Filmui „Bulvarinis skaitalas“ 2019-aisiais suėjo 25 metai. Žmonės, panašūs į jo veikėjus, tiek negyvena. Quentino Tarantino juosta pirmoji Amerikoje nusižengė nerašytiems kino įstatymams, pagal kuriuos filme turi būti bent vienas geras vyrukas, kad nugalėtų padugnes. Tarantino istorijoje visi personažai – niekšai, lavonų – kaip baravykų Norvegijoje, o pozityvumo – nė lašo.
Vis dėlto „Bulvarinį skaitalą“ smagu žiūrėti. Ta ironijos, absurdo, paradoksų, stilingumo ir dar kažko samplaika tiesiog trenkia į galvą ir nesukelia noro aiškintis, kodėl. Žinoma, kino kritikai aiškinosi, kiekvienas savaip. Bet visi priėjo panašią išvadą: po šio filmo kinas jau nebebus toks, koks buvo anksčiau. Kažkas apibūdino situaciją, pasinaudodamas juostos scena, kai Vincentas beda švirkštą su adrenalinu Mijai į širdį ir ši riaumodama prisikelia iš mirusiųjų: neva „Bulvarinis skaitalas“ Amerikos kinui buvo kaip ta injekcija...
Filmas jau pirmą savaitę uždirbo daugiau, nei kainavo, bet tai vyko ne JAV. „Bulvariniam skaitalui“ Europoje buvo skirti visi įmanomi apdovanojimai, o Amerikoje iš septynių „Oskaro“ nominacijų tik viena statulėlė gauta už scenarijų, ir tai, kalbama, dėl to, kad prodiuseris žinojo, ką ir kaip reikia paspausti. Atsiimdamas auksinį skustagalvį, Tarantino taip ir pasakė: „Jaučiu, kad filmas daugiau nieko negaus.“ Jis, išsišokėlis, savo šansus vertino blaiviai. Bet amerikiečiai neapsikiaulino: ginti Tarantino stojo visos JAV kino kritikų asociacijos ir net anksčiau kinu nesidomėję susivienijimai. Tad „Bulvarinis skaitalas“ surinko tiek visokių skulptūrėlių ir garbės raštų, kad, regis, nebuvo apdovanota tik pliauškė.
Rašytojas Tarantino
„Oskarą“ už scenarijų Tarantino atsiėmė ne vienas, greta buvo jo bičiulis Rogeris Avary. Daug metų abu vyrukai dirbo videotekoje ir svajojo apie karjerą kine, be to, panašiai mąstė, todėl dalydavosi siužetais. Kai Tarantino sėdo rašyti „Bulvarinio skaitalo“, Avary jam priminė savo sukurtą anekdotą apie lombarde išprievartautą mafijos bosą. Tarantino jam padėkojo (vėliau net sumokėjo 25 000 JAV dolerių), bet tai buvo tik idėja, kurią režisierius turėjo detalizuoti, motyvuoti, kaip nors įpinti į pasakojimą. O jį vyras dėliojo iš komiksų ir senų kriminalinių filmų, panašių į Raymondo Chandlerio ir Dashiellio Hammetto romanus.
Veiksmas vyko Antverpene. Režisierius išsinuomojo vieno kambario butuką, neturėjo nei telefono, nei kitų ryšių su pasauliu ir tris mėnesius kūrė – tai, kas virto kultinio filmo pagrindu. Tekstas buvo surašytas ranka į keliolika mokyklinių sąsiuvinių ir atrodė kaip nuo mokytojos nuslėptas dvejetukininko darbas. Pats autorius jį perskaitęs išsigando. Ir vidury nakties paskambino Lindai Chen.
Jo filme Chen dirbo fotografe, o šiaip buvo redaktorė. „Perskaityk mano scenarijų. Ar tai nėra bepročio kliedesys?“ Linda nepasididžiavo, perskaitė. Jos akimis, tai buvo blogiau už kliedesį, bet kažką tuose tekstuose įžvelgė. Todėl sutiko Tarantino namų darbus perkelti į kompiuterį ir net nepaprašė pinigų: manė, kad užtruks porą savaičių. Tačiau plūkėsi pusmetį, kol vyro pasąmonės srautas sutrumpėjo iki 158 puslapių ir virto skaitomu scenarijumi. Chen į filmo titrus nepateko, bet nelaikė akmens užantyje: atvirkščiai, visada sakydavo, kad niekas kitas nerašo tokių gerų dialogų kaip Tarantino.
