi patogiu gyvenimu miškingoje Europos parko pašonėje.

Kai kuriuos gyvenimo sprendimus žmogui tiesiog padiktuoja kažkas iš viršaus. „Kitaip šito ir nepavadinsi – tik magija“, – juokiasi Nerijus ir Justina Paluckai, kai prisimena nelengvą kelią, atvedusį į dabartinius namus prie Europos parko. Būties lengvumo, tiesa, jie niekada ir nesitikėjo: jauni gražūs susipažino, gyvenimą sostinėje pradėjo nuo nulio ir visus buities nepatogumus kamšė meile. „Kai susitikome, Justina gyveno nuomojamame bute Karoliniškėse su seserimi, – šypteli Nerijus. – Greitai supratome, kad mudu privalome būti kartu: sąžiningai porą mėnesių miegojome siauroje vienvietėje lovytėje. Jei naktį vienas versdavosi ant kito šono – versdavosi ir kitas. Dar po metų susituokėme ir pradėjome svajoti apie nuosavą būstą. Abu užaugome mažų miestelių butuose ir troškome turėti tai, ko niekada neturėjome.“ 

Svajones šiek tiek apsunkino prieš ekonominę krizę šalį apėmęs nekilnojamojo turto bumas. „Bet kokia pašiūrė tuomet kainavo kosmosą, – prisimena fotografas. – Todėl vos išvydau šį sodo namą, kainuojantį 100 tūkstančių litų pigiau už kitus, džiaugsmingai surikau žmonai: „Radau!“

Nerijaus ir Justinos Paluckų namai / N. Palucko nuotr.
Nerijaus ir Justinos Paluckų namai / N. Palucko nuotr.

Radinys, tiesa, nebuvo itin patrauklus. „Čia buvo fizikos profesoriaus sodo namelis, – pasakoja šeimininkai. – Langai – seni ir mažyčiai, rūsys užlietas, visur tvyrojo smarvė. Į kambarius neįmanoma įeiti, nes kone iki lubų buvo prigrūsta senos elektrotechnikos. Elektros, šildymo, kanalizacijos nebuvo, net vandens, galima sakyti, nebuvo – tik mažytis surūdijęs čiaupas kampe, iš kurio tekėjo upės vanduo. Bičiulis statybininkas, kurį atsivežėme kaip konsultantą, apstulbęs žvalgėsi ir tylėjo: akivaizdžiai norėjo apsisukti ir kuo greičiau pabėgti.

Jis leido suprasti, kad nekištume čia nosies, kad būtų daug lengviau pastatyti naują namą, nei prikelti šią griuveną. Tačiau mums lyg kas akis rūku buvo aptraukęs... Rodos, abu – analitiški žmonės, baigę aukštuosius mokslus, tačiau šis pasakų namelis tarsi atėmė mums protą. Tai buvo pirmasis būstas, kurio važiavome apžiūrėti, bet abu supratome, kad kito neieškosime. Suvokėme: čia baisu, viską reikia kapitališkai remontuoti... Bet grįžę namo vienbalsiai nutarėme: perkame.“

Jie nuoširdžiai manė, kad jau netrukus bėgios nuosava žolyte ir gyvens po savu stogu. Tačiau įkurtuvės užsidelsė trejus metus. „Visus pinigus išleidome pradiniam įnašui, tad turėjome susitaupyti namo remontui, – dalijasi tipiškais jaunų žmonių vargais. – Pirmiausia savininko paprašėme, kad išsivežtų šiukšles, – išvežė gal tik po metų. „Įsikelsime į pirmą aukštą, antrąjį kol kas uždarysime, prausimės iš čiaupo ir miegosime ant čiužinio“, – svajojome, bet tai pasirodė neįmanoma: nei su mažu vaiku išsiversi be vandens ir elektros, nei žiemą ištversi nešildomame name kiaurais langais. Toliau gyvenome bute, o čia kiekvieną savaitgalį kantriai važinėjome dirbti – griauti, draskyti, ardyti ir kurti iš naujo. Keletą kartų buvo ištikusi krizė, kai jau sviro rankos ir ėmė bukas pyktis: na, kodėl šito ėmėmės? Kodėl nestatėme naujo namo? Juk seną paversti moderniu yra tikras galvos skausmas! Bet paburbėję vėl imdavomės laužtuvo.“

Nerijaus ir Justinos Paluckų namai / N. Palucko nuotr.
Nerijaus ir Justinos Paluckų namai / N. Palucko nuotr.

Elektrą Nerijus įsivedė pats – padėjo tėtis elektrikas. Dabar namas šildomas moderniu automatizuotu katilu, kūrenamu granulėmis. Meistrai įvedė vandentiekį, pakeitė stogą, iškirto didesnius langus, o vidaus darbus šeimininkas stengėsi atlikti savo rankomis.

