2016 metais verslia mama išrinkta Milana Jonikienė žino, kokių pasekmių gali sulaukti tėvai, jeigu nesikalbės su vaikais apie pinigus. Gali tekti sulaukti antstolių, kreditorių, kurie reikalaus iš tėvų grąžinti paskolas, kurias pasiima jų vaikai. Gali tekti ilgus metus turėti „ant sprando“ išlaikytinius, kurie nenorės dirbti ir kraustytis iš tėvų buto.
Finansų ekspertė Milana pasakoja neįprastą savo istoriją, kai vyresnis sūnus skolinasi iš jaunesnio pinigus, nors pats dirba, o mažajam vos 8 metai. Su vyresniu vaiku apie pinigus ji niekuomet nekalbėjo, o su jaunesniu – daug ir nuosekliai.
Dabar moteris žino, kad tik savalaikis ir nuoseklus vaikų mokymas apie pinigus, kaip su jais elgtis ir tvarkytis, gali išgelbėti vaikus nuo skaudžių nusivylimų. Bėda tik, kad kai pats nežinai, kaip tvarkytis su pinigais, kaip gali to išmokyti savo vaiką?
Finansų ekspertė, daugeliui mamų tapusi guru Milana Jonikienė turi patarimų.
Seminarų idėją padiktavo vaikai
Jau ketverius metus Milana organizuoja ir veda didelio populiarumo seminarus tėvams „Vaikai ir pinigai“, „Kaip išmokyti vaiką taupyti“. Šių seminarų idėja gimė iš jos karčios patirties.
Su vyresniu sūnumi niekuomet nekalbėjo apie pinigus, tad buvo visko: ašarų, grasinimų, neišmokėtų paskolų ir t. t. Jaunesnį sūnų nuo mažų dienų mokė, kas yra pinigai ir kaip su jais elgtis.
Kuo mažiau duosi pinigų, bet skatinsi vaiką mąstyti, kaip jis pats gali sugalvoti, iš kur gauti pinigų, tuo labiau vystysis jo verslumas
„Kai pradėjau dirbti su finansais, tam tikrus dėsnius ėmiau taikyti ir savo vaikui – biudžetas, planavimas, pajamų paskirstymas, verslumo ugdymas, kalbėjimas apie tai, iš kur atsiranda pinigai. Labai greitai pamačiau rezultatą, po 3 metų mano vaikas, būdamas 8 metų, pats sau nusipirko pirmąjį kompiuterį, paskui prasidėjo ilgalaikiai tikslai. O vyresnysis, kadangi nebuvo gavęs jokių pagrindų, kartais ateidavo iš jaunesniojo brolio pasiskolinti pinigų, nors jau dirbo“, – prisimena moteris.
Milana sako, jog dažnai seminarų metu ji tėvų klausia, ką jie patys vaikystėje išmoko apie pinigus.
„Dažnai atsakoma, kad nieko. Mano pačios istorija tokia pati: su manim apie pinigus nekalbėjo, aš pinigų neturėjau, ir tėvai nemokė. Mes žinojome tokius teiginius: reikia susiveržti diržus, nėra pinigų, pataupyk, neleisk niekams. Su vyresniuoju elgiausi analogiškai – nieko nedariau. Tai su juo turėjau labai daug problemų, jis visiškai nemokėjo valdyti pinigų, ir tai sukėlė daug finansinių sunkumų“, – sako tinklapio www.vaikaiirpinigai.lt įkūrėja.
Finansų ekspertė įsitikinusi, jog iki šiol mūsų šalyje yra didelis informacijos trūkumas, kaip bendrauti su vaikais pinigų tema. „Kažkokios praktinės knygos, kur skaitai ir žinai, kad tai įgyvendinama: duoti kišenpinigius ar neduoti, nuo kada duoti, kiek duoti – tiesiog nėra. Kokios taisyklės turi būti? Tėvai tiesiog nekalba su vaikais apie pinigus. Kodėl mes nekalbame? Pačios taisyklės nėra aiškios tėvams, tada jie nemoka tų taisyklių perduoti vaikams. Jeigu nori kažko išmokyti, turi pats tą mokėti“, – sako Milana.
Duoda per daug pinigų
11 metų vadovavusi finansinio tarpininkavimo įmonei, Milana prieš 7 metus tapo konsultacijų įmonės „M Capital“ akcininke ir bendrasavininke. Finansiškai pasikausčiusi moteris sako, jog būtent tėvai suformuoja vaikams nuostatas, kad pinigai yra blogis, kad jų nereikia, reikia būti geram, dalintis su visais, už nieką neimti pinigų.
