Fortepijono virtuozas Petras Geniušas: „Meilės ir meistriškumo niekada nebūna gana“

Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.
Autorius: Projekto partnerio turinys, Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2021-04-29 07:50
Sugroti tas pačias septynias natas kaskart vis naujai, sugroti taip, kaip niekada iki šiol, – tokia, fortepijono virtuozo Petro Geniušo (60) žodžiais, yra meistriškumo esmė. Maestro Petrą drąsiai galima vadinti ne tik muzikos, bet ir gyvenimo improvizatoriumi. „Gyvenimas turi priminti bėgimą su kliūtimis, antraip pasidaro neįdomu“, – šypteli jis.

Meistru ne gimstama – juo tampama. Meistriškumas ateina mokantis, ieškant, kaupiant žinias ir patirtį, bet svarbiausia – jaučiant begalinę aistrą savo amatui. Kad ir kas būtų šis meistras: pasaulinio garso muzikantas ar duonos kepėjas, sportininkas ar aludaris, jis gerai žino, kad stebuklų nėra – yra tik noras, tikėjimas ir tikslas kasdien pralenkti vakarykštį save.

Šis interviu – tai „Švyturio nealkoholinio“ projekto pirmoji dalis.

Keista linkme pakrypęs pasaulis jūsų kasdienybės, rodos, beveik nepalietė: dirbate kaip dirbęs, grojate, dienotvarkėje rikiuojate koncertus. Argi šis laikas neturėtų būti skirtas bent kiek atsipūsti?

Šie metai man, nors ir keista, tokie pripildyti, kad net uodui nėra kur praskristi (juokiasi). Užėjus pandemijai pedagoginis darbas juk nesustojo: dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Škotijos karališkojoje konservatorijoje Glazge. Turiu įvairių tautybių studentų, bet dominuoja iš Pietryčių Azijos – Kinijos, Pietų Korėjos, Singapūro. Bendravimas su jais persikėlė į kompiuterio ekraną: jie groja per „Zoom“, aš klausausi. Grojimas kamerai šiandien tapo įprastu reiškiniu. 

Jums neramu dėl to?

Turbūt visur galima atrasti teigiamų dalykų. Pianistas turi gebėti ne tik gyvai groti, bet ir įrašinėti. Ši sritis dabar labai patobulėjo (šypteli). O tikri koncertai juk sugrįš. Gegužę ruošiuosi groti „Vilnius Mama Jazz“ festivalyje: pernai su Liudu Mockūnu įrašėme albumą, dabar jį pristatysime. Planuoju koncertą su Davidu Geringu ir Dalia Kuznecovaite Paliesiaus dvare – šis dvaras jau tapo pasaulinių vardų pamėgta vieta. Sudėtinga, bet aš mėgstu iššūkius: gyvenimas turi priminti bėgimą su kliūtimis, kai privalai įtempti raumenis ir žvalgytis, kokie čia rąstai mėtosi tau po kojomis... Antraip neįdomu. Gyventi įdomiausia tada, kai iš savęs maksimaliai viską išspaudi. 

Tikriausiai keiksnojote dangų, kai užėjo šis lėtas pandeminis sąstingis?..

Mano patirtis kiek kitokia: stabtelėjimas buvo toks netikėtas ir naujas, kad... nudžiugau. Juk iki tol gyvenau kaip čigonas – ant ratų. Į darbą Škotijoje skraidžiau kas savaitę: sekmadienį išskrendu, trečiadienį grįžtu. Gamta ten nuostabi: lietus, kalnai, žemiškos spalvos man labai prie dūšios. Ir dar džiaugiuosi, kad Škotija arti, nes mano karjeroje yra buvęs etapas, kai šitaip skraidžiau tarp Vilniaus, Maskvos ir Tokijo. Ir staiga – karantinas.

