Susitikome tikroje šviesos, muzikos ir judesio fiestoje – šokių studijos 11-ame šventiniame vakarėlyje, kuris išsiskyrė dalyvių ir svečių skaičiumi bei išskirtiniais pasirodymais. Visus besirenkančius į „Renginių Oazę“ ir neabejingus šokiui pasitiko fakyrų ugnies šou, renginį pradėjo užvedantys atlikėjų šokiai su tamsoje šviečiančiais LED kostiumais, o atmosferą kaitino geriausių šokėjų rinkimai, kuriuos vertino skirtingų sričių teisėjai – daininkas Petras Daunys, „Žuvėdros“ šokėjas Linas Lapėnas ir aktorė Birutė Prekevičiūtė. Akivaizdu, kad šokio judesys kelia geras emocijas ne tik šokantiems, o kaip meilė šokiui užaugo iki vienos didžiausios Kauno šokių studijos paklausėme „Flash dance“ įkūrėjos Linos Vėjienės.
Kaip prasidėjo jūsų draugystė su šokiu?
Tikriausiai kaip ir daugelis mergaičių, nuo mažens norėjau šokti. Išbandžiusi eilę įvairiausių būrelių, nuo choro iki privačių šokio mokyklų, šoku nuo aštuonerių metų. Nepaisant meilės šokiui, būdama aktyvi mokinė, prisidėdavau prie įvairių renginių organizavimo mokykloje. Viename iš jų teko pašokti solo, tai buvo lūžio taškas, kuris atvedė iki noro mokyti šokti kitus. Dar 10-oje klasėje, paskatinta pavaduotojos ėmiau organizuoti šokių būrelį.
Kokios patirties įgavote ėmusis ne tik šokio, bet ir vadybinės veiklos?
Patirtis labai naudinga ir vertinant iš šiandienos perspektyvos net juokinga. Būrelio įkūrimas prasidėjo nuo plakato kūrimo, skrajučių dalinimo ir atrankos, kurią paskelbus atėjo apie 50 mergaičių. Iš namų atsinešiau didžiulį muzikinį centrą ir tąkart laimė „nusišypsojo“ tik šešioms mergaitėms.
Pradėjus ruoštis pirmajam pasirodymui, nenutuokiau, kad nutinka įvairiausių neplanuotų nutikimų, šokėjos ir suserga, ir išvyksta, todėl atėjus pasirodymo dienai liko tik trys atrinktos šokėjos ir aš. Teko organizuoti naują atranką, kurioje jau atrinkau gerokai daugiau šokėjų. Taip gimė mano veikla – net kelios būrelių grupės, o mane visur lydėdavo – ištvermingas mamos muzikinis centras.
Kaip gimė pavadinimas, studijos veikla?
Kiekvienas žingsnis gyvenime turi savo istoriją, kaip ir šokis. Skambiam pavadinimui užteko languoto sąsiuvinio ir klasiokų patarimų. Klasės draugai surašė labiausiai jiems patikusius ir šokio studijai tinkančius pavadinimus nuo exit iki flash. Taip ir gimė „Flash dance“ studija, reiškianti lyg žaibo blykstė staigų judesį ir tai atitiko tuometinį mano šokio stilių.
Baigus mokyklą greta manęs ir šokio atsirado Gediminas – dabartinis mano vyras, kuris pastebėjęs mano meilę šokiui, paskatino ieškoti patalpų šokių pamokoms ne tik mokykloje. Tokiu būdu „išaugome“ mokyklą ir plėtėmės į naujas erdves, pradėjome dalyvauti konkursuose. Pirmoji studijos erdvė iš tiesų nebuvo įspūdinga, tačiau mums padėjo jaunatvinis entuziazmas ir optimizmas: pasiskolinome pinigų dažams ir naujam linoleumui, draugai padėjo perdažyti sienas, tėtis padarė medinius suoliukus ir kabliukus drabužiams.
Šiandien studija, vienijanti daugiau nei 300 šokėjų, beveik 20 trenerių ir keliolika skirtingų šokių stilių sėkmingai gyvuoja 11-a metų. Tikimės, kad mūsų didelė šokio šeima ir bendruomenė dar augs ir plėsis, galbūt net ir į kitus miestus.
Koks šokių stilius jūsų mėgstamiausias, ką kalba šokis?
Esu išbandžiusi įvairiausius šokio stilius, nuo tautinių iki gatvės šokių, modernaus stiliaus. Šiuo metu man labiausiai patinka ir vaikus mokau Show dance stiliaus, tai tarsi įvairių stilių simbiozė. Bet svarbiausia, kad šis stilius nėra vien judesio technika, o perteikiantis temą ir pasakojantis istoriją.
Žiūrovas, įjungęs vaizduotę gali judesius „skaityti“ tarsi žodžius, o visas šokis, tai pasakojimas. Esame sukūrę įvairiausių pasirodymų gimtadienio, epidemijos, stichijos tematikomis, pavyzdžiui, šokiu perteikiamas žemės drebėjimas. Žinoma, mintį perteikti padeda ir tinkamai parinktas garso takelis.
Kuo judviejų su vyru įkurta studija išsiskiria iš kitų?
Džiugu, kad per dešimtmetį nuo mokyklos būrelio studija užaugo iki vienos didžiausių. Manyčiau, mūsų išskirtinumas tai, kad mums šokis nėra vien tik verslas, šokis man – gyvenimo dalis. Smagu, kad ir mūsų studijos nariai, šokėjai tai jaučia. Studijoje praleidžia daug laiko, ne tik šokdami, bet ir bendraudami, ruošdami pamokas.
Juokaudama sakau, kad turiu du vaikus – sūnų Vakarį ir studiją ir tai yra tiesa, abiem negailėdama skiriu savo mintis ir laiką. Šokis iš tiesų galinga jėga, kuri net technologijų amžiuje geba konkuruoti ir „atplėšti“ jaunimą nuo kompiuterių ir moko siekti tikslo, išreikšti savo mintis bei emocijas per judesį. Linkiu visiems mylėti šokį ir tokiu būdu būti jausmingesniems bei įskaitantiems daugiau, nei kasdienybėje gali pasakyti tik žodžiai.