„Labai anksti užgožiamas vaiko verslumas su tokiomis nuostatomis. Aštuonerius metus su jaunesniu sūnum kalbėjau apie pinigus, dabar matau rezultatą: jam 15 metų, ir jis jau turi savo verslo užuomazgą – gamina apyrankes ir jas parduoda.
Sukūrus šeimą reikia įsteigti savo UAB‘ą ir finansų požiūriu. Vadinasi, turi būti apibrėžtos taisyklės, kaip jie elgsis su pinigais, kaip jie kalbėsis su vaikais, kiek duos pinigų, nuo kada duos, kodėl duos.
Dažnai tėvai po seminaro klausia, ką mums daryti, kad vaikas kažko imtųsi? Kaip padaryti, kad jis taupytų, pirktų protingus pirkinius? Manau, pagrindinė problema, kad tėvai duoda arba per daug pinigų, arba visai neduoda.
Pirmu atveju vaikas gauna pinigų, bet jam dar yra nuperkamas kompiuteris, mobilusis telefonas, nuperkamos atostogos, suorganizuojamos gimtadienio šventės, nuperkamos draugams dovanos, nuperkami drabužiai, batai. Viską nuperkame, o paskui auginame kartą, kuri neturi svajonių, nes viską turi.
Per tuos 10 darbo su finansais metų aš supratau – kuo daugiau duosi, tuo vis daugiau vaikui reikės, o kuo mažiau duosi pinigų, bet skatinsi vaiką mąstyti, kaip jis pats gali sugalvoti, iš kur gauti pinigų, tuo labiau vystysis jo verslumas“, – sako M.Jonikienė, pati save vadindama mama ragana, kuri vaikui pinigų neduoda.
Kada ir kiek vaikui duoti pinigų?
Pasak Milanos, tai pats dažniausias seminarų metu užduodamas klausimas. „Aš per seminarus prilyginu pinigus benzopjūklui. Jeigu įsivaizduotume, kad pinigai yra elektrinis pjūklas, tai prieš juos duodami vaikui į rankas, mes tikrai labai pamąstysime, ar jis subrendęs, ar nesusižeis, ar panaudos pagal paskirtį. Jeigu reiktų vaikui duoti benzopjūklą, mes tikrai jį išbandytume kartu, paskaitytume instrukciją, išbandę patys parodytume vaikui, kaip naudotis. Net jeigu duodame tą pjūklą, tai vis tiek stovime šalia, prižiūrime.
O su pinigais kaip? Su jais žmonės kažkaip keistai elgiasi. Sueina vaikui 7 metai, vaikas eina į pirmą klasę, visi duoda vaikams kišenpinigių, maistpinigių. Be jokių instrukcijų, kaip jais naudotis! Paprasčiausiai nieko nepaaiškina, o vaikai žino tik tai, kad už pinigus galima pirkti“, – stebisi lietuviška pinigų davimo „praktika“ Milana.
Ji sako, jog prieš duodant vaikui pinigus, turi būti paruošiamasis etapas. „Mano nuomone, kol vaikas nemoka skaičiuoti, nesupranta pinigų vertės ir nėra praėjęs paruošiamojo etapo, jis negali fiziškai turėti pinigų.
Griežtai manau, kad trimetis keturmetis negali turėti pinigų. Prašau tėvų paklausti savo vaikų, kiek jų nuomone, kainuoja namas ir kiek kainuoja pats mylimiausias, jų trokštamas žaislas. Dažnai būna įvardijama, kad namas kainuoja kažkiek tūkstančių milijonų, o tas žaislas dar keliais milijonais brangesnis už namą. Tai parodo vaiko suvokimo apie pinigų vertę ribotumą.
Vaikai pinigus ima suvokti pagal tai, į kokį daiktą jie gali tam tikrą sumą iškeisti. Penkiametis vaikas jau suvokia, kad vienas euras gali būti iškeistas į vieną mašinytę. Jeigu jis yra čiupinėjęs tuos pinigus ir yra tokius mainus padaręs, tai asociacijas jis turi tokias. Bet kai jam duodi 100 eurų, jis nebesuskaičiuoja, ir jam, kaip kompiuteryje, įvyksta trumpas sujungimas“, – aiškina finansų ekspertė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologas Vitalijus Bogdanovičius: Kai tik suvoksite, kuriam tikslui jums reikia pinigų, jų atsiras
Šeimos finansinės taisyklės
Aš nemanau, kad reikia mokėti už tai, kad vaikas sukrauna indus į indaplovę ar palaiko tvarką savo kambaryje. Tai tiesiog darbų ir pareigų pasiskirstymas šeimoje.