Su šeima praleidžiu dvidešimt keturias valandas per parą, galų gale!.. Tas įkalinimas man pasirodė kaip rojus. Atradome Vilnių iš naujo, skersai išilgai išvaikščiojome senamiestį, Bernardinų sodą, Neries ir Vilnelės krantines... Aišku, žmogus nežinai, kada gali palūžti. Bet kol kas įstengiu įžvelgti šviesos, ypač kai kasdien dirbu su talentingais jaunais žmonėmis. 

Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.
Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.

Man įstrigo sykį girdėta jūsų frazė, kad labai daug žmonių mokosi groti pianinu, bet pianistų reikia labai mažai. Didelė laimė, jeigu pasiseka. O jeigu ne?

Rizika visuomet didelė. Fortepijonas nėra maisto produktas, kurio reikia visiems. Jei galvoji praktiškai, svarstai tik apie karjerą ir šlovę – geriau tuo išvis neužsiimti. Bet jeigu ne – gali patirti didžiulę laimę iš paties proceso. Gal pianisto karjeros nepadarysi, bet tapsi puikiu koncertmeisteriu ar pedagogu?

Pasiekęs tam tikrą meistriškumo lygį, pianistas jau ima mėgautis procesu: jis groja iš meilės ir nesuka galvos, ar tai praktiškas užsiėmimas, ar ne. Atsiverčia gaidas – ir gauna didžiulius, per šimtmečius sukauptus lobius, prie kurių kitas žmogus negali prisiliesti net turėdamas milijardą eurų, nes nemoka muzikos kalbos. Bent aš jaunystėje tikrai negalvojau apie materialinę naudą: man užteko, kad turėjau aštuoniasdešimt aštuonis klavišus. 

O man atrodo, kad jūs iš prigimties lyderis. Kažin, ar būtumėte laimingas tapęs penktu atlikėju iš kairės...

Gal jūs ir teisi: būti solistu man svarbu, bet visgi svarbiausias – pats procesas. Tik duokite man groti, o pasekmės gali būti visokios. Gali būti ir labai malonios: pripažino, įteikė vieną kitą apdovanojimą... Bet jeigu galvosi vien apie lenktynes, anksčiau ar vėliau vis tiek pralaimėsi, vis tiek atsiras stipresnis, jaunesnis, greitesnis. Ateina laikas, kai profesionalas pasiekia pilnatvę: nebegalvoja, kad nori ką nors nugalėti ir aplenkti, – tiesiog dirba ir mėgaujasi. Levas Tolstojus puikiai aprašė, kad žmogus net bešienaudamas gali patirti tą pilnatvės būseną. Aš ją tikrai jaučiu. 

Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.
Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.

Jūs atėjote iš menininkų šeimos: visa giminė – inteligentai, mokslo ir meno žmonės. Kiek tai svarbu kūrėjo asmenybei? O gal nesvarbu, gal genijus gali gimti bet kurioje šeimoje?

Žinoma, gali.  O ir menininkų šeimoje gimęs nebūtinai tampa menininku: štai mano senelis buvo žymus matematikas. Šeimoje juokaujame, kad ko mes visi mažai turime – tai verslumo: mūsų giminėje visi buvo labai nepraktiški. Jei būtų kitaip, šiame kambaryje gal būtų atliktas puikus remontas, kampe stovėtų naujas „Yamaha“ fortepijonas... O dabar stovi  senukas „Dietrich“, pagamintas 1867 metais ir Smetonos laikais pirktas lenkų užgrobtame Vilniuje.

Jis neturi didelės materialinės vertės: smuikai brangsta metams bėgant, o fortepijonai ne – na, nebent jie priklausė kokiam Johnui Lennonui. Tačiau man šis instrumentas be galo brangus. Greta stovintis „Blüthner“ priklausė Andriui Kuprevičiui, tėvo draugui, kuris antrąją savo gyvenimo pusę praleido už okeano. Per karą jis su šeima bėgo ir paliko tėvui saugoti šį fortepijoną. Praėjus penkiasdešimčiai metų sutikau jį Amerikoje ir prisipažinau: „Iki šiol groju jūsų instrumentu.“ Jis atsiliepė: „Tuo labai džiaugiuosi.“ 

Groti jus pirmiausia išmokė tėvas?

