Kadaise ministerijos teisininko karjerą iškeitęs į jam įdomesnį darbą, o dar vėliau – į floristo profesiją, Antanas Mažonas daugelio liko nesuprastas. Tačiau šiandien kai kurie bičiuliai pavydi, kad jis turėjo drąsos palikti šiltą bei užtikrintą vietelę ir pasirinko tai, ko troško širdis.
Prieš keletą metų pradėjęs dirbti Klaipėdoje, tetos gėlių salone, Antanas baigė daugybę floristikos kursų, mokėsi tarptautinėje šveicaro Peterio Hesso mokykloje, ruošiančioje profesionalius floristus dizainerius. Apsistojęs Kaune ir su partneriais įkūręs floristikos saloną „Floristai ant ribos“, jis sako, kad yra pasirengęs savo patarimais padėti daugeliui mūsų, neišprusėlių, suvokti pagrindinius gėlių etiketo principus, nes gėlių teikimo kultūra Lietuvoje gerokai atsilieka nuo beveik visų Europos šalių...
Kas jums, kaip floristui, labiausiai bado akis?
Profesionalumas siejamas su kokybe daugumoje gyvenimo sričių, bet ne floristikoje – tokia kol kas mūsų realybė.
Pavyzdys: tuokiasi viena garsi moteris. Suknelė – dizainerio meno kūrinys, šukuosena, makiažas, manikiūras – nuostabūs, automobilis – pribloškiantis, pokylio vieta – žavinga. Ir rankose – siaubo puokštė. Man rodos, turtingi ir įtakingi žmonės negali tokią dieną rankose laikyti tiesiog surištų gėlių netvarkingais kotais, bet kaip sukomponuotų, neturinčių formos, nederančių prie suknelės ir įvaizdžio. Mes nuotakos išsiklausinėjame apie jos suknelės spalvą, siluetą, siuvinėjimus, šukuoseną, papuošalus, batelius, pirštinaites, įvertiname ūgį ir figūrą, visų vestuvių tematiką. Ir tada pradedame kurti puokštę. Man nelabai suprantama, kad drabužiams, makiažui, šukuosenai skiriamos didžiulės sumos, o puokštei ar puošybai – tik kas lieka. Profesionalumas siejamas su kokybe daugumoje gyvenimo sričių, bet ne floristikoje – tokia kol kas mūsų realybė.
Man atrodo, gėlės Lietuvoje apskritai nelabai vertinamos. Tik kaip privalomas priedas – ne daugiau.
Be abejo – geriausių Europos floristų darbai parduodami už milijonus, ten floristika vertinama kaip menas. Net kaimynai latviai floristikos lygiu mus gerokai lenkia, todėl norėtųsi, kad ir Lietuvoje būtų toks supratimas. Dauguma nuotakų nesirenka profesionalų, tad vien jau pažvelgus į jaunųjų puokščių nuotraukas viename populiariame žurnale mane ima siaubas... Kalnas kičo, daug techninių klaidų. Nuotakai nedera rinktis puokštės atvirais kotais – jie gali įplėšti ar sutepti sunkiai išvalomomis žolės dėmėmis suknelę. Akis bado ir pokyliuose dovanojamos neskoningos „šluotos“: atrodo, užvažiavo žmogus į kokią nors bazę, paprašė kuo didesnių rožių, apsuko jas celofanu ir įteikė. Su visais spygliais ant kotų ir apatiniais lapais, kuriuos reikia nukirpti... Kitą kartą toks pilietis atėjęs į saloną irgi reikalauja turgaus kainų – tai tas pats, kas iš Juozo Statkevičiaus reikalauti, kad suknelę jis pasiūtų pigiai it pažįstama siuvėja.
Jums turbūt niekas per gimtadienį gėlių nedovanoja – vis tiek neįtiktų, ar ne?
Gėlių esu gavęs tik iš kolegos floristo. Jomis rūpinuosi pats – namie turiu pačių keisčiausių. Vijoklines užvynioju ant vielos karkasų, apauginu kolonas. Esu toks „griuvėsinis“: man patinka viskas, kad nenublizginta, nenuglaistyta, nenucackinta. Pirmenybė – visokiausioms senienoms, senoms plytoms, nutrupėjimams.
Ar supranta tokius jūsų nenucackinimus Kauno ponios?
Kauno ponios labai subtilios. Jos mėgsta dekoratyvumą, romantiškumą. Klaipėdoje buvo labai drąsių klienčių, kurios pirko menus: puokštes su juodai dažytais ar apdžiūvusiais lapais, juodais karoliais... Čia romantizmu nė iš tolo nekvepėjo. Vilnietės vertina originalų dizainą. O šiaip jau floristika gerokai skiriasi nuo prekybos gėlėmis. Dažniausiai matome dovanojamas tiesiog surištas gėles – apie puokštes kalbos nėra. Lietuvoje profesionalių floristų rastum kiekviename mieste, jau net mūsų, turinčių tarptautinius diplomus, – keliolikos žmonių būrelis. Mes ketverius metus mokėmės tokių disciplinų kaip dizainas, kultūrologija, ekonomika, tačiau kol kas stovime ant vieno laiptelio su turgaus bobutėmis.