„Šis namas iš manęs pareikalavo visų įmanomų talentų – net tų, kurių išvis nemaniau turįs. Prisipirkau šlifavimo mašinų, visokių pjaustyklių, šveičiau, gruntavau, dažiau, – vardija. – Nulupau senus tapetus – atsivėrė nelygiai tinkuotos sienos. Dabar tai madinga, niekas lygių sienų nebenori, o tada, euroremonto laikais, visi kreivai žiūrėjo... Bet palikau, nes man tai patiko. Apskritai per tuos metus pasikeitė mūsų požiūris į interjerą: pradėjome pirkti daug interjero žurnalų, šviestis dizaino srityje, pamėgome baltą spalvą.“

Paluckus ypač sužavėjo idėja naujam gyvenimui prikelti senus daiktus. „Apžiūrėjau grindis – puikios natūralios medinės lentos, pusketvirto centimetro storio, negi mesi? Tereikėjo nušveisti bjaurią ryžą spalvą, – dėsto Nerijus. – Sienų lenteles nuplėšiau, perdažiau ir sudėjau atgal. Taip užsikrėčiau noru saugoti gamtą, kad prieš pirkdamas naują daiktą vis pagaudavau save: o gal galima restauruoti? Pas kaimyną randu papuvusių lentų – parsinešu, išdžiovinu, nudažau ir naudoju kaip naujas. Miške randame skruzdėlių suėstą kelmą – jis tampa jaukia namų dekoracija. Nuvažiavau į lentpjūvę – sako, turime supuvusių ąžuolų su kinivarpomis, nudžiungu – man to ir reikia, o jie žiūri nustebę... Skirtingi atspalviai, kinivarpų skylutės mane taip vežė!.. O paskui ir sendintų daiktų mada atėjo, kiekvienam tos skylutės tapo gražios – tik dabar jos daromos specialiai ir kainuoja nemažai pinigų!“

Nerijaus ir Justinos Paluckų namai / N. Palucko nuotr.
Nerijaus ir Justinos Paluckų namai / N. Palucko nuotr.

Jaukų ir erdvų miegamąjį pora įsirengė antrame aukšte. Šalia buvo suplanavę ir vaiko kambarį, bet atkalbėjo bičiulis: „Geriau įsirenkite didelį vonios kambarį. Pamatysite, kaip džiaugsitės.“ Išties dabar džiaugiasi turėdami didelę SPA erdvę su langu, panorėję tiesiai iš lovos gali pūkštelėti į vonią. Dukters valdos – pirmame aukšte, ten pat svetainė, virtuvė ir pirtis, jos šeimininkai netingi jungti kad ir dviem. Virtuvės baldus Nerijus meistravo pats: „Reikėjo tik atrasti ilgą storą lentą – ir ji tapo darbastaliu!“

O štai svetainėje, kur ir prabėga daugiausia šeimos laiko, minkštieji baldai per tuos metus buvo keičiami jau tris kartus. „Pirmieji buvo skirti tik atsisėsti, – šypteli fotografas. – Antrieji mums patiko, o trečiąsyk jau galėjome sau leisti ir dizainerių kūrybą. Modernų stalą suformavome iš šešių medinių pilnavidurių kubų, tikrai daug sveriančių. Baldus keičiame drąsiai: juk laikui bėgant kinta skonis, stilius, be to, auginame du bengalus, kurie tik iš pažiūros atrodo mieli ir ramūs kačiukai... Kai jie įsibėgėja – atrodo, du arkliai po namus laksto! Nuo jų nagų, be abejo, nukenčia sofa, užuolaidos, bet nesvarstome, kas mums svarbiau – baldai ar katinai, mūsų šeimos nariai. Pakeisime tą sofą, nieko tokio...“

Namus Paluckai dekoruoja labai estetiškai. „Keliaudami po tolimas šalis mėgstame užeiti į sendaikčių turgus. Matyt, mūsų sielos senos, – šypsosi. – Bet nesame pernelyg apsikrovę – daug kas ir iškeliauja iš namų. Daiktų perteklius slegia, tuomet sena energija nebeturi kur išeiti. Gelbsti ir rūsys: ten nunešame daiktus, kuriuos gaila išmesti, bet nesinori matyti. Estetika mums svarbi: sutvarkyti namai juk gražesni nei nesutvarkyti.“

Nerijaus ir Justinos Paluckų namai / N. Palucko nuotr.
Nerijaus ir Justinos Paluckų namai / N. Palucko nuotr.

Rodos, dabar, kai įsirengta ir sunkiausias etapas jau praeityje, būtų galima tik mėgautis ramiu gyvenimu. Tačiau Nerijaus svajonės nesibaigia, o Justina ir nestabdo jo polėkio. „Aš fotografas, turiu akį, žinau, kaip viskas turi atrodyti, – susimąsto jis. – Šiam namui dar trūksta modernaus stiklinio priestato. Žemės turime – čia aštuoni arai žolės, taigi neatmetu minties, kad jį pasistatysime. Mes nevalgome mėsos, nevartojame alkoholio – užtat mėgstame su draugais jaukiai sėdėti ir gerti arbatą, o stiklinis priestatas tam idealiai tiktų. Dar turiu mintį kieme pastatyti tamsaus stiklo šiltnamį, o jame – vonią riestomis kojomis: aplink žaliuotų egzotiniai augalai, palubėje šviestų prašmatnus šviestuvas, stovėtų arbatos staliukas, būtų nuostabi poilsio zona.“

Šeima mielai panaudoja ir vietą, kurioje gyvena. „Gyvename tolokai nuo miesto, tad čia nėra žmonių srauto – aplink vaikštinėja tik kaimynai su šunimis, – pasakoja. – Eisi į vieną pusę – pasieksi Europos parką, kitoje pusėje – Neris. Nusileidus prie upės yra aukštas skardis, senas ąžuolynas – ten gyvena stirnos. Išėjęs pasivaikščioti pailsi, užmezgi ryšį su gamta, atsigauni. Kai mūsų prašo apibūdinti kaimynystę, sakome: aplink daug miško ir mėlyno dangaus.“

Naujausi straipsniai