Teatro bei kino aktorė Jūratė Onaitytė ir dabar atrodo tarsi nužengusi iš filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ kadrų. Gal kiek labiau pasikeitė keturi vyrai, tada, prieš trisdešimt septynerius metus, sekę kiekvieną jos judesį ir žvilgsnį smėlynuose: aktoriai Vidas Petkevičius ir Saulius Balandis, režisierius Algimantas Puipa ir kino operatorius Jonas Tomaševičius iki šiol ryškiai prisimena 1983-iųjų vasarą.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.
„Po daugelio metų esu vėl apsilankęs tuose smėlynuose. Ėjau per kopas ir galvojau, kaip noriu vėl sugrįžti į tą laiką, matyti prie jūros moterį juodais drabužiais ir atšiaurius vyrus, žvelgiančius į bangas...“ – prisipažįsta filmo režisierius Algimantas Puipa.
Būtent su tokia vizija prieš beveik keturiasdešimt metų tada vos 32-ejų režisierius atėjo pas tuometinį Lietuvos kino studijos meno vadovą ir direktorių Vytautą Žalakevičių. „Darom filmą? Grįžkime į devynioliktą amžių“, – pasiūlė. Režisierių sudomino nusipirkta etnografinių knygų serija „Lietuvininkai“ – apie praėjusio šimtmečio pamario gyvenimą, žvejų buitį, papročius, kuriuos aprašė devynioliktojo amžiaus vidurio žurnalistai. „Perskaitęs pagalvojau, kokia graži medžiaga galimam filmui. Tik nėra siužeto – vien vizijos ir vaizdiniai, kaip smėlio smegduobėse išnyksta pašto karietos su visais arkliais ir vežiku, kaip žvejai gaudo varnas ir sūdo jų mėsą, kaip atsiveria gintaro kasyklų paslaptys... O konkretaus siužeto trūksta, – prisimena. – Žalakevičius tada pasiūlė kūrinį – iš žurnalo „Literatūra ir menas“ buvo išsikirpęs trumputę danų rašytojo novelę „Meilė kopose“, kaip moteris prarado savo vyrą, pateko į žvejo šeimą, gyveno su vienu sūnumi, paskui su kitu, o galiausiai liko su šeimos galva. Taip man novelės istorija ir pamario krašto lietuvių gyvenimo būdas susijungė į filmo siužetą.“
Visa laimė, kad turėjo būti vaizduojamas devynioliktasis amžius. Lietuvos kino studijos vadovas Vytautas Žalakevičius skrupulingai žiūrėjo, kad visi siužetai būtų patvirtinti cenzūros Maskvoje, kad niekas neleistino lietuviškuose filmuose nepraslystų ir jam nekiltų bėdų. „O jei tai būtų buvę tarybiniai laikai? Žvejų artelė, tėvas – brigadininkas, sūnūs – žvejai, o moteris keliauja iš vieno šeimos vyro lovos į kitą... Praleistų cenzūra tokį filmą?“ – juokais pasiūliau Žalakevičiui. „Žinoma, ne!“ – net užkaito maestro. „Žalakevičius pats ėmėsi rašyti – beje, tai buvo paskutinis jo scenarijus“, – prisimena Algimantas Puipa.
Kadangi juostoje nebuvo jokios sovietinės ideologijos, ji turėjo galimybę būti rodoma įvairiuose pasaulio kino festivaliuose
Kadangi juostoje nebuvo jokios sovietinės ideologijos, ji turėjo galimybę būti rodoma įvairiuose pasaulio kino festivaliuose. „Tuo metu sąjunginėse kino studijose jau vyko judėjimai – Moldavijoje sukurtas filmas apie romus „Taboras žengia į dangų“, poetinis ukrainiečių kinematografas irgi kūrė neideologinius filmus, – pasakoja. – Tada, brežnevinės stagnacijos laikais, man pavyko pasaulio pamatyti, labai daug festivalių su šiuo filmu aplankyti, net į Japoniją nuvažiuoti.“