Tuo metu Chen blaškėsi tarp Dennio Hopperio filmo „Chasers“ („Konvojininkai“) ir „Bulvarinio skaitalo“ scenarijaus. Padėtį komplikavo tai, kad už baudas jai buvo atimta teisė vairuoti. Iš nevilties Chen puolė Quentinui į kojas: „Būk žmogus, pažiūrėk mano triušį, kol taisau tavo veikalą.“ Režisierius nuoširdžiai prisipažino esantis paskutinis žmogus, kuriam galima patikėti gyvą padarą. Tada Chen savo numylėtinį paliko draugams, o šie jį praganė. Tarantino dėl to jautė kaltę ir į scenarijų įtraukė naują heroję – pavadino ją dingusio triušiuko vardu Hani Bani (Zuikučiu). Ši herojė – isterikė, ir akivaizdu, kad jos laukia kalėjimas, bet įamžintas triušio vardas – vis šiokia tokia padėka Chen.
Pagaliai ratuose
Pamenate filmo pradžią, kai Zuikutis kavinėje kalbasi su savo širdies draugu, o šis jai aiškina, kad niekada nebeplėš kioskelių, nes jie dažniausiai priklauso vietnamiečiams: „Bliamba, jiems grasini, reikalauji babkių, o jie neduoda, nes nemoka anglų kalbos ir nesupranta, ko tu nori.“ Nesunku atspėti, kodėl „Miramax“ patvirtino scenarijų, kai tik jis buvo baigtas. Tiesa, prieš tai Harvey Weinsteinas (jo studija finansavo filmą) scenarijų parodė grupelei kino ekspertų. O šie, pavargę nuo teisingų scenarijų ir dialogų, taip apsidžiaugė Tarantino rašiniu, kad Weinsteinas nutarė rizikuoti ir galbūt vėliau gerti šampaną.
Kinas neįsileidžia atsitiktinių žmonių, o Tarantino, pagimdytas šešiolikmetės ir augęs su ja Los Andžele, neturėjo normalaus išsilavinimo, tad jau buvo nepatikimas. Iki „Bulvarino skaitalo“ jis sukūrė tik vieną filmą „Pasiutę šunys“ (1992) – Europoje jis sukėlė didelį ažiotažą. Bet kas žino, gal tai buvo kaip sūris varnai? Ponas Weinsteinas turbūt ėjo į bažnyčią uždegti žvakių, kad jo avantiūra pasisektų. Be to, apsidraudė, kaip tik įstengė.
Pirma, filmo biudžetas buvo labai mažas. „Bulvarinis skaitalas“ uždirbo daugiau kaip 214 milijonų JAV dolerių, o studija jam skyrė tik 8,5 milijono (anuomet panašūs buvo Bruce’o Williso honorarai). Taupymo programą galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu. Jau ketvirtį amžiaus mados žurnalų reitinguose Umos Thurman herojė Mija Voles patenka tarp stilingiausių kino mergaičių ir minima kaskart, kai dizaineriams prireikia baltų marškinių ir juodų kelnių. Kokios buvo investicijos? Tarantino reikalavo, kad mafijos boso žmona Mija avėtų labai brangius batelius. Filmo kostiumų dailininkė Betsy Heimann pakluso, nupirko auksines „Chanel“ kurpaites (kas nors jas pamena?) ir niekam kitam pinigų neliko. Todėl palaidinė buvo pasiūta kino studijos ceche, o kelnės pirktos greitosios mados parduotuvėje. Negana to, Heimann niekur nerado kelnių, tinkamų 181 centimetro ūgio Umai, tad teko apsimesti, esą patrumpintos – Mijos stiliukas.
Antra, Weinsteinas taip bijojo pralošti, kad visur kišo nosį – žinojo, kokių aktorių reikia, mokė dirbti. Kol vyko kino bandymai, Tarantino nesiginčijo, bet vieną dieną neteko kantrybės: perdavė Weinsteinui raštą, kuriame buvo surašytos visos jo sąlygos – pradedant tuo, kad filmo trukmė bus pustrečios valandos, ir baigiant aktorių sudėtimi. Prodiuseris net sutriko. Ir beveik su viskuo sutiko, tik kaip liūtas grūmėsi, kad filme nebūtų Johno Travoltos. Weinsteinui reikėjo, kad Vincentą Vegą vaidintų koks nors raumeningas gražuolis, kurio tyko paparacai ir minios moterų. Jis spyrėsi ne šiaip sau: to vaidmens norėjo dvi ryškiausios Holivudo personos – Danielis Day-Lewisas ir Bruce’as Willisas. Travolta, palyginti su jais, atrodė nulis...
