Argi ne tokia ir buvo jūsų svajonė – tapti aktore?
Vaikystėje norėjau būti dainininkė, dar – šokėja ir manekenė, nors niekada neturėjau ilgų kojų. Pirmą kartą ant scenos užlipau su muzika: dainavau popgrupėje „Tirlis“, dalyvaudavome konkursuose, važinėdavome į „Laumės juostas“ ir jautėmės tikros žvaigždės. Tačiau atėjusi į vidurinę mokyklą sužinojau, kad ant balso stygų turiu mazgelių: beveik negalėjau kalbėti, o dainavimą teko išvis pamiršti. Man, vaikui, tai buvo pirmas didelis gyvenimo smūgis, kartu – ir pamoka, kad iš visų blogybių galima rasti išeitį: mane pakvietė į dramos būrelį, kur galėjau vaidinti etiudus be žodžių. Ten sekėsi, pamėgau teatrą, tad tėvams pasakiau, kad būsiu aktorė. Jie nuleido juokais: „Labai gerai, bet dar turi laiko pagalvoti.“ Visgi baigiant mokyklą jau visiems buvo aišku, kad stosiu į aktorinį.
Buvo lengva įstoti?
Per stojamuosius numečiau daug svorio – stresas buvo neapsakomas. Skaičiau ištrauką iš romano „Sveikas, liūdesy“: jį atradau dar paauglystėje, kai pačią apimdavo melancholiškas liūdesys. Komisija pasiklausė, o tada pareiškė: „Dabar mus nustebink.“ Iš panikos užtraukiau dainą „I Need a Dollar“, turbūt mažiausiai intelektualią iš visų, – kodėl ji man šovė į galvą?.. Negana to, Aidas Giniotis liepė dainuojant apsimesti sena ragana ir užburti komisiją, kad mane priimtų. Pamenu, dainuoju, ištiesiu į jį drebančią ranką – o jis man į delną įspraudžia penkis litus. Iki šiol juos tebeturiu, tai mano talismanas. Tada supratau, kad galbūt man pasiseks.