Šiemet minėsite jubiliejų – kaip žiūrite į savo amžių, metus?
Nežinau, apie ką jūs kalbate (juokiasi)! Nors džiaugsmingai švenčiu gimtadienius su mylimu žmogumi ir draugais, bet kalbėti apie jubiliejus nėra elegantiška. Apskritai savo amžių sakau tik policininkui ir gydytojui (juokiasi).
Visą gyvenimą atvėrėte knygoje „Gimiau po fortepijonu“. Lietuviškoji autobiografija kelis mėnesius buvo pirma pagal perkamumą – bestseleris. Tikėjotės tokio atgarsio? Vasario gale kino ekranus pasieks ir režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Mūza“.
Filmo laukiu su didžiausiu nekantrumu ir džiaugsmu. Žinau, kad į premjerą atvyks daug draugų ir bendraminčių. Kai kurie – net iš anapus Atlanto. Kuriant filmą dalyvavo daugybė žmonių – nuo Paryžiaus, Ženevos ir Lietuvos iki Budapešto bei Čikagos. Kaip seniau sakydavo, sunaudota kilometrai kino juostos.
O knyga gyvena savo gyvenimą: prieš trejus metus pasirodė prancūzų kalba, prieš pusmetį – lietuviškai. Jau įvyko apie dvidešimt pristatymų Lietuvoje ir užsienyje. Knyga leido paliesti platesnę nei mano koncertų publiką ir kalbėti apie universalius, žmogiškus klausimus. Susitikimai per knygos pristatymus man visuomet praturtinanti patirtis.
Kas jums išrinko tokį retą vardą?
Tai – išties retas ir vaikystėje sunkiai dėvimas vardas. Kadangi KGB sąrašuose mano mama buvo įrašyta kaip liaudies priešo dukra,