Buvo ir kitas prodiuseris – Lawrence’as Benderis: jis su Tarantino jau bendradarbiavo „Pasiutusiuose šunyse“ ir vėliau kone visuose režisieriaus filmuose. Benderis buvo Tarantino draugas, jo šešėlis, tikėjo, kad viskas daroma, kaip turi būti. Kas kita – Weinsteinas. „Bulvarinis skaitalas“ jį pavertė milijonieriumi, jis padarė karjerą. Ir, galima sakyti, tas pats filmas ją užbaigė. Mat prasidėjus #metoo judėjimui Uma Thurman papasakojo, kad kuriant tą filmą Weinsteinas bandė ją prievartauti. Prie aktorės prisidėjo dar kone 80 moterų ir viskas baigėsi tuo, kad 2017-aisiais prodiuseris buvo atleistas iš savo kompanijos ir išvytas iš JAV Kino meno ir mokslo akademijos.
Žvaigždėtas momentas
Scenarijus su grėsmingu rašteliu „Jei jį kam nors parodysi, ateis du vyrukai ir sulaužys tau kojas“ buvo išsiųstas tuntui žvaigždžių – visiems, apie kuriuos svajojo Weinsteinas. Bruce’as Willisas irgi jį gavo, tik užmetė: jo nedomino nepriklausomų studijų filmai. Bet vieną dieną pas jį svečiavosi aktorius Harvey Keitelis ir papasakojo, kad Tarantino pradeda naują darbą. Willisas sunerimo (matė „Pasiutusius šunis“ ir buvo to filmo fanas), skubiai susirado scenarijų ir suprato, kad nori Vincento vaidmens. Tada geras Tarantino draugas Keitelis pasielgė kaip sąvadautojas. Surengė barbekiu vakarėlį ir suvedė aktorių su režisieriumi. Pirmasis neslėpė, ko nori, o antrasis atsakė: „Ne. Jau patvirtinau Travoltą.“
Taip jie ir būtų išsiskyrę, jei ne aktorių komandoje atsiradusi vakansija. Mattas Dillonas (Tarantino jį buvo numatęs boksininko Bučo Kulidžo vaidmeniui) neapdairiai pašmaikštavo, kad scenarijus – puikus, bet skaitant ima miegas, ir to pakako, kad režisierius jo išsižadėtų. Willisas gavo šansą. Aišku, iš pradžių pasišiaušė: „Tai aš nebūsiu pagrindinis?! Sėdėsiu lombarde, kai Travolta vaidins?!“, bet greitai nuleido garą. Juolab nebuvo dėl ko siautėti. Tarantino iš pat pradžių sumanė neskirstyti aktorių į svarbius ir nesvarbius. Parkritęs ant grindų jis stumdė scenarijaus lapus: taip, kad vienoje scenoje kuris nors būtų pagrindinis herojus, o kitoje – tik epizodinis, ir – atvirkščiai...
Willisas buvo Tarantino duoklė prodiuseriui. Šis lengviau atsiduso. Šiandien sunku patikėti, bet tais laikais ne itin geras aktorius Bruce’as tapo vieninteliu „Bulvarinio skaitalo“ tūzu: visų žemynų piliečiai plūsdavo žiūrėti Kieto Riešutėlio nepriklausomai nuo to, kokiame filme ir kaip jis vaidina.
Laukinės aistros
Tarantino buvo prietaringas: tikėjo, kad pavykę vieno filmo vaidmenys ar jo pamėgti žmonės gali lemti kito filmo sėkmę. Jis labai norėjo, kad jo „Pasiutusių šunų“ herojai pratęstų gyvenimą „Bulvariniame skaitale“, bet iš to sumanymo liko šnipštas, tiksliau, tik Harvey Keitelis, kuriam buvo parašytas Vulfo vaidmuo.