Na, bet jūs numanėte, ką renkatės? Juk jei ant vienos svarstyklių lėkštelės padėtume teisininką, o ant kitos – floristą, iškart būtų aišku, kieno statusas Lietuvoje labiau vertinamas.
Na, taip, žmonės dažnai nutęsia: „Aaa... floristas...“ Niekur daugiau netiko, turbūt. Būna „smagu“, kai išgirsti statistinio lietuvio pageidavimus: noriu pigiai, gražiai ir daug! Tada sakau: vieno kurio iš trijų atsisakykite, ir padarysiu arba daug ir pigiai, bet negražiai arba gražiai, pigiai, bet nedaug, arba daug ir gražiai, bet nebus pigiai. Be to, jei jau lietuvis įprato, kad į laidotuves reikia nešti baltų gėlių, tai ir neš. Tačiau jei pakalbi, kodėl reikia ir kitokių, – žiūrėk, įtikini. Tas mane ir džiugina, kad jei paaiškini, kodėl taip darai, žmogus patiki ir pasitiki.
Beje, turbūt pats gerokai pasikeitėte nuo tų laikų, kai su tvarkingu kostiumu skraidėte į Briuselį?
Žinoma, dabar galiu eksperimentuoti su išvaizda ir viską nurašyti laisvojo menininko statusui – tai labai geras pasiteisinimas, kodėl vėjai mano galvoje, mintyse ir plaukuose. Iki šiol tebeturiu nemažą kolekciją kaklaraiščių iš anų laikų – taip, tada viskas buvo tvarkinga ir planinga, bet didelio diskomforto nejaučiau, darbas buvo įdomus ir atsakingas. Tik tiek, kad aš visada jaučiausi šiek tiek trenktas ir to neslėpiau: man visada norėjosi kažko daugiau, įdomiau, ryškiau. Vieną priešpietę ministerijoje atsakinėdamas į laiškus tiesiog parašiau Klaipėdos jūrų muziejaus direktorei Olgai Žalienei, kad noriu dirbti muziejuje juristu. Buvo juokinga, nes pirmiausia direktorė suabejojo mano sveiku protu: juk rinkausi mažiau mokamą ir ne tokį perspektyvų darbą. Ji manęs paklausė, ar tikrai suprantu, ką darau... Net savo pažįstamų teiravosi – ar aš normalus, gal tiesiog pilnatis taip paveikė? Muziejuje išgyvenau labai įdomų laikotarpį: jis kaip tik buvo rekonstruojamas, buvo smagu prisidėti prie jo klestėjimo. Ten realiai mačiau, dėl ko dirbau, dėl ko stengiausi.
Bet išėjote stengtis kitur.
Iškilo demonai iš praeities! Su gėlėmis, jų auginimu susijusi mano šeima: ir močiutė, ir tėtis, ir teta, floriste dirbo pusseserė. Paauglystėje padirbėdavau didmeninėje bazėje, kuriai vadovavo tėtis, mėgindavau komponuoti puokštes, tik paskui nuo viso to nutolau ir įstojau į teisę. Perspektyvos, karjera...
Turbūt apie tai svajojo jūsų tėvai. Ir kai berniukas teisininkas pasakė, kad eis į floristus...
...labai lengva nebuvo. Bet vėliau jie pamatė, kad tai ne kaprizas, o rimta veikla ir ji man sekasi. Dauguma pažįstamų man ne kartą sakė, kad nevažiuočiau iš Vilniaus į Klaipėdą, paskui – kad pamirščiau floristiką. Mama jau žino: kas trejus metus keičiu gyvenimą. Ir kiekvieno etapo laukia su baime. Aš niekada neturiu jokių atsarginių variantų, negalvoju, kad „jeigu ką“ – grįšiu į senus pramintus takus. Viską darau taip, kad pasisektų, – kito varianto tiesiog nėra!
Antano priesakai:
- Norite, kad gėlės ilgiau laikytųsi? Negydykite, negirdykite ir nemaitinkite jų (nereikia į vazą mesti aspirino tablečių, pilti degtinės ar berti cukraus) – užtenka kasdien keisti vandenį ir įstrižai nupjauti kotelius.
- Jei nešate gėlių į namus – celofano nereikia, jei į oficialų renginį – reikia. Pagal protokolą, oficialiems asmenims dovanojamų gėlių kotelių neturi matytis, jie turi būti apimti celofanu, kad nesušlapintų ir neišteptų drabužių. Tai turėtų atsiminti ir nuotakos.
- Sveikinant jaunuosius nereikėtų brukti puokščių ar dovanų nuotakai. Ji tą dieną karalienė, o dovanas priiminėja palyda: tam ir yra pamergės – jos turi patarnauti nuotakai. Fotografuotis nuotakai patartina su savo puokšte, o ne su glėbiais gėlių.
- Jei einate gimtadienio ar jubiliejaus švęsti į restoraną, geriau šventės kaltininkui gėlių nusiųsti į namus ar į darbą. Restorane tai vazų pritrūksta, tai gėlės bet kaip sumerkiamos, o paskui jų glėbius sunku parsitempti namo.