Taip, jis buvo pianistas ir operos teatro vyriausiasis dirigentas. Labai korektiškas žmogus: niekada nestūmė į muziką, tačiau padarė didelę įtaką. Namie lyg netyčia uždėdavo plokštelę. Nusivesdavo į teatrą: abu su broliu nuo mažens vaidinome spektaklių epizoduose, buvo labai įdomu. O mama dailininkė: piešti mane irgi labai traukė, visgi lemiamu momentu pačiupo muzika. Ne viskas lengvai klojosi, bet buvau atkaklus. Idealiai niekas negroja – kiekvienas turime trūkumų, bet savuosius aš užsispyrėliškai bandžiau užlopyti. Silpnųjų vietų vis dar turiu, pavyzdžiui, esu baisiai netvarkingas, man sunku organizuoti, tiksliai suplanuoti, o kai reikalai susigrūda į vieną vietą, gimsta daug kančių... Artimieji puikiai žino: man ir tą reikia daryti, ir aną, ir nebežinau, ko griebtis. 

Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.
Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.

Gal jums reikėtų vadybininko, kaip visiems didiesiems pianistams?

Žinoma, reikėtų... Bet turbūt jis manęs nepakęstų (juokiasi). Didieji pianistai buvo mano idealai, tik vėliau sužinojau, kad tai ne visada romantiška. Muzikantui būtinas muštras, o aš jaunystėje vis suklupdavau: tai patiriu traumą žaisdamas krepšinį, tai vakarėlyje užsibūnu, jau neminint tų kvailysčių, kurių visi jaunystėje daro... Besimokant Lietuvos konservatorijoje, profesorius rekomendavo tęsti studijas Maskvoje.

Dabar muzikantai svajoja apie Londoną, Niujorką, o tada aukščiausias lygis buvo Maskva. Ten tave tarsi įmeta į peklą – didžiulė konkurencija, iš visų respublikų suvažiavę geriausi žmonės – ir privalai išplaukti. Kompozitoriams buvo sudėtingiau, nes jie priklausomi nuo ideologijos: jiems vis tekdavo sukurti kokią kantatą apie Leniną. O mes skambinome klasikinį repertuarą – ten ideologijos nebuvo. Tik baigiant studijas teko laikyti mokslinio komunizmo egzaminą: tragedija, gavau trejetą. Aišku, reikėjo pakentėti ir išmokti, bet...

Tuo metu bendrabutyje per rankas ėjo Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“: knyga tik viena, o jos norinčių – daug. Į mūsų kambarį ji atkeliavo likus dviem dienoms iki egzamino ir aš, užuot ruošęsis, perskaičiau tą knygą. Rezultatas: gavau silpną trejetą ir praradau teisę stoti į aspirantūrą, turėjau eiti į kariuomenę.

Ir dėl visko kaltas Solženicynas...

Gal labiau aš (juokiasi). Bet nesigailėjau. Aspirantūrą vėliau baigiau Vilniuje. Kariuomenę ištvėriau nesunkiai: meno pasaulyje jau turėjau globėjų, jie užtarė žodį, taigi patekau į armijos ansamblį ir galėjau groti. Tarnavau Maskvoje, susitikdavau su savo profesore – tikrai negalėjau skųstis. Šiaip vengiu epiteto „genialus“, bet mano profesorė Vera Gornostajeva išties buvo geniali – visas pasaulis tai pripažįsta. Griežtai su manimi elgėsi, liepė visko atsisakyti: nuo vakarėlių iki merginų. Bet griežtumas buvo tik viena iš jos gerųjų savybių. Dešimt metų dirbau jos asistentu: muzikanto biografijoje tai svarbu, o dabar, kai Vera jau mirusi, išvis neįkainojama – jos autoritetas po mirties kyla labai smarkiai.  

Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.
Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.

