Filmus kurianti Eglė Razumaitė: „Lietuvoje turime akivaizdžią modernios paveldosaugos problemą“

Eglė Razumaitė / Mikos Savičiūtės nuotr.
Autorius: Karolina Tomkevičiūtė
Publikuota: 2021-10-18 15:43
Vilniuje, Kompozitorių namuose iki spalio 31 d. veiks šeštoji „JCDecaux premija. Tarpai“ paroda, kurioje savo kūrinius pristato penki savo karjerą pradedantieji menininkai. Tarptautinė komisija parodos pabaigoje paskelbs, kas taps premijos laureatu, o parodos lankytojai gali nuspręsti, kam atiteks publikos prizas. Viena iš projekte dalyvaujančių kūrėjų, Eglė Razumaitė, kviečia žiūrovus permąstyti, kaip mes elgiamės su savo šalies nekilnojamu paveldu ir urbanistine istorija bei kelia klausimus, kodėl veikiame reakcingai reaguodami tik į rezultatus, bet nesikišame į pačius įpaveldinimo, viešosios erdvės formavimo procesus.

Mokeisi filosofijos, o kai atsiradai meno lauke, pradėjai kurti kino filmus? Kas tave atvedė į meninę praktiką?

Esu vizualė, o meninė raiška visada buvo prie širdies ir šalimais, ta siauresne prasme – kaip vaizduojamasis menas. Kiek save atsimenu, tiek užsiiminėdavau daile. Tą polinkį anksti pastebėjo mokytojai ir tėvai bei pradėjo mane leisti į dailės mokyklą. Turbūt 10 metų ten praleidau. Nors į dailės mokyklą įprastai priimdavo 13 metų vaikus, bet sugalvojau, kad galiu lankyti ir paruošiamuosius kursus, taip juos pakartojau kelis kartus.

Šalia mano namų buvo Vienožinskio dailės mokykla, daug laiko ten praleidau, ten susipažinau  su fotografija ir jos procesais. Man buvo labai įdomu dirbti su juostele, stebėti kaip ji ryškinasi, kaip lėtai joje užgimsta mano patiriamos realybės atvaizdai. Tas procesas labai pakerėjo. Kiek vėliau, mokyklos laiku – gimnazinėse klasėse rimčiau užsiiminėjau tapyba, maždaug iki 2016 metų, mano praktikai nesvetima ir šiuolaikinė freska – tiksliau  grafičiai.

Apie tai daug pasakoti linkusi nesu, greičiausiai dėl labai nepalankaus visuomenės požiūrio, bet turiu pripažinti, kad šita praktika mane privedė prie labai savotiško miesto patyrimo ir santykio su juo.

Kai atėjo laikas rinktis studijas nusprendžiau, kad noriu to, kas papildytų tą vizualumą turiniu, lyg atėjo supratimas, kad reikia nerti giliau, jog vien forma nėra pakankama. Ir ne šiaip kažkokiu turiniu, o filosofiniu. Atrodė, kad filosofija galėtų būti geras dėmuo, kuris funkcionuotų šioje dermėje su mano polinkiu į kūrybą. Todėl pasirinkau ne Vilniaus dailės akademiją, o Vilniaus universitetą ir tikrai nesigailiu. Filosofijos studijos suformavo sveiką kritinį žvilgsnį į įvairius procesus, kurie yra labai svarbūs mano meninėje praktikoje. Manau, kad šios studijos mane subrandino kaip asmenybę su tam tikra stovėsena.

Mano draugų ratas buvo toks gana meniškas. Mes daug veikdavome kartu, svajodavom, vėliau įsitraukdavau į įvairius užmanymus: menas viešoje erdvėje, socialinės skulptūros, tam tikros meninės akcijos, tada gal tai net nebuvo taip jau rimta, bet man atrodė šis tas. „Delta Mityba“ projektas, kurį pradėjome kartu su Kipru Dubausku, Jonu Paleku ir Robertu Narkumi išsivystė iš mūsų su Kipru Dubausku dueto „Badenbanden“ ir mobilaus maisto dalinimo posto „Trauka Nr.1“. „Deltą Mitybą“ kūrėme su  mintimi, kad tai bus menininkų valdomas restoranas, kad kažkokias akcijas galėsim daryti, skirtingų disciplinų žmones suburti prie vieno stalo.