Pats siužetas diktavo aplinką, kurioje turėjo būti filmuojama, – kopos. Nidos kopos ir tuo metu buvo saugomos. „Antroji filmo režisierė Regina Vosyliūtė turėjo namą Juodkrantėje ir gerai sugyveno su vietos valdžia. Ji tiesiai šviesiai paprašė leidimo kopose statyti dekoracijas filmui – žvejo sodybą. Kadangi teks važinėti su sunkvežimiais, vežti medžiagas, kasti, mums nurodė vietą, kur aplinkosaugininkai užsimerks ir nematys tokių veiksmų, – prie Juodkrantės sąvartyno, trisdešimt antrajame kilometre Nidos link“, – prisimena Algimantas Puipa. Pradėjus ten kasti ir statyti stulpus, kastuvas netikėtai atsitrenkė į medžio liekanas, pabiro kaltiniai vinys... Atsimušta į užpustytos žvejo trobos liekanas. „Filmui tai buvo lyg laimingas ženklas, – džiaugiasi režisierius. – Dabar toje vietoje padaryta apžvalgos aikštelė, nutiesti takai, kabo užrašas „Kalvaičių kaimas“. Tiesa, turistai ir lankytojai neretai mūsų valtis, kurių po filmavimo administracija tiesiog neišvežė, ar besimėtančias čerpes palaiko autentiškomis žvejų kaimelio liekanomis.“
Į filmavimą – po siaubingos tragedijos
Kertinė filmo figūra – Moteris. Aktorę šiam vaidmeniui režisierius rinkosi be ilgų kino bandymų – žinojo, ką nori matyti kadre. Bet jo pasirinkimą dar turėjo patvirtinti Kino studijos meno vadovas Vytautas Žalakevičius. „Visi jo bijojo. Nesu labai jau drąsus, bet aš nebijojau. Gal todėl, kad Žalakevičius man buvo labai palankus po filmo „Velnio sėkla“. Pasirinkau Kauno dramos teatro aktorę Jūratę Onaitytę. Žalakevičius suabejojo: „Žiūrovas į pagrindinį aktorių žiūrės pusantros valandos. Gali garantuoti, kad į Onaitytę žiūrovas tiek laiko žiūrės?“ Tai lyg ir reiškė, kad turėčiau pagalvoti apie kitą aktorę. Bet savo pasirinkimo nekeičiau, – prisimena režisierius. – Kai filmas jau buvo sumontuotas, Žalakevičius atsiprašė: buvęs neteisus. Man širdį tikrai paglostė toks pripažinimas. Keista, kad jis iškart nesuprato, kokia unikali yra Onaitytė. Mes ir vėliau su juo nemažai diskutuodavome dėl moteriškų vaidmenų. Jo kinas buvo vyriškas – su puikiais aktoriais, bet moterų savo juostoms pasirinkti jis nemokėjo.“
Filmas net siūlytas Kanų kino festivaliui
Jūratė Onaitytė be galo žavėjo visų kino festivalių, kur tik buvo rodoma juosta „Moteris ir keturi jos vyrai“, kritikus. Pasak Algimanto Puipos, filmas net siūlytas Kanų kino festivaliui. „Vėliau renginiuose esu susitikęs su prancūzų kino kritikais ir jie pripažino, kad jei mano filmą būtų atrinkę konkursui, tai aktorei Nastassjai Kinski, gerai įvertintai už pagrindinį moters vaidmenį „Paryžiuje, Teksase“, būtų reikėję slėptis prieš tokią aktorę kaip Jūratė Onaitytė“, – sako režisierius.
Nedaug kas žinojo, kad aktorei tai buvo gyvenimo virsmo filmas. Į filmavimo aikštelę ji atėjo vos keli mėnesiai po siaubingos tragedijos. „1983 metais teatralai ir įvairūs menininkai, skulptoriai važiavo į turistinę kelionę po Jugoslaviją. Šioje kelionėje dalyvavo ir Onaitytė. Kalnų perėjoje jų autobusą tiesiog perpjovė priešais iššokęs betoninius vamzdžius vežantis sunkvežimis. Penkiems ar šešiems žmonėms nupjovė galvas. Žuvo sėdintys šalia Onaitytės... Ji tik per stebuklą liko gyva“, – pasakoja režisierius. Traiškomo autobuso langų stiklai subraižė aktorei veidą, per avariją buvo nukirstas dantis – filmo komanda laukė, kol Onaitytės žaizdos užgis ir ji galės filmuotis. Tačiau kas darėsi jos širdyje ir galvoje, niekas nežinojo. Režisierius spėja, kad avarijos vaizdai ją ilgai kamavo: „Prisimenu vieną epizodą. Stoviu prie kameros, žiūriu į objektyvą ir sakau operatoriui: „Klausyk, bet čia galva nupjaunama, reikia aukščiau kamerą pakelti.“ Ir matau, kaip Onaitytė kadre krūpteli išgirdusi tuos žodžius... Supratau, kad tragedija visą laiką buvo su ja.“
Parduota vasara
„Dauguma mano vaidmenų – lyg prisikviesti, priklausomai nuo to, kuo tuo metu gyvenau, ko troškau, ką jutau ir kas man buvo svarbu. Šitas filmas tapo dalimi manęs“, – prisipažįsta pagrindinio vaidmens atlikėja Jūratė Onaitytė.