Vera Gornostajeva – jūsų sūnaus Luko, irgi tapusio garsiu pianistu, močiutė?

Taip, vedžiau savo profesorės dukrą Kseniją, kuri dabar puiki muzikantė, profesorė. Taip jau susiklostė – begrodamas įsiliejau į šeimą. Mano profesorė buvo antisovietiška: dėl neatsargių pasisakymų ji dvidešimt metų buvo uždaryta Sovietų Sąjungoje ir negalėjo niekur išvykti. Tad, viena vertus, man teko privilegija būti tos šeimos nariu, bet, iš kitos pusės, ir nukentėjau: sovietinėje sistemoje pats tapau persona non grata. Laimei, laikai pasikeitė, ir dar spėjau įšokti į ekspresą, nešantį muzikinės karjeros link. Truputį pavėlavau: man jau buvo dvidešimt devyneri, kai pirmąsyk išvykau į tarptautinį konkursą Vakarų šalyje.

Šiais laikais tokio amžiaus pianistas jau laikomas senuku, o aš buvau naujokas, bet tąkart laimėjau. Paskui pasisekė išvykti į Ameriką, ir durys ėmė atsiverti. Savo trisdešimtuosius metus prisimenu kaip didžiulį lūžį: jis įvyko ir Lietuvoje, kuri pagaliau tapo nepriklausoma, ir mano asmeniniame gyvenime. Pasipylė tarptautiniai konkursai, pergalės, koncertai... Dabar tai skamba paprastai: visi šiandien važinėja po pasaulį, studijuoja ir koncertuoja, o tuomet atrodė kosmosas. Atvažiuoju į konkursą Palm Biče: jis vyksta rūmuose, publika – privilegijuoti milijonieriai, dalyviai vežiojami kadilakais – kiekvienas turėjome savo asmeninį. Dabar jau matau ir kitas tokio prašmatnumo puses, bet tada...

Garsus atlikėjo vardas, rinkodara, viešieji ryšiai – tik įžengę į Vakarus sužinojome, kad tai yra svarbu. Ar jūs tai supratote?

Teko iš esmės persiauklėti, kad suprasčiau tuos dalykus. Amerikoje man lyg vaikui aiškino: „Sėdėdamas prie fortepijono tu negali atrodyti bet kaip – turi įsigyti padorų fraką...“ Ten, kur anksčiau gyvenome, tai buvo laikoma paviršutiniškumu ir tuštybe: į norą pasipuošti buvo žiūrima kreivai, o žodis „karjeristas“ skambėjo lyg keiksmažodis. Ir aš neturėjau to polinkio – visa mūsų šeima nebuvo apsukri. Kiti mokėjo suktis, ėjo į slaptas valiutines parduotuves, gražiai rengėsi, o mes buvome naivuoliai, kuriems rūpėjo tik gaidos.

Amerikoje mane nuvežė į gerą parduotuvę: įsigijau fraką, batus, atrodė beprotiškai brangūs. Bet tuomet įvyko lūžis. Iki tol nebuvau akyse matęs JAV dolerio, o staiga tarptautiniame konkurse laimėjau septynis tūkstančius. Septynis tūkstančius!.. Už tiek Vilniuje būčiau galėjęs nusipirkti gerą butą, bet investicijos man tada nerūpėjo: ėmiau gyventi plačiai, važinėti taksi...

Dešimtasis dešimtmetis buvo mano didžiojo skrydžio laikas, gyvenau tarsi sapne: koncertavau, dėsčiau, išvažinėjau visą pasaulį, kaip išbadėjęs puoliau į Luvrą, Prado muziejų, garso įrašų parduotuves, knygynus... Turėjau šeimą, bet namie būdavau retai: Lukui, gaila, buvau nekasdienis tėtis. Santuoka su Ksenija iširo; vėliau turėjau laimės sutikti Kristiną – ji tapo mano antrąja žmona ir dukters Lauros motina. Abu savo vaikus tiesiog dievinu. Dabar dar anūkas gimė: įsimylėjau jį išgirdęs telefonu, o kai pagaliau pamačiau, galėjau net suvalgyti iš tos meilės! (Juokiasi.) 

Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.
Petras Geniušas / Marko Cechanovičiaus nuotr.

Ir dabar jūsų laukia ne tik geriausios koncertų salės – jus kviečia dėstyti tikrai garbingos mokslo įstaigos.

Į Londono Karališkąją akademiją patekau netikėtai, galima sakyti – važiuodamas pro šalį. Beje, man taip nutinka didmiesčiuose: Londonas, Niujorkas yra tie miestai, kuriuose staiga sukrinta palankios aplinkybės, tarp dešimties milijonų sutinku reikiamą žmogų. Virtinė sutapimų – ir aš jau vedu masterclass Londono Karališkojoje akademijoje, dar metai prabėga – ir mane kviečia ten dirbti. Tas laikmetis buvo nuolatinė ekstazė. Štai pasiūlo koncertą, kuriam turiu staigiai pasiruošti, o aš skrendu į Japoniją: mokausi lėktuve, parą nemiegojęs važiuoju tiesiai į koncertą groti. Ir taip būdavo dažnai. Bet atlikėjai pripranta. Mano sūnus irgi prie to pripratęs, jam nieko nereiškia skristi į kitą šalį su trimis persėdimais ir vos išlipus iš lėktuvo sėsti koncertuoti. Tik jis tokio režimo laikosi nuo šešiolikos metų, o aš jau buvau subrendęs – bet dar turėjau jėgų taip gyventi. Paskui viskas stabilizavosi. Aprimo... 

Ištarėte su gailesčiu balse...

O gal aš tiesiog pripratau? Apsipratome su laisve, demokratija, plačia rinka ir didele pasiūla, pilnomis parduotuvių lentynomis ir Paryžiumi, pasiekiamu vos per kelias valandas. Man turbūt niekada nebūna nuobodu. Fortepijonas yra tarsi mano tvirtovė: jis visuomet šalia, padeda išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis. Jis mano amžinas žaislas: kad ir kas būčiau, pirmiausia esu pianistas. Kasdien groju tiek, kiek galiu. Štai mudu baigsime pokalbį, ir aš grosiu iki dešimtos ar vienuoliktos valandos vakaro. Kartais pasidžiaugiu, kad šio buto sienos storos (juokiasi). Sykį kaimynų paklausiau, ar mano grojimas jiems nekelia problemų. „Kelia, – atsakė. – Jūs grojate per mažai.“ 

Šeima jums labiau padeda ar trukdo?

Gal visgi padeda (šypteli). Šeima mane daro visavertį kaip žmogų. Šeima menininkui padeda būti normaliam, pritraukia prie žemės, nes kitaip jis gali pražūti. Aš turbūt pražūčiau. 

Jūsų šeimoje žemiškoji dalis yra Kristina?

Ji dailininkė, tad irgi nelabai žemiška, bet vis tiek – turbūt taip. Tačiau aš irgi prisiliečiu prie žemiškų dalykų. Turiu pareigų buityje: išnešu šiukšles, sukraunu indus į indaplovę... Išverdu kavos. Tuomet sąžinė būna rami: padariau šį tą naudingo kitam. 

Žmona sako, kad jūs gražiai piešiate.

Papiešdavau, kai dukra buvo mažesnė: pamačiusi žmona sakydavo, kad neblogai, kad turiu gyslelę. O dabar dukra jau pati piešia – kur kas geriau už mane. Ir groja gitara. Tai mano nerealizuota svajonė: groti roką!.. O Laura puikiai su gitara sudainuoja visą „Nirvaną“. Turiu ko jai pavydėti.

Projektą remia „Švyturys Nealkoholinis“. Daugiau žiūrėkite čia.

„Švyturys nealkoholinis“, logotipas
„Švyturys nealkoholinis“, logotipas
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, už teksto turinį atsakingas partneris.

Naujausi straipsniai