Dabar kartu su Kipru Dubausku, Bon Kazlauskaite ir Vytautu Juozėnu esame įkūrę analoginio kino būrelį/laboratoriją „Spongė“, manau, kad tai atspindi ir mano dabartinį susikoncentravimą į darbą su judančiu vaizdu ir analogine tiek foto, tiek kino juosta. Tam tikru momentu mane stipriai pradėjo dominti judantis vaizdas, kino kūrimo principai, o darbas su kino juostele labai įtraukė.

Tai  tam tikra prasme yra darbas tarsis su skulptūrine medžiaga, visiškai kitas priėjimas nei su skaitmenine kamera. Dirbant su juosta gali sau leisti sulėtintą mąstymo būdą ir darbo procesą, jaučiuosi atradusi savo artistinį pasirinkimą, man juosta geba reprodukuoti ne tik realybę, bet ir tą estetiškai patiriamą tikrovę, kuri būdama neatsiejama nuo žmogaus dvasinės veiklos mirksi, joje veriasi trūkiai, saviti ritmai, kintantis jautrumas ir sunkiai apčiuopiamas lankstumas.

Eglė Razumaitė / Mikos Savičiūtės nuotr.
Eglė Razumaitė / Mikos Savičiūtės nuotr.

Parodoje „JCDecaux premija. Tarpai“ tavo pristatomas kūrinys susideda iš dviejų dalių: videodarbo ir foto-koliažo užuolaidos? Šitas paliečia dabar visuomenėje karštą temą, viešas erdves, paveldą ir jo  (ne)išsaugojimo principus. Papasakok daugiau, kaip šis kūrinys gimė?

Stebiu tuos procesus, jie mane labai veikia ir neretai liūdina. Lietuvoje turime akivaizdžią modernios paveldosaugos problemą. Yra keli keliai: arba mes su tuo taikstysimės ir nieko nedarysime veikdami reakcingai arba reikia kažkaip burtis ir aktyviai išreikšti savo nuomonę bei parodyti, jog vieša erdvė priklauso žmonėms. Todėl ir šis kūrinys gimė iš tokių apmąstymų ir būsenos.

Kadangi kuriu kiną, judančius vaizdus, lokacijų klausimai man labai aktualūs – visada renkuosi architektūrą, kuri savyje talpintų tam tikrą sociokultūrinį turinį. Pradėjau gilintis į modernistinę architektūrą ir supratau, kad ji visiškai tarnavo rėžimui ir modernaus žmogaus sumanymui, ji unifikuojanti, išsižadanti suinteresuotumo vieta ir istorija apskirtai. Tai yra viską  nušluojanti architektūra. Man pasidarė įdomus postmodernizmas kaip atsakas į tokias modernistų užmačias. Postmodernizmo architektūra Lietuvoje kalba apie nacionalinių judėjimų atgimimą, regionalizmą, atsigręžimą į vietą, į jos kontekstą, į žmogų joje.  

Istoriškai – tai mums labai svarbus laikotarpis, todėl nesuvokiu kodėl norime naikinti jo reliktus.

Postmodernizmas mums nurodo į labai svarbų etapą – nacionalinį atgimimą. Maždaug 1975 m. pas mus pradeda vystytis postmodernistinės užuomazgos – tai laikas, kuomet vyksta centralizacija, egzistuoja sekimas Vakarais, apie 1980 m. didžiulė stagnacija išsiverčia į siekį grįžti prie savo identiteto paieškų. Istoriškai – tai mums labai svarbus laikotarpis, todėl nesuvokiu kodėl norime naikinti jo reliktus.