„Tai buvo turbūt vienintelė tokia mano parduota vasara, bet tąkart dėl to nesikankinau, nes beveik viskas buvo filmuojama prie jūros, Nidos kopose. Tik dalis – paviljone Vilniuje. Gyvenome Juodkrantėje ir Smiltynėje. Mano mylima jūra buvo čia pat... – grįžta į malonius prisiminimus. – Tik gaila, kad mažiau dėmesio galėjau skirti savo tada ketverių metukų dukrytei. Bet šiaip prisimenu tą laiką kaip patį nuostabiausią, kuris tekėjo kaip filmas – gana ramiai, sutelktai, be kvailos, alinančios karštinės. Mes galėdavome pusę dienos sėdėti ant smėlio ir ruoštis filmavimui. Vienai scenai paprastai skirdavo visą dieną, o ne kaip dabar – po tris ar keturias reikia spėti nufilmuoti. Ir su režisieriumi Algimantu Puipa dirbti buvo vienas malonumas – nepasipūtęs, nerėksmingas, nieko nereikalaujantis – pats daug ieškantis, darantis iš jausmo, iš nuojautos.“
Prie ramios atmosferos prisidėjo ir tai, kad visa filmavimo komanda ir aktoriai gyveno Juodkrantėje – visi jautėsi tarsi išvažiavę į kūrybinę daugiau nei trijų mėnesių vasaros ekspediciją. „Buvo išnuomoti nedideli butukai – gyvenome ir po vieną, ir po kelis. Rytais mus surinkdavo autobusiukas ir veždavo į kopas – į filmavimo aikštelę. Vakarais po darbo dažnai susirinkdavome drauge, klausydavomės muzikos, šokdavome, kalbėdavomės. Buvome lyg vienas kumštis. Lyg viena šeima, kuri vasaroja pajūry.“
Aktorė ne veltui sako, kad šis vaidmuo jai – prisikviestas. Bet perskaičiusi scenarijų suabejojo, ar pavyks įsikūnyti į Moterį. „Prieš tai filmavausi keturių serijų filme „Turtuolis, vargšas“ – buvau Džin, kuri draskosi, protestuoja, rėkia, daužosi, galiausiai – atgailauja. Didžiulė emocijų skalė! Kasdienybėje aš irgi akimirkomis išgyvendavau, kad dienos eina tik tarp teatro ir namų – tarp keturių sienų ir ten, ir čia. Kad nepastebiu, kaip sprogsta žiedai ar gelsta lapai, nespėju suvokti, kad lyja jau ištisą savaitę arba staiga prisnigo. Tiesiog tuo metu labai daug dirbau ir dėmesys buvo skiriamas scenos kolegoms, o ne sau, – pasakoja. – Šeima taip pat reikalavo savo – turėjau būti ne tik aktorė, bet ir žmona bei mama. Tas nuolatinis bėgimas, negebėjimas matyti šios akimirkos mane galiausiai pribaigė.“ Aktorė neslepia pradėjusi ieškoti galimybių nuraminti savo vidų, o karščiavimą, permainingas emocijas palikti tik scenai: „Kad nebūtų taip, jog vieną valandą rėkauju, paskui verkiu arba staiga juokiuosi, – kad nebūtų tokio vidinio draskymosi. Kad rami vidinė būsena diktuotų ramybę ir mano judesiams, kalbėsenai, elgesiui. Norėjau harmonizuoti savo vidų – besiblaškantį, sujauktą, daugelio dramatiškų, tragedinių vaidmenų nuvargintą. Supratau, kad man reikia lyg medžio drožėjui skaptuoti save pašalinant nereikalingus jausmus, emocijas.“
