Filmo „Jaunimas prieš sovietus“ režisierius Nėrius Pečiūra: „Būtent roko muzika yra laikmečio išraiška ir variklis“

Nėrius Pečiūra
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-06-16 19:01
„Ši istorija prasidėjo 1983 metais, kai jis sudegino savo sesers komjaunimo bilietą“, – taip prasideda dokumentinio filmo „Jaunimas prieš sovietus“ anonsas. Šį legendinio Lietuvos panko Nėriaus Pečiūros režisuotą filmą – su paties autoriaus gyva įžanga – bus galima pamatyti birželio 26 dieną, festivalio „Gatvės rokas“ metu.

Daugiau apie tai, kaip XX a. 9-ajame dešimtmetyje sprogo laisvė, sutiko papasakoti filmo „Jaunimas  prieš sovietus“ autorius ir daugelio tuometinių muzikinių įvykių iniciatorius ar liudininkas N. Pečiūra, daugeliui žinomas ir Atsuktuvo pravarde. 

Roko maršas, 1988 metai
Roko maršas, 1988 metai

Nėriau, kaip ir kuo dabar gyvenate?

Gyvenu gerai. Nuolat vyksta kūrybinis procesas – tiek koncertai, muzikos įrašai, juk kasmet naują albumą išleidžiu, tiek visa eilė būsimų filmų. Vieną planuoju apie senąsias Vilniaus diskotekas, kurios veikė iki  1990-ųjų, apie pirmuosius didžėjus. Norėtųsi ir kitus Lietuvos miestus paliesti. Kitas filmas bus apie dešimtojo dešimtmečio pradžią, pirmąjį penkmetį – tokie įdomūs laikai  buvo.  Na, ir dar keletas filmų apie pogrindinį roką. Turiu ką veikti.

Nusikelkim į tą  vieniems nelemtą, kitiems – lemtą ir  įkvėpusį XX a. devintąjį dešimtmetį, kai artėjo Sovietų sąjungos žlugimas, o jaunimas ėmė vis garsiau muzikuoti laisvai. Kas jus įkvėpė pasukti muzikos keliu – draugai, nepažįstami atlikėjai, o gal tiesiog laisvės troškimas?

Viena vertus, dabar mąstant atrodo, kad viskas, kas vyko, vyko spontaniškai – negalvojome, neplanavome. Tai buvo labai ryškus dešimtmetis, kupinas įvykių ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Ir dar tas socializmo saulėlydis – toks sunkus ir lengvas, tragiškas ir juokingas. Paliko žymę gyvenime.

Mes roko grupę sukūrėme gana keistai. Apie 1984 metus pradėjau bendrauti su Varvekliu – dailininku Vikintu Dariumi Šimansku, kuris jau senokai gyvena Jungtinėje Karalystėje. Jau tada jis buvo nuolat „prižiūrimas“ KGB – visą laiką ką nors prisidirbdavo. Kai su juo susipažinau, to nežinojau  – dabar kai pagalvoju, gal ir būtų buvę baisoka bendrauti žinant, kad praktiškai  kasmet jį susemdavo saugumas. 

Karštą 1986 metų balandžio dieną mes su Varvekliu sėdėjome atsilapoję balkoną. Ką tik buvo sprogęs reaktorius Černobylyje, bet mes juk nieko apie tai nežinojome, tad sėdėjome ramiai, be panikos. Ir staiga kilo – abiems vienu metu – mintis, kad reikia sukurti roko grupę. Groti mes nemokėjome. Na, aš šiek tiek brazdinau gitara, o jis juk tapytojas. Visgi nutarėme, kad reikia sukurti tikrą roko grupę, kuri negali būti panaši į sovietinius estradinius ansamblius. 

Sunkiai rinkome grupei pavadinimą. Gal „Kontrkultūra“? „Smarvė“? Išsirinkom šokiruojantį – „WC“.  Tualetas. Aš ir sakau Varvekliui: „Kodėl toks aštrus?“ Sako, mes šiuo pavadinimu spjausime sovietams į veidą. Varveklis buvo tikras tų laikų patriotiškai nusiteikusio  antisovietinio jaunimo simbolis. Jis su klasės draugais net planavo nuvaryti lėktuvą ir išskristi į JAV. Planas nepavyko, bet KGB išgirdo kalbas, ir jie turėjo nemalonumų.