Neatsakingai naikinam arba ignoruojam to laikotarpio palikimą, nes jis vis dar priimamas labai negatyviai, kaip Sovietų Sąjungos ženklai, nors iš esmės tai yra gilių diskusijų klausimas, ar vėlyvąjį modernizmą, postmodernizmą mes turėtume laikyti sovietiniu palikimu ir ką mums tai reiškia tiek bendroje Lietuvos okupacijų istorijoje, tiek ateities kartų perspektyvoje.

Tuo metu Lietuvos architektai kurdami apie Lietuvą jau galvojo vakarietiškai, bent jau kiek tai jiems leido tuometinės sociokultūrinės, politinės ir, žinoma, technologinės aplinkybės, su savo pastangomis jie jau priešinosi. Man asmeniškai skaudu ir atrodo neteisinga, kad taip vyksta, turiu omeny jau kanonišku pavyzdžiu tapusį kelių policijos pastatą, „Bangos“ kavinę Palangoje, neatsakingai renovuotą ir privatizuotą Druskininkų vandens parką, trūnijantį fizikos instituto poilsio namų kompleksą Preiloje, visas tendencijas už akių spręsti įvairių viešųjų erdvių likimą. Viską nuostabiai vainikuoja Lukiškių aikštės dilema.  

Nežinau ar šis naikinimas, sąmoningas apleidimas yra įžūlus valdininkų bukumas, akivaizdu, kad viešųjų erdvių klausimai dažnai tampa populistinės politikos reiškimosi erdvėmis, o gal tai  nesusipratimas, kurį mes patys leidžiame, nes dar nesame subrendę deramai įvertinti savo likimo.

Tada turėtų kristi ir Salomėjos Nėries, Kipro Petrausko skulptūros. 

Petro Cvirkos paminklas buvo pripažintas nebesaugotinu objektu. Mes galime jį išbraukti iš tų sąrašų, bet tai nereiškia būtinybės jį nugriauti ir perkelti į muziejų, tai yra mūsų valioje, ką mes norime matyti tame urbanistiniam peizaže; pažiūrėkime visus argumentus, įsiklausykime vieni į kitus, pasvarstykime apie tos vietos ateities viziją be visos tos skubos ir panikos. Kažkaip sekame vien griovimo ir kibimo vieni kitiems į atlapus logika.

Tada turėtų kristi ir Salomėjos Nėries, Kipro Petrausko skulptūros. Tarkime K.Petrauskas dainavo Spalio revoliucionieriams, bolševikus sveikino savo gražiomis dainomis, po konflikto su K.Petrausku Antanas Kučingis buvo nuteistas kalėti lageryje ir aš asmeniškai nematau jokios problemos, jog jo paminklas stovi prie operos ir baleto teatro.

Štai jis buvo nuostabus dainininkas ir kultūrinis veikėjas, o tokio tipo paminklai, kaip skulptūriniai objektai apskritai greitai taps retenybe, gyvai niekas mums nebebylos apie tuometines moralines dilemas, apie tuometinį įpaminklinimą, nesuprantu kodėl reikia to baimintis, juk ne paslaptis, kad tuomet arba likdavai su tiesa ir traukdavaisi iš Lietuvos, arba likdavai su žmonėmis ir neišvengiamai eidavai į vienokio ar kitokio laipsnio kompromisą su sistema.

Tai jautrios temos, kurias manau reikia narplioti, bet man atrodo nereikėtų skubėti griauti, nes tai yra labai reakcingos jėgos, jos  kyla iš kažkokio nuobodulio ir nenorėjimo suprasti ir įsigilinti į dalykų apimtis.

Visi šie apmąstymai inspiravo ir mano kūrinio pavadinimą – „Radikali tolerancija“. Atrodo, kad ta tolerancija nurodo į aktyvią jėgą, nes jei esi abejingas, tai lyg tu galėtum ir iš abejingumo tarytum toleruoti kažkokį dalyką, bet manau, kad taip nėra, tolerancija kreipia labiau į įsigilinimą, į turinio platesnį apčiuopimą, radikali tolerancija užtikrina kito laisvę, vadinasi priima įvairias skirtybes ir egzistuoja išeinant į visuomenę, neužsidarant savyje, tai gali būti kaip sąlyga mikropolitiniams judėjimams.