Aktorei padėjo filosofinės ir senųjų indų išminčių knygos, jos atvėrė sąvoką „būti čia ir dabar“. Tais laikais panašių knygų galėjai rasti nebent rusų kalba, dažnai tiesiog iš rankų į rankas keliavo mašinraščiu perrašyti lapai su patarimais, įžvalgomis. Pasiūlymas filmuotis juostoje „Moteris ir keturi jos vyrai“ atėjo pačiu laiku: „Šis vaidmuo man buvo tarsi stebuklas, lyg išsigelbėjimas – vaidmuo, kai galėjau dienų dienas sėdėti pavėsyje ant smėlio, skaityti tas knygas, mokytis harmonijos su savimi ir čia pat mėginti tai įkūnyti filmavimo aikštelėje. Galima sakyti, kad aš skaičiau ir iškart praktikavausi būti čia ir dabar. Juk ir filmas toks – buvimas siaučiant vėjui, ošiant bangoms, smiltims badant veidą. Per tuos visus filmavimo mėnesius aš tarsi iš naujo save atradau. O gal sukūriau?..“
Mokytis priimti esamą situaciją padėjo net mažieji filmo aktoriai – vaikai
Mokytis priimti esamą situaciją padėjo net mažieji filmo aktoriai – vaikai: filme Moteris susilaukia trijų sūnų. Ne vienas ir ne du skirtingo amžiaus ir poreikių vaikai reikalavo daug dėmesio. „Kartais imdavau graužtis: kodėl aš svetimus vaikus, o ne savo dukrelę dabar apkabinu ar čiūčiuoju ant rankų? Bet, žinoma, vijau tokias mintis šalin ir viską dariau su meile bei rūpestingumu. Jei leisi prasiskverbti bent lašui nepasitenkinimo ar pykčio, kūrybos nebeliks, išnyks buvimo čia ir dabar magija“, – pasakoja. Vyresnįjį vaiką filme vaidino režisierių Algimanto Puipos ir Janinos Lapinskaitės sūnus, o mažiausią berniuką – kolegos aktoriaus Vido Petkevičiaus tada vos metukų dukrytė Aistė. Jūratės Onaitytės dukra filmuotis negalėjo: pagal siužetą visi vaikai – berniukai, o aktorės dukrai tuo metu buvo jau ketveri – berniuko ji nebūtų suvaidinusi. „Mano dukrytė liko namuose Kaune, ją prižiūrėjo artimieji, vyras, – prisimena. – Kartais jie atvažiuodavo pas mane į Juodkrantę, bet tik trumpų atostogų. Į filmavimo galą ilgesys mane buvo kone užgraužęs. Juk anksčiau stengdavausi visas vasaras skirti tik šeimai – neparduoti jų darbams. Net kai išvažiuodavau į trumpus filmavimus ar su teatru į kelių dienų gastroles, visada virtuvėje ant stalo palikdavau dukrytei raštelį, kad pabudusi rastų: ketureilį sukurdavau, palinkėjimą, eiliuotą posmą, kad būtų kantri, jei kelias dieneles nesimatysime... Bet ta vasara buvo išties kitokia.“
Tikru išbandymu aktorei tapo krikštynų scena: pagrindinius herojus įkūnijusiems Jūratei Onaitytei ir šviesaus atminimo Antanui Šurnai reikėjo mesti kūdikį į vandenį. „Kelios mamos, kurių kūdikiai vaidino, laukė ant kranto, o mes supdamiesi valtyje kūrėme krikštynų sceną, – prisimena aktorė. – Ir Šurnai, ir man, tiesą sakant, buvo šokas. Net nusisukdavau tuo momentu, kai mesdavau kūdikį į vandenį – vaizdavau, kad kažko ieškau, gal apkloto, bet iš tiesų negalėjau žiūrėti. Marios tuo metu žydėjo, vanduo – purvinas, neskaidrus, bjaurus kaip kokia košė. O mes vaikučius, kurie dar net nesėdi, į tokį vandenį mesdavome! Oi, kaip man skaudėjo širdį! Aišku, Šurna greitai išgriebdavo kūdikį, bet viename dublyje aš jau nesusilaikiusi instinktyviai surikau: „Trauk!“ – tai liko filme. Man kiekviena sekundė, kai kūdikis panyra į vandenį, buvo tiesiog klaiki. Bet įdomiausia, kad prieš tą sceną jie nepatenkinti zirzdavo, verkdavo ant rankų, o išgriebti iš vandens tapdavo ramūs ir meilūs.“ Po daugelio metų vienoje šventėje aktorė sutiko kolegą Vidą Petkevičių su žavia mergina ir negalėjo patikėti, kai jis pristatė: „Štai čia ta mažytė, kuri supamojoje lovytėje filmavosi. Ji buvo mūsų berniukas.“ Keista buvo matyti priešais gražią, tvirtą, suaugusią moterį.“
