Trečiadienio rytą pranešta, kad sulaukęs 75-erių metų mirė vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, filosofinių tekstų vertėjas, eseistas Arvydas Šliogeris. Užuojautą dėl A. Šliogerio netekties reiškia šalies vadovai, o mokslo pasaulio kolegos dalijasi jautriais prisiminimais.
VU Filologijos fakulteto profesorius, kultūros veikėjas ir filosofas Vytautas Ališauskas prisiminė pažintį su Arvydu Šliogeriu – jiedu susitiko universitete.
„Jis buvo mano diplominio darbo recenzentas – tąkart jis man pasirodė tikrai taiklus ir įdomus vertintojas. Vėliau diskusiją pratęsėme prie vyno taurės ir kalbėjomės apie filosofiją. Žinojau jį iš jo raštų. A. Šliogeris vis labiau gilinosi į Vakarų filosofiją, domėjosi klasika, tad teko nemažai diskutuoti. Na, o vėliau, nors ir rečiau susitikdavome, visada įdėmiai sekiau, ką jis rašo“, – Žmonės.lt prisiminimais dalijosi V. Ališauskas.
Profesorius teigė, kad netekome vieno iš nedaugelio Lietuvos mąstytojų, kurie už nieko nesislėpė ir pateikdavo tik autentišką savo nuomonę bei pasvarstymus.
„Jis nebandė slėptis už autoritetų arba tapti filosofijos istoriku, kuris užsiima kitų autorių minčių ir tekstų analize. Jis visada mąstė pats, – kalbėjo V. Ališauskas. – A. Šliogerio mąstymas kartais buvo provokuojantis, verčiantis nesutikti arba netgi sulaukiantis ir mano paties atmetimo reakcijos, bet visuomet žinojau, kad tai yra autentiška. Žinojau, kad tai nėra veidmainystė ar konjuktūra, bandymas kažkam įtikti. Šia prasme atsimenu gana radikalių ir aistringų jo pasisakymų filosofinėje plotmėje.“
Be to, anot V. Ališausko, A. Šliogeris visuomet vertino asmens laisvę. Tai, kad filosofas nevengė kalbėti apie konkrečius dalykus buvo tikras iššūkis akademinei bendruomenei.
„Šliogeris buvo tai, ką dabar vadiname viešuoju intelektualu. Jis nebijojo kalbėti apie realius, konkrečius dalykus. Vėlgi, jo politinės pažiūros nebuvo labai stabilios, jos keitėsi laikui bėgant. Bet vienas dalykas, kuris buvo jam labai svarbus, tai įsipareigojimas asmens laisvei. Ir nesvarbu, ar jis būtų rėmęs vieną, ar kitą partiją, šituo požiūriu nebuvo kompromisų.“
„Tai, kad filosofas ryžtasi kalbėti apie tuos konkrečius dalykus irgi buvo tam tikras iššūkis akademinėje bendruomenėje. Na ir, žinoma, reikia pasakyti, kad Šliogerio indėlis, kaip vertėjo, yra neišmatuojamas. Būtent jo dėka mes turime daug labai didelių Vakarų filosofijos veikalų, o ir jo paties tekstai yra bandymas ne tik mąstyti, bet ir kalbėti. Šliogerio reikšmė dar iki šiol nėra iki galo suvokta.“
Filosofas, politologas ir profesorius Alvydas Jokubaitis teigė, kad Arvydas Šliogeris buvo tikrasis filosofas.
„Karalius mirė. Visi kiti yra tik mokslininkai, o Arvydas buvo filosofas, – Žmonės.lt kalbėjo A. Jokubaitis. – Sovietmečiu jis visiems parodė, kad Lietuvoje, kurioje filosofija beveik neįmanoma, galima pačiam būti filosofu ir tai jau yra neįtikėtina.“
Pasak Alvydo Jokubaičio, dar sovietmečiu A. Šliogeris sugebėjo įrodyti apie ką iš tikrųjų kalba filosofijos mokslas. „Sovietmečiu jis rodė, kad marksizmas yra ne filosofija, o idealogija. O šiam laikotarpiui pasibaigus, Arvydas įrodė, kad filosofija yra kažkas daugiau negu mokslas. Jis puikiai matė, kad smalsumas taip pat turi tuštybės aspektą, net ir moksle. Žmogus neatėjo į šį pasaulį tik pažinti, viskas yra kur kas sudėtingiau.“
Profesorius A. Jokubaitis patikino, kad Lietuvoje daugiau tokių filosofų nėra.
