Fotografas D.Stankevičius 10 metų fiksavo autobusų stoteles: „Veiksmas čia primena teatro repeticiją“

Donatas Stankevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-04-07 08:02
Net dešimtmetį fiksuoti autobusų stoteles – tokia idėja kilo kauniečiui fotografui Donatui Stankevičiui (36). Kauną visa širdimi mylintis menininkas neseniai pristatė ne tik autobusų stotelėms dedikuotą parodą, bet ir knygą „At the bus stop“. Teatro fotografu dirbantis vyras šypsosi – autobusų stotelėse vyksta ne mažesnis veiksmas nei spektaklio scenoje.

„Stotelėje susirenka įvairūs, tikri savo esybe žmonės, o ir dinamikos čia daug. Niekas ilgai neužsibūna – visi „iš kažkur“ arba „į kažkur“ keliauja“, – portalui Žmonės.lt sako jis. 

Portalui Žmonės.lt  D.Stankevičius ne tik atskleidė savo kūrybos užkulisius, bet ir papasakojo, kodėl Kaunas jam primena… Niujorką.

Donatai, kas jus atvedė į fotografiją? Kada pradėjote fotografuoti? 

Tiksliai pasakyti, kas atvedė, būtų sunku, nes tai vyko etapais. Dvyliktoje klasėje laikiau dailės egzaminą ir jau tuomet vietoje piešimo rinkausi kurti koliažus iš nuotraukų. Po to kokius metus ilgesio fotografavimo procesui nebuvo, tačiau kiek vėliau vėl atsirado noras išreikšti save kalbant vaizdais. Dabar tas noras lydi nuolatos.

Ar prisimenate pirmuosius kadrus, kuriuos užfiksavote? Kaip dabar į juos žvelgiate? 

Turėjau tokią juostinę „Olympus“ muilinę su gera optika. Pastebiu, kad dabar jos ir vėl populiarios – hipsteriai jas graibsto už didelius pinigus (juokiasi). Fotografuodavau įvairias abstrakcijas, kasdienes, akį patraukusias situacijas. Tie vaizdai savaime yra estetiškai patrauklūs ir gana kokybiški, bet labai vienaplaniai. Jie sakyčiau labiau betiksliai ir nekuria išliekamosios vertės, kas fotografijoje man yra svarbiausia šiandien.

Donatas Stankevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Stankevičius / Asmeninio albumo nuotr.

Apie fotografus vis kalbama, kad jie savo kasdienybėje, net ir neturėdami fotoaparato, nuolat ieško kadrų, kuriuos galėtų užfiksuoti. Ar tai tiesa? 

Ir taip, ir ne. Eidamas gatve pastebiu gražią šviesą, šešėlius ar netikėtą kompoziciją, bet tai labiau treniruotė akims nei noras fotografuoti viską, kas papuola. Dabartiniame etape aš aiškiai žinau, ką noriu užfiksuoti. Vaizdo paieškos vyksta, bet jis yra labiau gerai apgalvotas ir sukonstruojamas, nei atsitiktinai randamas.

Donatas Stankevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Stankevičius / Asmeninio albumo nuotr.

Dėstote fotografiją studentams, dirbate teatro fotografu. Kiek laiko jau dirbate teatre ir kaip tas darbas formavo jūsų požiūrį į fotografiją? 

Nacionaliniame Kauno dramos teatre esu jau dešimtmetį. Gerbiu šią meno sritį, nes ji reikalauja atsidavimo ir yra labai daugiasluoksnė. Daug gabių, talentingų ir įdomių žmonių eina koja kojon vieno tikslo link, kol rezultatas tampa spektakliu. Mano tikslas čia    tiesiog visko nesugadinti (juokiasi). Išties, sakau visai rimtai.

Kai fotografo ambicijos pradeda imti viršų ten, kur jau yra režisierius, aktoriai, scenografas, šviesų dailininkas ir dar daugybė žmonių, tai turime atvaizdą su pretenzija į potencialiai naują meno kūrinį, bet nei jis kada tokiu bus, nei jis geba raiškiai atvaizduoti tai, ką anie žmonės sukūrė. Panaudodamas tiesiog savo fotografines žinias bei jausdamas spektaklio ritmą gali sukurti žymiai organiškesnį spektaklio atvaizdą. 