Ketvirtąją dešimtį bebaigiantis skaičiuoti filmas jai atrodo aktualus ir dabar, kai vis daugiau žmonių bando išsivaduoti iš materialumo gniaužtų, ieško prasmės atsigręždami į svarbesnius dalykus: „Man šis filmas nėra nei drama, nei detektyvas. Jis turi filosofinį lygmenį, gilesnį žvilgsnį į gyvenimą. Jis – apie amžiną ratą: gimimą – gyvenimą – mirtį. Apie smėlio tekėjimą tarp pirštų. Apie buvimą čia ir dabar. Į filmavimo vietas aš daugiau nebuvau grįžusi. Manyje viskas išlikę kaip tada – viduje vis dar nešiojuosi tą jausmą. Neseniai žiūrėjau per televizorių restauruotą juostą. Galiu pasakyti, kad niekas neužmiršta. Viskas tebėra su manimi.“
Visai netikėtai ryškia filmo scena tapo Moters ir Vyresnėlio vestuvės bei keistas jų šokis
Antanas Šurna prieš Juozą Budraitį
Vos 32-ejų, bet tuo metu jau penkis filmus sukūręs Algimantas Puipa buvo išbandęs ir nusižiūrėjęs ne vieną Lietuvos aktorių. Reikėjo atsirinkti tris, kurie suvaidintų žvejus – Tėvą, Vyresnėlį ir Jaunėlį. „Man labai patiko Vidas Petkevičius – jis tuo metu vaidino spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani“. Buvo šlovės viršūnėje, teatre – tikrai ženkli figūra“, – prisimena režisierius, jam patikėjęs Vyresnėlio sūnaus vaidmenį. Jaunėliu tapo aktorius Saulius Balandis, kuris dar studentas būdamas vaidino jo filme „Faktas“. O štai šviesaus atminimo aktorius Antanas Šurna į filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“ atėjo ne iš karto: Tėvo vaidmeniui režisierius bandė daug aktorių – net Vytautą Tomkų ir Juozą Budraitį. „Su Žalakevičiumi daug kalbėjomės, kad reikėtų imti Budraitį. Bet kažkodėl persigalvojau. Budraitis net buvo nustebęs, nes tuo metu kone į visos Sąjungos kuriamus filmus buvo kviečiamas vaidinti be jokių bandymų, – pasakoja režisierius. – Bet Antanas Šurna man patiko nuoširdumu, netgi humoro jausmu. Jis tada dar gana jaunas buvo – vaidmeniui reikėjo gerokai sendinti, žilinti.“
Filmuoti Nidos kopose pradėta birželį ir tik rugsėjo viduryje kino ekspedicija grįžo namo. „Tais laikais turėjome didelę prabangą: jei aktorius užimtas teatre ar turi vykti gastrolių, Kino studija teatro režisieriui sumoka, kad spektaklyje jis tą aktorių pakeistų kitu, o filmui reikalingą išleistų filmuotis“, – prisimena režisierius.
Juostoje yra epizodas, kurį Algimantas Puipa pats sugalvojo ir pavadino „samurajišku“: Vyresnėlis kopose susitinka su Valkata ir nusprendžia su juo iškeliauti, bet pakeliui susipyksta, stoja į kovą ir abu žūsta. „Galvojau, kaip bus gražu, pagrindinis epizodas! Bet man niekaip nesisekė nufilmuoti tos kovos scenos. Nueiname į kopas, prisistato Vidas Petkevičius ir Valkatą vaidinantis aktorius. Filmuojam filmuojam – ne, nieko neišeina. Valkatą pakeičiu kitu aktoriumi, vėl filmuoju ir vėl – ne tas. Taip visą vasarą keičiau aktorius. Ir tik vėlų rudenį, kai jau grįžome iš ekspedicijos, karjere prie Vilniaus šitą epizodą užbaigiau su Kostu Smoriginu“, – prisimena režisierius.
