Adolfas Hitleris – žydės ir maorio sūnus? Scenaristas, režisierius ir aktorius Taika Waititi (44) savo filme „Triušis Džodžo“ suvaidino vieną baisiausių piktadarių žmonijos istorijoje.
Jau vienas pirmųjų Taikos ilgametražių filmų – kone viso pasaulio kino festivalius – nuo Sandanso iki Honkongo – apkeliavusi ironiška ir nepaprastai juokinga komedija apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“, kurią jis režisavo su kolega Jemaine’u Clement’u, bylojo: šis žmogus geba žvelgti į daiktus ir reiškinius nebanaliai. Tiesa, sakoma, kad nevaržoma vaizduotė – pavojinga, nes rizikuoji tapti pernelyg ekscentriškas, o kai kurie dalykai – pernelyg pašėlę.
Sunku pasakyti, ar režisuoti filmą vilkint tokio personažo kostiumu – ne pernelyg ekscentriška. Waititi taip ir dirbo „Triušio Džodžo“ filmavimo aikštelėje, ir kasdien visa grupė gerėjosi garsiaisiais ūsais – be kita ko, tikrais, režisieriaus užsiaugintais, – charakteringu sklastymu šone ir ruda uniforma. Taika mielai pasirodo kone visuose savo filmuose: minėtuose „Ką mes veikiame šešėliuose“, „Erelis prieš ryklį“, „Berniukas“, „Laukinių žmonių medžioklė“. Net „Marvel“ komiksų ekranizacijoje „Toras. Pasaulių pabaiga“ girdėti jo balsas. Karjerą išvis pradėjo kaip profesionalus kino ir teatro aktorius. O įkūnyti Hitlerį nepanoro nė viena žvaigždė (Waititi žodžiais, daugumai patiko scenarijus, bet žmonės neįsivaizdavo, kaip toks vaidmuo paveiks karjerą). Šį personažą į Naujosios Zelandijos rašytojos Christine Leunens romaną „Caging Skies“ („Dangus narve“), pagal kurį pastatytas filmas, irgi įtraukė jis pats. Ir, autorei leidus, pavertė rimtą dramą apie Antrąjį pasaulinį karą juodąja komedija. Studija „Fox Searchlight“, vienintelė sutikusi imtis šešerius metus visų atmetinėto scenarijaus, irgi norėjo matyti ekrane Waititi. O jis norėjo filmuoti – dabar arba niekada. Taigi galiausiai pats ir turėjo suktis. Be to, tai buvęs puikiausias būdas pasityčioti iš fiurerio, sako jis.
Rizikingas sprendimas pasiteisino – filmas, kurio premjera įvyko Toronto kino festivalyje, vadinamas vienu originaliausių šiųmetinių kino kūrinių. Waititi – tikras universalus karys, išgarsėjęs ir nepriklausomais filmais, ir milžiniško biudžeto komiksų ekranizacijomis, taip pat – aktorius, scenaristas, prodiuseris. O šiandien dar ir pašėlusiai madinga, naši ir darbšti žvaigždė, ką patvirtina darbų kalendorius, suplanuotas iki 2021 metų, kai turi pasirodyti dar vienas jo režisuotas filmas iš „Toro“ ciklo – „Meilė ir griaustinis“. Patvirtinti ir Taikos vaidmenys „Disney Plus“ seriale „The Mandalorian“ („Mandalorianas“), Ryano Reynoldso „Free Guy“ („Laisvas vaikinas“), naujajame „Savižudžių būryje“. Ką jau kalbėti apie interviu, festivalius ir „Triušio Džodžo“ reklamos turą.
Vis dėlto jis ne tik nesiskundžia, bet ir nepasiklysta tarp daugybės personažų. Kino svetainei „Rotten Tomatoes“ sakė: Taika aktorius – neįtikėtinas profesionalas, nors kartais prireikia daug dublių ir laiko replikoms išmokti. O Taika režisierius pasirengęs tą daugybę dublių filmuoti. Todėl yra įsitikinęs, kad Taikai aktoriui ir Taikai režisieriui puikiai sekasi dirbti kartu, jie įsiklauso į vienas kito nuomonę ir labai gerbia vienas kitą.
Ką gi, žmogus, gebantis taip susidvejinti, išties gali daug. Pavyzdžiui, kaip minėta, būdamas maorio ir žydės sūnus (Waititi gyslomis dar teka ir airiško kraujo) drįsta tapti Hitleriu, gyvuojančiu nuo nacizmo idėjų apsvaigusio dešimtmečio berniuko galvoje. Ir juodąja komedija (ar šiais laikais vis dar turi prasmės žanrų dėžutės?) prabilti apie rimtus, nesenstančius dalykus – norą pritapti, ryžtą priešintis, drąsą. Ne veltui Leunens, skaičiusi ir „Triušio Džodžo“ scenarijų, sakė, kad filmas jai labai patikęs, o ekscentriškas humoras slepia gilų liūdesį.
Kaip ir visi Waititi kūriniai, filmas dar ir labai estetiškas – art deco stiliaus Džodžo namai primena cirką ar vintažinę saldumynų parduotuvę. Kaip sako režisierius, daugybė filmų apie Antrąjį pasaulinį karą yra niūrus, rudi ir pilki, o juk pasaulis net ir tais tamsiais ir sunkiais laikais buvo nepaprastai gyvas, žmonės šventė pragyventą dieną kaip paskutinę. Kiekviena detalė – iškalbinga, o apie meną režisierius išmano daug: dailininko sūnus vaikystėje pats svajojo rinktis šį kelią ir buvo tiesiog apsėstas Michelangelo Siksto koplyčios freskų – jas be perstojo piešė. Tačiau dramos mokytojas pakvietė jį į savo būrelį – ir Waititi netapo nei dailininku, nei giliavandeniu naru, nei naikintuvo pilotu (tai vis – iš vaikystės svajonių).
Antra vertus, savo filmuose jis gali būti kuo nori – net Hitleriu. Galima spėlioti, ką vaidins dar vienoje naujoje savo juostoje „Next Goal Wins“ („Kitas įvartis – lemiamas“), pasakojančioje apie blogiausią pasaulio futbolo komandą – Amerikos Samoa rinktinę, 2001 metais sausai pralaimėjusią Australijai rezultatu 31:0.