Lietuvoje pasigendu mikropolitikos. Visada galvoju, kad bergždžia tikėtis, kad tai tiesiog atsiras. Reikia pačiam imtis iniciatyvos, burtis, bet mes dar kažkokie nedrąsūs, nežinom kaip čia veikti, kokią formą įgyti tai turėtų. Aš pati taip pat dar nežinau, bet, štai, demonstruoju pastangą. Važinėdama per Lietuvą išfotografavau labai daug objektų, įvykdžiau tam tikrą inventorizavimą ne tik jų, bet ir vietų, kuriose jau nieko nebėra.

Parodoje buvo palikta tik labai nedidelė dalis jų. Turiu būti atvira sau, jei mane tikrai jaudina ši tema, tai turiu gerai susipažinti su jos objektais, turbūt būtų kvaila kovoti už tai, ko beveik nepažįsti, ko deramai neįvertinai. Filmas funkcionuoja labiau kaip žvilgsnis į dabartį, į platesnę viešųjų erdvių problematiką, tai ką mes turime prieš akis, tai kas kažkaip transformuota arba transformuojasi.

Foto-koliažo užuolaida daugiau žiūri į praeitį, į tai, ką galbūt galėtume dar išsaugoti, labiausiai akcentuoti norėjosi fizikos instituto poilsio namų išlikimo klausimą. Tarkime šis pastatas į paveldosaugos sąrašus nėra įtrauktas, nors akivaizdžiai turėtų būti, kuomet šio statuso neturime, institutui, kuris didelėmis lėšomis nedisponuoja, tvarkytis su tokiu pastatu gali tapti sunku, tuomet atsiranda grėsmė jam būti perleistam privačių investitorių rankoms, kurie juk gali daryti su juo ką nori, jei nuovokos stokoja – paims ir nugriaus, ir vėl turėsime tą kelių policijos pastato istoriją, turi atsirasti saugikliai, bet jie neatsiras kol mes patys neprisiimsim atsakomybės juos steigti ir jų reikalauti.  

Akmirka iš Eglės Razumaitės videokūrinio / Dainiaus Putino nuotr.
Akmirka iš Eglės Razumaitės videokūrinio / Dainiaus Putino nuotr.

Dažnai apie vienais ar kitais viešosios erdvės sprendimais žmonės susidomi tik po fakto, kai tai įvyksta, tuomet atsiranda daug ekspertų ir norinčių pasisakyti. Kaip manai, kodėl tik kritikuojame, bet nedalyvaujame pirminiuose procesuose?

Būtent, tuo momentu, kada reikia mes neįsitraukiame, jau kalbame tik apie rezultatą ir veikiame reakcingai. Ar tai būtų nauja skulptūra, ar parko rekonstrukcija, ar priestatas koks. Tai labai gąsdinančios tendencijos. Paveldosauginiai sprendimai priimami remiantis aiškiais reglamentais, kurie irgi yra reliatyvūs, tai reikia suprasti.

Reliatyvumas yra pavojingas dalykas, nes tie patys profesionalai gali priklausyti vyresnei kartai, tarkime, ir jų vertybės gali nesutarpti su vykstančiais visuomenėje pokyčiais. Sudėtingiausia, jog vykdančioji valdžia dažnai paiso tik šiųjų nuosprendžio, nesigilindami į kitų profesionalų argumentus, ką jau kalbėti apie visuomenės nuomonę, kuri šiaip jau ir negali būti suformuota bei deramai išdėstyta, nes neegzistuoja bendrijos, kurios jungtų tas kritines mintis ir deramai atstovautų jas.