Ar teatro fotografija paskatino dar labiau pamilti sceną, o gal atvirkščiai – teatras pradėjo asocijuotis su darbu? 

Anaiptol. Pakliūti į repeticiją ar peržiūrą man nuolat yra šventė. Be to, domiuosi, kas vyksta kituose Lietuvos teatruose, turiu ten draugų bei pažįstamų.

Donatas Stankevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Stankevičius / Asmeninio albumo nuotr.

Neseniai pristatėte parodą ir knygą „At the Bus Stop“ (liet. „Stotelėje“), kurioje sutalpinote net 10-metį fiksuotų autobusų stotelių nuotraukas. Ar autobuso stotelė kuo nors primena teatro sceną? 

Spektaklyje viskas daug labiau apgalvota, o stotelėje... veiksmas čia primena teatro repeticiją, kur aktorius nuolat ieško būdo perteikti vieną ar kitą situaciją bei būseną. Tuo pačiu ir pjesės stotelėje lyg ir persipina. Juk šalia linksmai į telefono ragelį klegančio keleivio gali atsistoti apsiašarojęs vaikas ar nuolat dėmesio reikalaujantis triukšmadarys.

Dešimtmetį fotografavote autobusų stoteles, tačiau pristatydamas save vis pabrėžiate, kad nesate gatvės fotografas. Kodėl vengiate sau priskirti gatvės fotografo amplua?

Yra žmonių, kuriems etiketė yra svarbiausia, o dar geriau – kuo didesnė (juokiasi). O jeigu rimtai, tai šis ciklas nėra būdingas mano kūrybai, tai – labiau išimtis. Kadrų „gaudymas“ gatvėje ne visai man. Yra žmonių, kuriems tai įaugę į kraują, kurie sapnuoja, kaip eina tų kadrų gaudyti. Jie gal ir turėtų vadintis gatvės fotografais. 

Donato Stankevičiaus nuotrauka
Donato Stankevičiaus nuotrauka

Nors vengiate save vadinti gatvės fotografu, tačiau knygai pasirinkote idėją, atkreipiančią dėmesį į gatvės fotografiją ir šiandieninę jos situaciją.  Kaip kilo ši idėja? Kodėl pasirinkote būtent autobusų stotelės?

Norėjosi užčiuopti nemažą dalį sociumo vienu ypu. Galvojau apie vietas ar situacijas, kuriose galėčiau rasti daug skirtingų žmonių. Stotelė – ideali vieta, nes žmonės čia susirenka įvairūs ir svarbiausia – tikri. Tuo pačiu tai labai dinamiška vieta – niekas čia neužsibūna, visi „iš kažkur“ arba „į kažkur“ važiuoja. Daug įdomių situacijų, ilgainiui ir vizualiai juntamų laiko ženklų.

Fotografuoti stoteles pradėjote prieš dešimtmetį. Kaip atrodė viso to užkulisiai? Kiek laiko reikėdavo praleisti stotelėje, kad pavyktų užfiksuoti tinkamą kadrą? 

Aš būdavau vienintelis, kuris ilgą laiką niekur nevažiuodavo (juokiasi). Mėgindavau vaizduoti kokį nors turistą, kuriam viskas įdomu ir jis neapsisprendžia, į kurį autobusą lipti. Nuolat būdavau su ausinėmis, bet muzikos nesiklausydavau, kad girdėčiau, kas vyksta aplinkui. Kadrai ateidavo savaime, nepriklausomai nuo to, kiek laiko jų lauki.

Donato Stankevičiaus knyga „At the bus stop“ / Asmeninio albumo nuotr.
Donato Stankevičiaus knyga „At the bus stop“ / Asmeninio albumo nuotr.

Šis ciklas virto ne tik paroda, bet ir knyga. Atrodo, jog į ją sudėjote labai daug savęs. 