Juostoje yra epizodas, kurį Algimantas Puipa pats sugalvojo ir pavadino „samurajišku“
Visai netikėtai ryškia filmo scena tapo Moters ir Vyresnėlio vestuvės bei keistas jų šokis. Pagal scenarijų buvo planuojama daryti tradiciškai: žvejai prie jūros atveža alaus statinių, užkuria laužus, groja armonika, visi šoka ir linksminasi. „Na, nelipo tokia scena atšiauriam filmui... Pasikalbėjau su pajūrio krašto etnografiniu ansambliu, paklausinėjau, kokie būdingi šiam kraštui šokio judesiai. Paskui susėdome su aktoriais ir svarstėme: gal mums nereikia jokių linksmybių ir svečių? Tegu tie du žmonės tarsi vienu du visame pasaulyje sušoka kokį ritualinį šokį. Pradėjome mušti stintapūkį, o Onaitytė ir Petkevičius čia pat ėmė improvizuoti, – pasakoja Algimantas Puipa. – Atsimenu, toks rusų režisierius ir aktorius Rolanas Bykovas kartą po vieno seminaro Palangoje pažiūrėjo tą mano filmą ir pasakė: „Filmas man pasirodė labai nuobodus. Labai... Bet tas tavo šokis – niekada gyvenime jo nepamiršiu!“ Priėmiau tai kaip komplimentą.“
Šeimos vasara
Ir aktorius Vidas Petkevičius puikiai prisimena pačių su Jūrate Onaityte sukurtą šokį. „Mums tik pasakė, kad reikėtų daryti kuo mažiau judesių. Kadangi gamta aplink – atšiauri, vėjuota, šalta, šokis taip pat turi būti santūrus. Mažai kūno judesių, bet daugiau kojomis mušti, daugiau žvilgsnių, vienas kito stebėjimo. Mes tiesiog sustojome su Jūrate ir pradėjome improvizuoti, – prisimena Vyresnėlio vaidmens atlikėjas. – Apskritai visas filmas išėjo keistas – šiaurietiškai šaltas, bet ir lietuviškai minkštas.“
Pasak aktoriaus, visus be galo stipriai veikė aplinka, todėl ir tikra, nesuvaidinta jausena atsispindėjo filme. Po sunkesnių filmavimo epizodų visi grįždavo natūraliai nualinti saulės ir vėjo. „Saulė prie jūros – aštri. Ir dar būdavo, smėlis taip čaižo, taip čaižo, kad grįžti po filmavimo raudonu degančiu veidu, – pasakoja. – Yra epizodas, kuriame mes po smėlio audros atkasame žvejo namą. Bet panašiai būdavo ir realybėje: atvažiuojame prie namo, o per naktį stipresnis vėjas užnešęs smėliu duris ir neįmanoma jų atidaryti, reikia atkasti. Patys ir atkasdavome – tais laikais nebuvo žvaigždžių, kurios sėdėtų ir lauktų, kol joms paduos viską paruoštą. Patys viską darėme, buvome jauni, stiprūs. Tos natūralios gamtos sąlygos filmui suteikė daug tikroviškumo.“
Aktorius neslepia, kad juostos kūrybos darbai jam paliko pačių gražiausių prisiminimų – jau vien dėl to, kad tai buvusi jaunystė... „Man tai buvo lyg nuotykis. Nes filmavosi ir mano pirmagimė Aistė. Filme mes ją svėrėme su bezmėnu. Ir mano žmona visą laiką kartu buvo – šeimyniškai leidome laiką ir filmavimo aikštelėje, ir už jos ribų“, – dalijasi prisiminimais. Petkevičių šeima buvo įkurdinta Juodkrantėje privačiame name, tiesa, gana spartietiškomis sąlygomis – be karšto vandens. „O mes juk su mažu vaiku... Bet vis tiek smagu buvo – jauni, visa šeima kartu, jūra, saulė, geras filmas. Ko daugiau reikia, kai tau vos trisdešimt ketveri? – šypsosi. – Ten turbūt net įsimintiniausias mano gimtadienis atšvęstas. Liepos tryliktą dieną visa filmavimo grupė susirinko Juodkrantėje, stadione. Gal daugiau kaip penkiasdešimt žmonių – didžiulis kolektyvas. Išėjo gražus piknikas su kolegomis ir su vežimėliuose miegančiais mažaisiais aktoriais.“
Kalbėjimas tyla
Aktoriui ir režisieriui Sauliui Balandžiui, filme įkūnijusiam Jaunėlį, tada buvo vos dvidešimt. Tačiau tai ne pirmas jo kino vaidmuo – studijų metais jau buvo keturi ar penki suvaidinti. Bet juostos „Moteris ir keturi jos vyrai“ kūrybiniai darbai padarė ypatingą įspūdį. „Jaučiausi savo kailyje. Mano personažas – toks ateinantis nueinantis, lyg neapčiuopiamas. Šiame filme net ne personažai yra svarbiausia, o tyla, nedaugžodžiavimas, veiksmas, reakcija, aplinka... Tyla ekrane visada yra įdomesnė už žodį. Kalbėjimas tyla – pats gražiausias dalykas, – įsitikinęs aktorius. – Vizualiai tai yra tas kinas, kuris man patinka.“
Tuo metu dar Lietuvos muzikos akademijos studentą filmavimai Nidos smėlynuose išmokė neskubėti, nes kinas yra amžinas laukimas: „Ir privalai su tuo susitaikyti, nes gamtos duotybės nepakoreguosi. Reikia saulės – laukiam saulės, reikia debesies – laukiam debesies, reikia lietaus – laukiam lietaus... Turi apsišarvuoti kantrybe ir tiesiog būti. Šiais laikais, žiūriu, visi nekantrūs, vis bėgte viską daro, o tikras kinas yra laukimas – kai režisierius ar operatorius nuspręs, kad galima filmuoti, tada ir pradėsime.“