„Jis buvo filosofijos Lietuvoje ambasadorius ir panašu, kad karaliaus vieta tuščia. Nieko panašaus neturime. Mes visi esame tik aidas tolimo griaustinio“, – kalbėjo jis.
Sužinojęs liūdną žinią filosofas Gintautas Mažeikis atviravo, kad dar dabar šiurpuliukai bėga kūnu.
„Šliogeris – filosofijos epocha Lietuvoje, tai kas įkūnijo filosofiją ypač Sąjūdžio ir po-Sąjūdžio laikotarpiu. Žavėjausi jo knygomis „Daiktas ir menas“, „Nieko Vardai“, „Niekis ir Esmas“... Ką jau kalbėti – su juo atėjo Heideggeris, Baudrillardas, filotopija, pirmieji ryškūs nihilizmo veidai. Daugybė vertimų ir vis su jo drąsia dvasia. Prisimenu ir prisiminsiu“, – soc. tinkle rašė G. Mažeika.
„Reikia kažką pasakyti, kaip prisimename. Aišku, kad pirmiausiai ir antriausiai jo paties kritinis filosofinis mąstymas: svarstyti mūsų esatį ir mūsų niekį. Manau tai ir yra filosofijos pašauktis ir jis ją nuolatos vykdė. O šitaip galvojant iškildavo ir apsisprendimas dėl savo vietos ir elgesio būdo. Jo apsisprendimas buvo pilietiškas ir tik šitaip, savo asmeniniu atsakingu žvilgsniu, jis žengdavo į politiką, į Sąjūdį, į mūsų tele-simuliakrinę būtį, į negebėjimą atskirti niekį nuo esmo, į niekio konfigūracijas ir mūsų tarnystes jam“,– filosofą apibūdino kolega.
Užuojautą pareiškė ir prezidentas Gitanas Nausėda: „Lietuva neteko vieno ryškiausių mąstytojų ir visuomenės kritikų. Profesoriaus A. Šliogerio mirtis yra didžiulis praradimas šalies filosofų bendruomenei ir kiekvienam valstybės piliečiui.“
Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis Seimo ir savo vardu reiškia nuoširdžią užuojautą filosofo Arvydo Šliogerio artimiesiems, filosofinio mokslo bendruomenei ir kūrybos gerbėjams.
„Laisva Arvydo Šliogerio filosofinė mintis buvo viena kertinių, formuojant moderniąją lietuvišką filosofiją. Savarankiškas ir savitas jo braižas buvo neatsiejamas nuo brandžios tautinės savivokos, pirmiausia pasireiškusios per nacionalinę kalbą. Jis gyveno filosofija, ja tikėjo ir savo tikėjimą paliko mums palikimu amžiams“, – teigia parlamento vadovas.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis taip pat reiškia užuojautą dėl filosofo Arvydo Šliogerio mirties.
„Netekome iškilaus mąstytojo, vertėjo, publicisto, vieno žymiausių lietuvių filosofų, profesoriaus Arvydo Šliogerio. Jo skvarbūs, didžiąsias gyvenimo tiesas gvildenantys ir pamatinių vertybių gelmes atveriantys tekstai išliks tiek Lietuvos filosofijos istorijoje, tiek daugelio širdyse. Jis buvo išskirtinis intelektualas, kuris visada kėlė egzistencinius klausimus, skatino dialogą ir polemiką. Tai didelė netektis visai Lietuvos visuomenei ir šalies kultūrai. Dėl Arvydo Šliogerio mirties nuoširdžiai užjaučiu artimuosius, bičiulius ir kolegas, visus, kuriems gyvenimo kelią rodė šios ryškios asmenybės mintys ir darbai“, – sakoma premjero S. Skvernelio užuojautoje.