Tikra tiesa. Teko gerokai pavargti ir investuoti į jos atsiradimą. Knyga išleista ribotu tiražu, joje nemažai rankų darbo, o šviesą atspindintį, metalinį viršelį sutiko pagaminti įmonė, kuri ir specializuojasi tikrų kelio ženklų gamyboje. Labai džiaugiuosi, kai žmonės tai įvertina ir sumažinta autobuso stotelės ženklo versija papuošia jų knygų lentynas.

O kaip iš tos gausybės kadrų pavyko atsirinkti tuos, kurie sugulė į knygą? Tiek metų fotografavus stoteles, turėjo būti nelengva.

Po pirminės atrankos šūsnį vaizdų atidaviau dviems šios knygos sudarytojams. Antanas Sutkus – kultinė asmenybė Lietuvos fotografijoje, išskirtinai talentingas ir didelę patirtį tokio pobūdžio fotografijoje turintis žmogus. Taip pat ir Jean – Marc Lacabe, galeristas iš Prancūzijos, humanistinės fotografijos fanas. Stotelių archyvas didelis, brangių man kadrų irgi daug, bet visko juk nesutalpinsi. Pasitikėjimas čia buvo labai svarbus. Šiems žmonėms esu labai dėkingas.

Donato Stankevičiaus knyga „At the bus stop“ / Asmeninio albumo nuotr.
Donato Stankevičiaus knyga „At the bus stop“ / Asmeninio albumo nuotr.

Esate minėjęs, kad Kaunas jums primena Niujorką. Pastarąjį dešimtmetį fotografavote Kauno autobusų stoteles, ar šis procesas kaip nors pakeitė jūsų požiūrį į šį miestą? Ar Kaunui pavyko parodyti kitokį savo veidą?

O, atrodo ta frazė mane persekioja. Nežinau, kuriam iš miestų reikėtų pasitempti (juokiasi). Kaunas turi savo veidą, ypatingai, kai žvelgi į jį be išankstinių nuostatų ir nesi tingus nuolat pakeisti įprastą sau maršrutą. Megapolyje tai išsisprendžia savaime, nes yra rizika pasiklysti, kas kartais nėra blogai. Tuo tarpu Kaune to nenutiks niekad, nes jis jaukus ir mažas. Tiesiog reikia vidinės erudicijos, kad pradėtum atrasti ir tai vertinti.

Donatas Stankevičius / Asmeninio albumo nuotr.
Donatas Stankevičius / Asmeninio albumo nuotr.

Savo darbais siekėte atkreipti dėmesį į gatvės fotografiją. Kaip manote, kokį poveikį turi fotografija kaip medija?

Dabar, kai tiek vizualinio triukšmo, tai gal tas poveikis ir susilpnėjęs, kitaip tariant atsiskiedęs. Tas triukšmas blaško, bet tai irgi poveikis, tik gal nelabai geras. Tikrasis poveikis turėtų būti žinutė, leidžianti perskaityti ją, remiantis asmenine patirtimi, ją įgyti arba susitapatinti. Fotografija yra tikrai paveiki, o kad tas poveikis būtų stiprus, reikia ne tik aiškiai žinoti, ką nori pasakyti, bet ir daug darbo ir trupučio sėkmės.

Pabaigai, apie kūrybinius impulsus. Kas jus įkvepia ir kuo dar žadate nustebinti?

Mane įkvepia tikrovė ir sentimentai. Nuolat mąstau apie tai, kas mus daro vienokiais ar kitokiais, kokie dalykai išlieka nepakitę, kokie transformuojasi, o kas ir visai išnyksta. Nustebinti tikslo nėra, tai kartais nutinka savaime. Gal labiau norisi priminti, sudominti dalykais, kurie man rūpi, tuo pačiu ir padiskutuoti su jau esamu ir būsimu žiūrovu. Kaip televizijoje sakoma: „likite įsijungę“ (šypsosi).

Donato Stankevičiaus knyga „At the bus stop“ / Asmeninio albumo nuotr.
Donato Stankevičiaus knyga „At the bus stop“ / Asmeninio albumo nuotr.

Naujausi straipsniai