Aktoriui nemažą įspūdį darė į Juodkrantę atvažiuodavęs pats Lietuvos kino studijos vadovas Vytautas Žalakevičius. Sukviesdavo visus aktorius, klausinėdavo, kaip sekasi filmuoti, net duodavo patarimų ir dalydavosi prisiminimais, savo pastabomis: „Man, jaunam aktoriui, tai buvo labai didelė vertybė. Mačiau, kad serga už šitą filmą.“
Šimtas kadrų
Kino studijos vadovas iš tiesų mėgo lankytis filmavimo aikštelėse. „Ten jis kone terorizuodavo aktorius ir patį režisierių, rodydavo savo meistrystę – prasidėdavo toks smauglio šokis, – juokiasi režisierius Algimantas Puipa. – Aš jau kurdamas „Velnio sėklą“ supratau, kad jo negalima įsileisti į filmavimo aikštelę. Kokių tik žygdarbių dėl to nesiėmiau. Paklaidindavome, prigirdydavome – Žalakevičius niekaip nepatekdavo į tą vietą, kur aš filmuodavau. Galiausiai paaiškinau, kad iki jo darbo su aktoriais meistrystės aš vis tiek nepakilsiu, o jo dalyvavimas filmavimo aikštelėje trikdytų. Todėl man filmuojant „Moterį ir keturis jos vyrus“ Žalakevičius jau elgėsi gana tolerantiškai: nesiveržė į kopas, o atvažiavęs į Juodkrantę laukdavo mūsų grįžtant po filmavimo dienos, aktorių klausinėdavo, kaip sekėsi...“ Maestro mielai dalyvaudavo ir filmo šventėse – kas šimtą kadrų buvo tradicija rengti didelį balių. „Jis vykdavo tarp filmo dekoracijų arba Juodkrantėje, kur gyvenome. Didžiulis balius su rimtais filmavimo grupės ir kino direkcijos ištekliais, – juokiasi prisiminęs. – Šimtas kadrų būdavo tarsi koks svarbus etapas. O visą filmą sudarė maždaug keturi šimtai kadrų.“
Tiek pat rūpesčio, kiek ir džiaugsmo kino komandai kėlė gamta: nušvinta saulė – turistams gerai, o kinui netinka, nes veidai išblukę; didesnis vėjas pakyla ar smėlio audra – nepataisomai subraižys vaizdo kameros objektyvą. „O dar kiek bėdų buvo dėl kino juostos! – prisimena Algimantas Puipa. – Nufilmuojame, siunčiame į laboratoriją išryškinti, o iš ten ateina atsakymas: „Juostos brokas.“ Filmuojame iš naujo – vėl tas pats. Sovietinė juosta nebuvo labai kokybiška. „Nefilmuokite kopų, nes tai šviesus objektas. Filmuokite mišką, tada nesimatys juostos broko“, – gavome pasiūlymą. Bet mūsų filmas juk apie smėlynus ir kopas! Taip kiekvieną epizodą po du tris kartus perfilmavome. Aišku, kiekvieną kartą vis geriau. Taip nekokybiška juosta padėjo patobulinti filmo kokybę.“
Pagauti jausmą
Bėdas dėl smėlio prisimena ir kino operatorius Jonas Tomaševičius. Nors „Moteris ir keturi jos vyrai“ operatoriui buvo ne pirmas filmas, kurį teko kurti gamtoje, visgi smėlis ir jūra diktavo savo darbo sąlygas. „Reikėdavo saugoti, kad smėlis kuo mažiau patektų į kamerą. Užtat kokią gražią smėlio audrą sugebėjome nufilmuoti! – džiaugiasi. – Labai padėjo vietos gamtos apsaugos vandens baseinų viršininkas: tarnyba turėjo sraigtasparnį, kuris stebėdavo jūros ir ežerų pakrantes. Dėl mūsų specialiai keliskart kėlė jį, kad galėtume nufilmuoti smėlio audrą. Kartą sraigtasparnis nusileido ir pribėgo išsigandęs pilotas: „Patekome į turbulenciją, o jūs visą laiką prašėte dar žemiau ir žemiau skristi – vos nenukritome ant jūsų masuotės.“ Tik per stebuklą gražus kadras nesibaigė nelaime.“
Kino operatorius ir dabar negaili komplimentų filmo aktoriams. „Kaskart, kai tekdavo filmuoti lietuvius, man širdis džiaugdavosi. Labai greitai rasdavau su jais bendrą kalbą. Jie nebuvo nei įnoringi, nei per daug paklusnūs, greičiau palankūs operatoriaus norams, pastaboms, – neslepia. – Jūratė Onaitytė – maža to, kad labai fotogeniška, dar sugebėjo tiesiog susilieti su savo heroje Moterimi. Tikrai galiu palyginti – yra filmų, kur pagrindines aktores daug sunkiau sekėsi filmuoti. O su Onaityte mes daug kalbėdavomės dar iki pradedant scenas. Kai išgirsti, kaip žmogus mato, kai pajunti, koks jo vidus, gali kitaip jį matyti ir kino kameros akimi.“
Filmo idėja, dekoracijos bei kostiumai kino operatoriui ir po beveik keturiasdešimties metų atrodo lyg vakar kurti
Gal todėl ir vestuvių scena filme, pasak operatoriaus, išėjo tokia graži – tarsi išjausta. Pamena, į filmavimą buvo sukviesta nemažai masuotės, atvežtos bandonijos ir tam kraštui bei epochai būdingi kostiumai. „Visi sėdėjo ir laukė pradžios. Bet galiausiai nutarėme filmuoti be masuotės. Matyt, tai buvo viena tų akimirkų, kai viskas ima ir susiklijuoja taip, kaip lemta: režisierius sukūrė reikiamą nuotaiką, aktoriai įsijautė ir čia pat improvizavo šokį, o aš kaip operatorius sugebėjau pamatyti ne vien vaizdą, bet dar ir jausmą“, – pasakoja.