Pavyzdžiui, kai filmavau P.Cvirkos paminklą, buvau kiek nustebus, sutikau 4 jaunus žmones, kurie atėjo ir fotografavo tą paminką. Priėjau prie vienos merginos ir sakau „mes čia filmuojame, girdėjom, kad tuoj nugriaus...“. Ji atsakė tuo pačiu: „Taip, girdėjau, bet nesinorėtų, kad nugriautų, nematau jokios problemos jo stovėjime, man tiktų ir tos žolėmis apaugusios plytelės“.

Būtų vertinga, jei sugebėtume labiau pažiūrėti į ateitį, o ko riekia jaunam žmogui, o ko reiks ateities kartoms, prie ko mes dabar rišamės. Ką reiškia istorija jau laisvoje Lietuvoje gimusiems žmonėms, ką jiems tie paminklai reiškia? Visiškai nesistengiant romantizuoti, tiesiog pabandyti pažiūrėti į mūsų miestus kaip į labai unikalius klodus, bandydami juos cenzūruoti europiniais standartais mes užsiimam ta pačia unifikacija kaip ir sovietmečiu, tik dabar jau slopiname patys save.

Užuolaida dengianti Kompozitorių namų langus – viena iš Eglės Razumaitės kūrinio dalių / Mikos Savičiūtės nuotr.
Užuolaida dengianti Kompozitorių namų langus – viena iš Eglės Razumaitės kūrinio dalių / Mikos Savičiūtės nuotr.

Matyt, galima sakyti, kad Lietuvoje didžioji dalis žmonių turi tą problemą, jog sava istorija nelabai domina arba jos neišmanome pakankamai gerai, todėl negalime turėti adekvačių jausmų kalbant apie praeitį. Ar tavo kūrybinė praktika yra ir siekis edukuoti žiūrovą?

Galbūt taip. Noriu bent tokiu būdu parodyti, kad gali būti visai įdomu domėti praeitimi ir jos kontekstais. Savo filmuose taip pat keliu sau šį tikslą. Šiuo metu dirbu prie  filmo darbiniu pavadinimu „Kilmės įrašas“, kurio eskizą nusifilmavome prieš metus, o šią vasarą pradėjome filmavimo darbus.

Man jame labai įdomu kalbėti apie savo kilmę, apie kilmę apskritai ir kaip ši struktūra tampriai susieta su meile labai konkrečioms vietovėms, įdomu apčiuopti vėl gi kažkokias geografines padėtis einant koja kojon su mentaliniais ar net dvasiniais turiniais.  

Man įdomu svarstyti apie mūsų tautinį identitetą, kaip jį buvo bandoma slopinti, bet vis dėlto sugebėjome kažką išsaugoti ir kas tai yra šiandien. Sugebėjome išsaugoti dėka tų žmonių, kurie tuo metu gyveno kaimuose, lietuvių kalbos nepamiršo, gedėjo šimtamečių medžių griūnančių šalia naikinamų sodybų lyg savo kaimyno, gyveno savo paprastą ir be galo sudėtingą gyvenimą, puoselėjo kasdienybės ritualus, kurie padėjo tai lietuvybei išlikti.

Tame filme sujungiu fikciją su dokumentika. Norisi fiksuoti nykstančius kaimus ir žmones juose, per kuriuos artėju prie man rūpimų klausimų, tačiau įvilkti tai į siužetą, kuris deramai išlaikytų dėmesį ir suteiktų filmui kitonišką formą. Fiksuoju šimtamečius, kurie dar gali gyvai apie Antrąjį pasaulinį papasakoti, savo senelių atsiminimus pakedenti, seną kraštovaizdį žodžiais atkurti.

Manau yra labai baisu, kad nebeturime daiktiškai patiriamos realybės, kuri kalbėtų mums savo natūralioje aplinkoje apie istoriją. Kai kalbu su senoliais atrodo įvairios problemos išnyra platesnėje laiko skalėje, dažnai pasidaro gerokai menkesnės, tada sugebu geriau išsigryninti tai, kas svarbu. 

Naujausi straipsniai