Fiodoras Dostojevskis. Lošėjo istorija

Fiodoras Dostojevskis
AA

Lapkritį, vieną niūriausių metų mėnesį, pasaulį išvydo daug iškilių asmenybių. Per patį Skorpiono ženklo vidurį, lapkričio 11 d., gimė ir didis rusų literatūros klasikas Fiodoras Dostojevskis, pasauliui padovanojęs tokius neįkainojamos vertės kūrinius kaip „Nusikaltimas ir bausmė“, „Broliai Karamazovai“ ir kt.

1. Jei perverstumėte iki šių dienų išlikusias F. Dostojevskio nuotraukas, ko gero, nė vienoje neišvystumėte jo besišypsančio. Iš visų rašytojas žvelgia susikaupęs ir mąslus, o jo skorpioniškas žvilgsnis, regis, veria kiaurai... Pasak biografų, tokios fotografijos – ne atsitiktinumas. Fiodoras Dostojevskis iš tiesų buvo introvertiška, į depresiją bei savigraužą linkusi asmenybė. Slegiantis liūdesys jį persekiojo tiek daugelyje kūrinių, tiek gyvenime. Garsiajam rašytojui teko atlaikyti daugybę likimo smūgių.

2. Fiodoras Dostojevskis gimė Maskvoje, kiek žinoma, šešių vaikų šeimoje. Jo tėvas buvo vargšų ligoninės gydytojas, mama – paprasto pirklio duktė. Dostojevskių šeimos šaknys veda į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jo protėviai yra kilę nuo Punsko (dabar tai Baltarusijos žemės).

Būsimojo rašytojo vaikystė toli gražu nebuvo rožėmis klota. Šeima gyveno vargingame rajone. Tėvas buvo įklimpęs į alkoholį, įkaušęs nevengdavo pasišvaistyti ir kumščiais. Pasak vieno rašytojo biografo, labiausiai vaikai džiaugdavosi, jei gimdytojas greitai užmigdavo. Kad jo miego niekas netrikdytų, pakaitomis kantriai sėdėdavo šalia ir baidydavo muses. Nors patirdavo girto išpuolius, Fiodoras savaip mylėjo tėvą ir neretai sukiodavosi greta. Ypač jis mėgdavo sėdėti ligoninės kieme ant suolelio, kur pašildyti nusilpusius kūnus susirinkdavo ligoniai ir pasakodavo savo gyvenimo istorijas. Būsimasis rašytojas klausydavosi net išsižiojęs... „Kolekcionuoti“ istorijas buvo jo stichija.

3. Kai Fiodoras ėjo šešioliktus, pasaulį paliko jo mama – kalbama, kad moterį pasiglemžė tuberkuliozė. Jai įkandin po dvejų metų pasekė ir tėvas, dar spėjęs įkalbėti Fiodorą drauge su vyresniuoju broliu stoti į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą.

Vis dėlto karo pabūklai jaunuolio neviliojo. Jau tada jautė potraukį rašyti. Niekas jo nemokė, kaip tai daryti, mokykloje teturėjo progos apgraibomis susipažinti su garsiausiais literatūros klasikais. Baigęs mokslus ir ėmęs tarnauti Rusijos valdžios įstaigose, F. Dostojevskis ėmėsi miklinti plunksną. Sulaukęs vos 24-erių, išleido pirmąjį romaną „Vargo žmonės“. Šviežiai gimęs rašytojas buvo pakrikštytas naujuoju N. Gogoliu.

4. Deja, vos beįsižiebiančiam literato talentui nebuvo lemta iškart atsiskleisti visu įspūdingumu. Jaunasis rašytojas sumanė įsilieti į maištaujančių, sukilimą brandinančių socialistų būrelį, bet caro valdžios buvo susektas ir drauge su kitais maištautojais suimtas. Ne vieną mėnesį kankintam ir tardytam F. Dostojevskiui ir kitiems jo bendražygiams paskelbtas nuosprendis – sušaudyti. Bausmės vykdytojai nelaimėlius tuoj pat nuvežė į vieną Peterburgo aikštę, apvilko mirtininkų drabužiais ir nusitaikė šautuvus. Šventiko palaiminti paskutinei kelionei, jie jau turėjo iškeliauti į amžinybę, kai pasigirdo skubančio žirgo kanopų bilsmas. Paskutinę F. Dostojevskio gyvenimo sekundę raitelis atnešė lemtingą žinią: maloningasis caras persigalvojo ir maištingiesiems socialistams davė šansą gyventi. Mirties bausmė buvo sušvelninta. Vietoj susitikimo su Aukščiausiuoju Fiodoro laukė katorga Sibire.