Filmo idėja, dekoracijos bei kostiumai kino operatoriui ir po beveik keturiasdešimties metų atrodo lyg vakar kurti – nei morališkai, nei vizualiai nepasenę. „Dabar į madą vėl grįžo nendrių stogai. O tada sukome galvą, kaip smėlynuose sukurti senus autentiškus trobesius. Prieš tai kaip tik buvau filmavęs Mingės kaime, patariau nuvažiuoti ten – gal duos nendrių. Davė, tik pagal visas ataskaitų taisykles reikėjo sutartį sudaryti – joje buvo parašyta, kad nendrinį stogą dekoracijoms... pasiskolinome iš Mingės kaimo, – juokiasi. – Ir kostiumai, mano akimis, net dabarties atspalvį turi. Jie nėra pasenę, kaip sakau, iš po žemės ar dulkėto archyvo ištraukti. Net savo idėja filmas nėra archajiškas.“
Vaizdo magija
Peržiūrėjęs sumontuotą juostą, kino profesionalas Vytautas Žalakevičius tada tiesiai šviesiai Algimantui Puipai pasakė: „Tavo filmas – kaip mašina be stabdžių.“ „Suprantu, ką jis turėjo galvoje. Montažinėje teko tvarkyti daug niuansų, kurie filmuojant buvo neišspręsti. Matau savo klaidas, kaip juokauju, po kilimu sušluotas šiukšles. Pavyzdžiui, mano neapsižiūrėjimas, kad rodau užpustytą sodybą, du aktoriai vaidina, kaip ją atkasa, o aplink primindžiota visos filmavimo grupės... Mes gi net lėktuvo motorą turėjome, su kuriuo galėjome tą smėlį pustyti, bet tą akimirką kažkaip galva nesuveikė, – juokiasi. – Gal dėl to, kad buvau per jaunas, per mažai patyręs, nors „Moteris ir keturi jos vyrai“ – penktas mano filmas. Tačiau kiekvieną dieną mano akys būdavo pilnos siaubo, kad aš ateisiu į filmavimo aikštelę, o toks patyręs aktorius kaip Antanas Šurna ar operatorius, dailininkas, dirbę prie tokių filmų kaip „Herkus Mantas“, sakys: „Na, tai ką, vaikeli. Ką mums siūlai?“ Bet visi buvo kantrūs ir tolerantiški.“
Režisierius sako, kad, be tų kelių klaidų, ir dabar savo filme nieko netaisytų, nekeistų
Tačiau režisierius sako, kad, be tų kelių klaidų, ir dabar savo filme nieko netaisytų, nekeistų. „Žalakevičius mane vadino operatoriaus asistentu, o ne režisieriumi, nes per daug galvoju apie vaizdą. Bet man iš tiesų visada buvo ir yra svarbu vaizdo magija – slenkantis smėlis, kasdien jį kasantys žmonės – tarsi kokie ritualai, lyg paties gyvenimo dėsniai... – prisipažįsta. – Tai leido sukurti poetinį filmą apie amžinus dalykus – moterį, vyrą, sūnus, kurie net vardų neturi, ir apie amžiną žmogaus kovą už išlikimą. Man tai yra filmas eilėraštis. Net jei kai kurie tekstai dabar skamba kiek dirbtinai ar deklaratyviai – tegu, nes eilėraštis gali toks būti.“