Santykis su pinigais vyksta kiekvieną dieną: vaikai nori ledų, batukų, nori pasivažinėti dviratuku. Nejaugi kas kartą reikia vykdyti vaiko edukaciją? „Šitam procese visi tėvai dažniausiai „užlūžta“. Vienas paprasčiausių įrankių kalbėtis su vaikais apie pinigus, kad jie suvoktų, kas tai yra, kaip tą vartoti – tai žaisti parduotuvę realybėje: sudaryti pirkinių sąrašą, parduotuvėje pagal jį atsirinkti prekes, aiškinti, kiek jos kainuoja, kodėl perkam tą ar tą. Užtenka tą daryti vieną kartą per savaitę. Iš to gimsta visokių pokalbių.
Pati didžiausia bėda, kad daugelyje šeimų nėra sistemos, taisyklių. Tėvai neretai patys pasiduoda impulsyviam pirkimui. Sukūrus šeimą reikia įsteigti savo UAB‘ą ir finansų požiūriu. Vadinasi, turi būti apibrėžtos taisyklės, kaip jie elgsis su pinigais, kaip jie kalbėsis su vaikais, kiek duos pinigų, nuo kada duos, kodėl duos, kaip vaikams perteiks tas taisykles. Jeigu tėvai neturi tų taisyklių, jie nieko negali perduoti vaikams“, – įsitikinusi Milana.
Ji neretai mato, jog tėvai nenori gilintis, nori gauti paruoštą instrukciją. Vos ne „pasakyk, 10 eurų užtenka ar ne?“. „Mano šeimoje kišenpinigų klausimas peržiūrimas kiekvienais metais, atsižvelgiant į vaiko metus, pastangų kiekį, perskaitytas knygas ir t. t. Atsižvelgiame ir į infliaciją – nuo tam tikro amžiaus ir apie tai reikia su vaikais kalbėti.
Turime taisykles, pagal ką mes skirstome dienpinigius. Amerikiečiai turi tokią taisyklę: kiek vaikui metų, tiek per savaitę dolerių gauna. Čia tokia lyg ir formulė. Bet jeigu žmogus turi 4 vaikus. Tada tai gali būti per didelis krūvis šeimos biudžetui, vadinasi, reikia atsižvelgti į savo pajamas“, – kalba Milana.
Vaiko pajamos
Pasak Milanos, auklėjant vaiką visada galima kalbėti apie taupymą, išlaidų kontrolę, bet galima kalbėti ir apie pajamų didinimą, t. y. uždarbio galimybės. Ar galima vaiko pajamomis laikyti mokėjimą už gerus pažymius ar kažkokius ūkio darbus?
Mamos man sako: „Mano vaikas išleido visus pinigus per vieną dieną, tai kaip jis dabar bus be pramogų visą mėnesį?“. Teks leisti vaikui subankrutuoti; kuo anksčiau, tuo geriau.
„Dažnoje šeimoje kyla klausimas, mokėti už pažymius ar nemokėti. Viskas iš tiesų priklauso nuo šeimos vertybių ir esamų taisyklių. Jeigu šeima nusprendė skatinti vaiką pinigais už pažymius, tai yra šeimos sprendimas. Mūsų šeimoje pinigais už gerus pažymius neskatinama. Mūsų švietimo sistemoje geras pažymis toli gražu nereiškia, kad iš vaiko išaugs geras žmogus ar geras verslininkas. Mes vertiname pastangas.
Aš dažnai klausiu: „Ar tu viską padarei, ką galėjai padaryti, ir padarei taip gerai, kaip galėjai padaryti tam, kad turėtum tą rezultatą, kurį turi?“ Čia su mažiukais netinka, čia jau vyresniems vaikams.
Aš nemanau, kad reikia mokėti už tai, kad vaikas sukrauna indus į indaplovę ar palaiko tvarką savo kambaryje. Tai tiesiog darbų ir pareigų pasiskirstymas šeimoje. Vaikas irgi gyvena šeimoje, tad jis turi turėti savo pareigas“, – nukerta Milana.
Moteris įvardija keletą darbų, kai vaikui reikėtų sumokėti už darbą:
- Smulkūs dažymo darbai (taip jos jaunesnysis užsidirbo pirmus pinigus, išdažęs dėdės garažą);
- Ravėjimas, kasimas, sodinimas ir kiti ūkio darbai, pavyzdžiui, pas močiutę kaime;
- Generalinis buto tvarkymas (jeigu samdytumėte įmonę ir jai mokėtumėte).