5. Beveik penkeri metai katorgos buvo tikrų tikriausia kova už išlikimą. Ne kartą rašytojui buvo kilusi mintis, kad gal būtų buvę paprasčiau mirti tądien Peterburgo aikštėje. Kalinių gyvenimo sąlygos buvo sunkiai pakeliamos. Jie gyveno surakinti grandinėmis, susigrūdę ankštose patalpose, besitenkindami skurdžiu maisto daviniu, negalėdami net skaityti ir rašyti. Vis dėlto būsimasis literatūros klasikas vargais negalais išgyveno. Po penkerių metų bausmė buvo sušvelninta: iš katorgininko jis tapo tremtiniu. Sibire F. Dostojevskis praleido ištisus dešimt gyvenimo metų. Ten vedė pirmąją žmoną Mariją Isajevą, buvusio bičiulio našlę, bei prisiėmė atsakomybę už jo vaikus. Tačiau santuoka nebuvo ypač laiminga. Pora išgyveno vaikelio netektį.

6. Kad ir kaip būtų, po dešimties Sibire praleistų metų rašytojas su šeima grįžo į Peterburgą. Grįžo labai pasikeitęs. Katorgoje akis į akį susidūręs su žiaurumais, jis atsigręžė į Dievą ir atsisakė revoliucinių idėjų teigdamas, kad prievarta kovojant prieš prievartą jos gimsta tik dar daugiau.

Peterburge F. Dostojevksis vėl ėmėsi literato duonos: su broliu ėmė leisti literatūrinius žurnalus. Deja, karjera nesiklostė, finansai nuolat šlubavo. F. Dostojevskis, kaip ir daugelis meno žmonių, buvo labai nepraktiškas. Skola vijo skolą. Be to, vėl išgyveno netektis – pasaulį paliko žmona, paskui brolis, su kuriuo artimai bendravo.

Kamuojamas depresijos ir persekiojamas kreditorių, jis išvyko prasiblaškyti į Europą ir... įniko į azartinius lošimus bei iki ausų įsimylėjo beveik dvidešimčia metų jaunesnę koketę Apolinariją Suslovą. Sunku tuo patikėti, bet F. Dostojevskis buvo išties labai azartiškas lošėjas ir įsimylėjėlis. Deja, kaip liudija biografai, nei lošti, nei pavergti jauną gražuolę jam nesisekė. Galiausiai liko sudaužyta širdimi ir kiauromis kišenėmis. Būtent iš šių aistrų gimė ir įsimintinas romanas „Lošėjas“.

7. Rusų literatūros legenda rašė spontaniškai ir greitai. Daugiausia dirbdavo naktimis. Jį įkvėpdavo tyla. Fiodorui Dostojevskiui buvo nesvetimas „studento sindromas“. Yra išlikęs pasakojimas, kaip įklimpęs į skolas rašytojas su vienu leidėju pasirašė sutartį, kad iki tam tikros datos pristatys naujo romano rankraščius. Reikalavimai buvo ypač griežti: jei sutartis nebus įvykdyta laiku, leidėjas devynerius metus įgis teisę leisti jo kūrinius nemokėdamas nė cento honoraro. Likus mėnesiui iki sutarto termino, romanas (kiek žinoma, kūrinys „Lošėjas“) dar nė nebuvo pradėtas.

F. Dostojevskis sumojo, kad vienas šio darbo neįveiks. Taip jo gyvenime atsirado dvidešimčia metų jaunesnė ką tik sekretorių mokyklą baigusi talkininkė Ana Snitkina. Mergina taip šauniai tvarkėsi su pareigomis, kad rašytojui neliko nieko kita, kaip ją vesti. 1867 m. jiedu žengė prie altoriaus. Iki pat rašytojo mirties Ana jam buvo didžiausias ramstis. Ne tik kantriai tempė visą buities ir vaikų auklėjimo naštą (kiek žinoma, iš viso jie susilaukė keturių atžalų), bet ir buvo nepamainoma padėjėja rašant knygas. Kaip vėliau moteris rašė savo memuaruose, keturiolika santuokoje su F. Dostojevskiu praleistų metų buvo patys įspūdingiausi jos gyvenime.

8. F. Dostojevskis buvo prisiekęs darbomanas. Naują kūrinį pasauliui jis dovanodavo maždaug kas 2–4 metus. Brandžiausiu ir daugiausia jėgų pareikalavusiu kūriniu laikomas romanas „Broliai Karamazovai“. Tai buvo paskutinis legendinio klasiko kūrinys...

Į amžinybę kūrėjas iškeliavo teeidamas šešiasdešimtuosius. Manoma, kad  jį į kapus nuvarė emfizema (plaučių liga) bei sunkūs vis dažniau pasikartojantys epilepsijos priepuoliai (pastarąja liga rašytojas sirgo nuo vaikystės). Palydėti į amžinojo poilsio vietą vieno iškiliausių visų laikų literato susirinko daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Jo vardas iki šių dienų išliko ne tik ant antkapio paminklo, bet ir pasaulinėje literatūroje. F. Dostojevskio kūrinius su didžiausiu susidomėjimu nagrinėja ne tik literatai, bet ir kitų sričių mokslininkai, kaip antai psichoanalitikai...

Skaitykite daugiau