„Norėjau parodyti, su kokiomis problemomis susiduria nuo karo pabėgę homoseksualūs asmenys“, – prisipažįsta dokumentinio kino kūrėja Ayşe Toprak neseniai filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ pristačiusi juostą „Misteris Gėjus Sirija“ („Mr. Gay Syria“). Filme pasakojama apie dviejų homoseksualių pabėgėlių iš Sirijos gyvenimą Turkijoje. Mahmoudas, vienas iš LGBTQ bendruomenės judėjimo Sirijoje lyderių į kurį lygiuojasi daugelis homoseksualių pabėgėlių. Tuo tarpu Huseino istorija visai kitokia – jis augo konservatyvioje šeimoje, turi žmoną ir dukrą, kurios apie jo seksualinę orientaciją iki šiol nenumano.
„Prieš sutikdami filmuotis – jie labai ilgai galvojo. Tačiau galų gale – filmas jiems tapo įrankiu kaukėms nusiplėšti, savo identiteto ieškojimu“, – sako režisierė.
Kaip kilo idėja sukurti šį filmą?
Vienas pagrindinių filmo veikėjų Mahmoudas – labai geras mano draugas. Aš nekalbu arabiškai ir vienam projektui man reikėjo žmogaus, kuris galėtų man padėti. Iš keleto interviu, kuriuos turėjau pasirinkau būtent jį ir mes pradėjome kartu dirbti. Aš žinojau, kad Mahmoudas daug metų yra LGBTQ bendruomenės aktyvistas Sirijoje. Nuo 2011-ųjų jis bando atkreipti visuomenės dėmesį į šias problemas. 2016-aisiais jis man pasiūlė imtis bendro projekto ir tiesiog pradėjau jį „sekioti“.
Mahmoudas – artimas jūsų draugas. Kaip suradote kitą svarbų filmo veikėją Huseiną?
Huseino aš anksčiau nepažinojau, tačiau Mahmoudas buvo labai stipri figūra LGBTQ bendruomenėje ir kiti jos nariai žiūrėdavo į jį, kaip į didįjį brolį. Pagrindinė priežastis, kodėl jis buvo įtrauktas į filmą – jame filmavosi Mahmoudas. Su juo mes taip pat tapome labai artimi.
Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie Huseino praeitį?
Aš žinau tiek, kiek jūs matėte filme. Aš žinau, kad jo šeima yra labai konservatyvi. Toje vietoje kur jis užaugo – normalu, kad šeimos slepia homoseksualių narių orientaciją. Žinau, kad jiems tai yra didžiulė bėda. Net jeigu tėvai nujaučia, kad jis yra homoseksualus – jie nenori, kad jis viešai tai prisipažintų.
Galbūt žinote, kaip į šį filmą reagavo Huseino šeima?
Nemanau, kad jie apie tai žino.
Kodėl nusprendėte kurti dokumentinį filmą, būtent apie „Mr. Gay“ konkursą?
Tai Mahmoudo svajonė. Jis manė, kad šiuo metu, kai vyksta karas žmonės daugiau dėmesio kreipia į moteris, vaikus, bet pamiršta apie LGBTQ bendruomenę. Jis norėjo būti išgirstas ir manė, kad jeigu padarys kažką drąsaus, neįprasto – žmonės jo klausys, pradės rašyti straipsnius apie LGBTQ problemas. Aš pamaniau, kad tai – puiki idėja ir iš karto į ją įsitraukiau. Mes norėjome parodyti, su kokiomis problemomis susiduria nuo karo pabėgę homoseksualūs asmenys.
Ar jūsų veikėjai nebijojo filmuotis šiame dokumentiniame filme? Kaip ir pati sakėte, šeimos nori šiuos dalykus laikyti paslaptyje...
Manau, kad jie apie tai labai ilgai galvojo prieš sutikdami filmuotis. Žinoma, buvo momentų, kai jie nebenorėdavo to daryti. Manau, kad viską gerai pasako filmo eilutė. Pradžioje Mahmoudas klausia Huseino: – „Kodėl nori į tai veltis? Ar tai darai iš drąsos ar nevilties“ ir Huseinas jam atsakė: „Neviltis man suteikė drąsos“. Jie matė šį filmą, kaip savo identiteto atradimą. Jie norėjo nusiplėšti visas kaukes, kitu atveju jiems nebūtų pavykę eiti tolyn.
Su kokiais iššūkiais filmuojant teko susidurti? Skaičiau, kad jums netgi teko sugalvoti kodinį pavadiną filmui tam, kad nereikėtų garsiai pasakyti „Mr. Gay Syria“...
Nemanau, kad tai buvo sunkiausia dalis. Tai buvo vienas iš būdų save apsaugoti. Gal net nebūtinai apsaugoti, tiesiog kol pabandytume paaiškinti ką mes iš tikrųjų darome – mums pradėtų skaudėti galvas. Norėjome to išvengti. Sunkiausia dalis buvo redagavimas – ką palikti, ir ko ne. Galvojome, ar ši scena nebus per daug intymi ir nepridarys mūsų veikėjams dar daugiau problemų.
Filmo veiksmas vyksta Turkijoje. Ar buvo sunku filmuoti būtent toje šalyje? Ar turkai pripažįsta homoseksualius asmenis?
Mes filmavome Stambule. Tai, visai kitoks miestas, jis daug atviresnis.
„Mr. Gay Syria“ po filmų festivalius keliauja jau dvejus metus. Kaip žmonės reaguoja į jūsų filmą?
Taip, šis filmas yra gavęs daug apdovanojimų ir aplankė daug festivalių. Žmonės pamatę jį dažnai paklausia: – „Kaip galėtume jums padėti?“. Bet mes kalbame apie festivalių lankytojus. Tie žmonės nišiniai, jų kitokia pasaulėžiūra. Nežinau, kaip žmonės reaguotų, jeigu mano filmas atsidurtų tokioje platformoje, kaip „Netflix“. Manau, kad gautume daug daugiau kritikos.
Ko siekiate šiuo filmu?
Žmonių galvose iškelti klausimus. Jeigu man pavyks iškelti klausimus susijusių su pabėgėlių problemomis, jeigu man pavyks iškelti klausimus susijusius su LGBTQ problemomis, manau, kad tai bus puiki pradžia.
Ar šitas filmas kaip nors pakeitė veikėjų gyvenimus? Ką jie veikia dabar?
Manau, kad jiems tai buvo projektas. Gyvenimas Turkijoje, gyvenimas Stambule, buvimas pabėgėliais, bandymas užsidirbti, Huseino šeimos problemos. Jie norėjo pabėgti tolyn į Europą. Stambule jie nesijautė saugūs, tačiau šis projektas – atnešė jiems laimės, nors jų gyvenimas tuo metu nebuvo kupinas džiaugsmo.
Dabar, kai kalbu su jais jie prisipažįsta, kad filmavimo metu buvo labai laimingi. Šiuo metu jie visi gyvena užsienyje, tačiau tvirtina, kad pasiilgo Turkijos.