Vaiko kišenpinigiai
„Aš jaunesniam sūnui moku kišenpinigius. Už tuos pinigus jis gali įsigyti daiktų ar paslaugų, kurie yra apibrėžti sąrašu, tai yra toks susitarimas, kam jis gali juos išleisti. Tai nedidelė suma, kurią jis gali išleisti pramogoms ir draugų gimtadienio dovanoms. Juk pradžioje už tai mes mokame patys: už kino bilietus, už gimtadienio dovanas vaikų draugams, saldainius, sausainius. Po truputį pratiname jį patį mokėti už savo pramogas. Jeigu jis tą sumą išleidžia, pramogų neturės.
Tada mamos man sako: „Mano vaikas išleido visus pinigus per vieną dieną, tai kaip jis dabar bus be pramogų visą mėnesį?“. Teks leisti vaikui subankrutuoti; kuo anksčiau, tuo geriau. Kai mano vyresnis sūnus subankrutavo užsienyje, išleidęs pirmą algą telefonui, tai virto labai sunkia patirtimi ir jam, ir mums“, – prisimena Milana.
Jeigu jūs atkalbėsite vaiką nuo jo tikslo, klausimas, ar jis susiformuos naują tikslą. Tėvai kartais visiškai sugriauna bet kokius finansinio raštingumo pamatus.
Ji pataria tėvams nuspręsti pagal šeimos finansines galimybes, kiek pinigų vaikas gaus kaip dienpinigius. Tada reikia nuspręsti, kokiu dažnumu tie pinigai bus duodami: kasdien, kartą per savaitę, vieną kartą per mėnesį. Visi pradeda nuo davimo kasdien, galiausiai kartą per mėnesį, kad tai primintų algos mokėjimą. „Kai pereinama prie kartą per mėnesį, vaikas turi išmokti planuoti, ir tada reikia leisti vaikui subankrutuoti. Reikia leisti jam pajusti, ką reiškia išleisti visus pinigus ir daugiau neturėti. Ir neduoti“, – sako Milana.
Ji siūlo prieš duodant dienpinigius susirašyti taisykles ar tiesiog sąrašą, ką už tuos dienpinigius vaikas gali įsigyti. Jame turi būti aiškiai parašyta, o ne bendrai „pramogos“; pagal vaiko amžių tiksliai surašykite, kas yra jo pramogos tuo gyvenimo periodu.
„Man labiausiai įstrigo mūsų sūnaus draugų gimtadieniui skiriamų pinigų istorija. Markas eidavo į gimtadienį kiekvieną mėnesį po du kartus, nes turėjo 30 draugų. Ir galvos skausmas būdavo mums: kokią dovaną pirkti, kiek išleisti pinigų ir t. t. Kažkuriuo metu tos dovanos tapo jo finansine atsakomybe. Liko 2 geriausi draugai, į kurių gimtadienius jis eina“, – šypsosi Milana.
Nežudykite vaikų tikslų
Finansų ekspertė sako, jog jos praktikoje nebuvo tokių vaikų, su kuriais pradėję dirbti tėvai nepamatė jokio progreso. „Vaikai matydami tėvų, kitų vaikų elgesį, ima keistis. Tėvų palaikymas labai svarbus. Jeigu vaikas neturi nuolatinių pajamų, galimybių užsidirbti, o tėvai jam nepasakoja, kaip jis galėtų pinigus leisti, kaip susiplanuoti savo išlaidas ir kaip taupyti, tokiam vaikui bus tikrai labai sudėtinga siekti kažkokių ilgalaikių planų, pavyzdžiui, taupyti pinigus telefonui.
Jeigu vaikas turi svajonę, neneikite jos, neaiškinkite, kad jam to nereikia. Nebūtinai vaiko tikslas sutampa su jūsų tikslu. Jeigu jūs atkalbėsite vaiką nuo jo tikslo, klausimas, ar jis susiformuos naują tikslą. Tėvai kartais visiškai sugriauna bet kokius finansinio raštingumo pamatus.
Vaikas taupo pinigus, pavyzdžiui, garso kalonėlei, kad galėtų išėjęs į kiemą pasileisti muziką, o mama paima jo pinigus ir išleidžia juos šeimos kelionei, nes pritrūko, nors vaikas jau buvo sutaupęs tam tikrą sumą. Man tokią istoriją pasakojo 13 metų mergaitė. Reikėjo matyti to vaiko akis...
Aš suprantu, kad dabar ta mergaitė su mama apie finansinius tikslus nekalbės niekada, mama jai neturi jokio autoriteto. Čia yra pats blogiausias dalykas, kurį gali padaryti tėvai“, – sako Milana Jonikienė.