 

Varveklis ir Atsuktuvas, 1987 metai, grupė WC
Varveklis ir Atsuktuvas, 1987 metai, grupė WC

Kai mes pradėjome muzikuoti, jau buvo prasidėjusi „perestroika“, Vilniuje įsikūręs Jaunimo muzikos klubas. Jie palaikė radikalų roką, kaip ir mes, buvo nusistatę prieš „pusiau legalią“ tuometinę estradą. O mes buvom visai nelegalūs. Pamenu, apie 1986 metus nuėjome į Mokslinį metodinį kultūros centrą, na, tokią to meto kultūros įstaigėlę. Ten ėjo kalbos apie būsimą roko festivalį, vyko lyg ir roko muzikantų susirinkimas. Mes pareiškėme, kad esame pankroko grupė, turime paruošę programą, ir kad ir šiandien galime eiti į sceną. Organizatoriai buvo šokiruoti, daugiau jų gyvenime neteko sutikti. 

Visgi 1986 metų pabaigoje įvyko pirmas mūsų koncertas – nei legalus, nei oficialus. Toks vyko ir 1987 metų pradžioje. Vėliau Jaunimo muzikos klubas išmoko rengti koncertus tarsi legaliai. Visgi jų nebuvo daug – jei šiandieninės grupės koncertus per metus skaičiuoja dešimtimis, mums sugroti penketą ar šešetą kartų buvo didelis pasiekimas.

Iš esmės jau šiek tiek išdavėte filmo „Jaunimas prieš sovietus“ turinio ir herojų. Kaip manote, kokią žinutę ši dokumentika gali perduoti dabartiniam jaunimui, augančiam jau visai kitoje epochoje? Tuo pačiu – augančiam ne sostinėje, o pakaunėje, nedideliame miestelyje? Kuo jūsų darbas gali įkvėpti? 

Filmas yra muzikinis, dinamiškas – jis netgi juokingas. Tai nestandartinė dokumentika, prikišta dinamiškų vaizdų ir specialiųjų efektų – šia prasme jis atitinka tą nervingą šiuolaikinio jaunuolio sąmonę. Be to, neabejoju, bus įdomu pamatyti, kaip viskas buvo „tais laikais“. Kas tas politinis rokas, kai dainuojama apie aktualijas, kūriniai atspindi laikmetį, o ne kūrėjų vidinį pasaulį. 

Įdomu bus prisiminti ir tuomet dalyvavusiems koncertuose – filme pasakojame apie festivalį „Purvinoji žiema“, kuris 1988 m. įvyko Kaune, tuometiniuose „Šilelio“ kultūros rūmuose prie Radijo gamyklos. Tiesa, nors muzikinis, filmas nėra tik apie muziką – jis apie tuometinius įvykius, jau tapusius istorija, taip, kaip juos matė muzikantai. Ir ne tik lietuviai – pas mus grojusios Latvijos „Inokentijs Mārpls“ lyderis Raimonds Lagimovs dalinasi savo atsiminimais. 

Nėriau, nors pats aktyviai muzikuojate ir kuriate kiną, ar turite laiko jausti dabartinį Lietuvos muzikos pulsą?

Apie popmuziką nieko negalėčiau pasakyti – nėra reikalo ir laiko domėtis. Roko muzika, manau, labai stipri ir Lietuvoje klesti! „Solo ansamblis“, „BA“, „Arklio galia“, „Egomašina“, „Skyliamušis“ – daug įdomių grupių, kurios šiems laikams reikšmingos. Juk būtent roko muzika yra laikmečio išraiška ir variklis.

Jau tradiciniu bendruomenės renginiu tapęs “Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022” programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ globojamas festivalis šiemet kitoks – UAB „Hollister Lietuva“ teritorijoje vietoj įprastos griausmingos koncertinės programos įsikurs „Drive in“ kino teatras. Netruks ir motociklų gausmo, vyks fotomenininko Tomo Pabedinsko parodos atidarymas. Festivalio dalyvius pasigilinti į muzikines istorijas kvies kino programa. Tai – „Jaunimas  prieš sovietus“ ir du festivalio „Kino pavasaris“ pristatomi filmai. „Geri ketinimai“ (Las buenas intenciones, Argentina) pasakos apie Gustavą, kuris gyvena dėl trijų dalykų: futbolo, rokenrolo ir trijų vaikų, o „Vasara“ (Leto) prie XX a. 9-ojo dešimtmečio įvykių priartins skambant kultinės grupės „Kino“ ir šios bendraamžių muzikai. Pastarieji du filmai bus rodomi su lietuviškais subtitrais. Nemokamas renginys bus pritaikytas žmonėms su klausos negalia, verčiamas į gestų kalbą.

Naujausi straipsniai