|
|
Biblijos garbintojo galvažudžio Džulijo Vinfildo personažas irgi buvo kuriamas konkrečiam aktoriui – Samueliui L. Jacksonui. Kai šis jau buvo mintinai išmokęs scenarijų, išgirdo turintis konkurentą – puertorikietį Paulą Calderóną. Tarantino kažkodėl pasiūlė Paului dalyvauti kino bandymuose ir šis pasirodė taip gerai, kad režisierių apėmė dvejonės, ar labai reikia Jacksono. Norėdamas apsispręsti Tarantino surengė dar vieną peržiūrą, šįkart – abiem aktoriams. Calderónas atkako pirma laiko, o režisierius smarkiai vėlavo, tad susinervinęs puertorikietis vaidino blogiau nei pirmą kartą. O Jacksonui visai neprireikė bandymų. Jis, specialiai skridęs iš kito filmo, buvo girtas, piktas, pavargęs ir toks alkanas, kad į studiją įgriuvo burgerį užsikąsdamas prancūziškomis bulvytėmis. Paskutinis lašas nelaimingojo Jacksono taurėje buvo tai, kad kažkoks vyrukas nutarė jį pagirti: „Man labai patinka jūsų darbai, misteri Fishburne’ai.“ – „Ką?! Jis nežino, kas esu? Negi aš – tik žmogus, kurį visi gali krušti?!“ Žodžiu, Tarantino ir jo padėjėjai pamatę Jacksoną net nedrįso prašyti pavaidinti. „Mes sėdėjome ant sofos. Įėjo Samas su burgeriu ir taip dėbtelėjo į mus, kad pamaniau: tuoj paleis kulką man į kaktą. Jis buvo baisiai piktas, akys lindo iš orbitų. Pasakė, kad jei atiduosime šitą vaidmenį kitam, iš mūsų liks tik šlapia vieta.“ Tarantino suprato geresnio Vinfildo nerasiantis... |
Smulkūs kompleksai
Kitų aktorių atranka nebuvo tokia dramatiška. Truputį pasispyriojo tik Uma Thurman. Ji, anuomet visai jauna, nelabai kam žinoma ir iki ausų kompleksuota, girdėjo, kad Mijos vaidmeniui buvo bandomos tokios supergražuolės kaip Julia Roberts, Kim Basinger, Michelle Pfeiffer. Ir, matyt, išsigando, kad ji – aukštaūgė, nerangi, neįdomi, besidrovinti savo 42 dydžio batų – tik nuvils režisierių. Bet kas žino, gal jį, visadą tvirtinantį, kad patraukliausia moters kūno dalis – pėdos, pakerėjo būtent Umos galūnės. Tą mintį perša ir tvisto scena: Mija nuspiria auksinius „Chanel“ loaferus (tai vienintelis momentas, kai žiūrovai pamato visą kostiumų biudžetą pasiglemžusį daiktą) ir basa šoka... Beje, jiedu su Vincentu konkurso nelaimėjo. Taip, statulėlę pargabeno namo, bet jiems važiuojant radijas paskelbė, kad nugalėtojo prizas pavogtas...
Aišku, Thurman pakako proto nepasakoti režisieriui apie savo kompleksus. Todėl ji ilgai ir nuobodžiai kniso Quentiną kalbomis, kad negali vaidinti narkomanės, juolab filme, kur išprievartaujamas jos įtakingas sutuoktinis, nes tai – kur kas baisiau už moterų prievartavimą. Bet Tarantino mokėjo įtikinti aktores.
Filmuojant Umai netrukdė nei į absurdišką situaciją patekęs sutuoktinis su pleistru ant sprando, nei kvaišalai (kuriuos atstojo cukraus pudra). Adrenalino injekcija jos irgi nejaudino. Filmo autoriai dabar neslepia, kad aktorei nebuvo suvarytas švirkštas: Travolta ištraukė jau styrančią adatą, ir juosta buvo atsukta atgal, kad tai atrodytų kaip smūgis į širdį. Uma paniškai bijojo tik vienos scenos – šokio. Linda Chen pamena, kaip drebėjo Thurman rankos prieš filmuojant šį epizodą. Aktorė buvo tikra, kad šokiu atskleis savo nerangumą. Ypač – su meilučiu Johnu Travolta, kuris vos aštuonerių metų laimėjo tvisto konkursą...
Scientologas Travolta irgi nebuvo tikras, kad nori vaidinti nuo narkotikų priklausomą, žmones žudantį tipą. Bet visa jo giminė ir draugai ragino sutikti. Juolab Tarantino išsijuosęs melavo, kad scenarijuje viskas sutirštinta, o filmas bus taikus ir žaismingas. Per pirmą susitikimą jiedu prakalbėjo iki saulėtekio ir Travolta ryžosi būti Vincentu Vega. Teliko įtikinti Weinsteiną, bet šis spyrėsi kaip ožys. Tada Tarantino ėmėsi šantažo, paskambino jam ir pareiškė: „Dar du žmonės nori pirkti scenarijų. Jei tau nepatinka Travolta, dirbsiu su tuo, kuris jį mėgsta. Turi 15 sekundžių apsispręsti.“ Ir prodiuseris kapituliavo. O vėliau visose spaudos konferencijose pasakodavo, kad tai jam kilo mintis pakviesti filmuotis Travoltą.
Filme manieringas pižonas su revolveriu nekelia didelių simpatijų, bet kaip tik Travoltai reikia padėkoti, kad „Bulvarinis skaitalas“ nestingdo kraujo. Jis norėjo vaidinti ne samdomą žudiką, o silpnybių turintį žmogų. Aišku, Tarantino scenarijaus Travolta nekeitė, bet labai skaniai pasakojo apie Prancūzijos mėsainius ir tai, kad moters kojų masažas nėra tik fizinis veiksmas. „Aš nežinojau, kad kuriu komediją!“ – užsipuolė jį režisierius. Bet aktorius neišsigando: „Quentinai, suprask, kai kam nors ištaško smegenis, tai nėra juokinga. Bet jei tuo metu, kai vyksta tas siaubingas dalykas, aš kalbu nesąmones, šūvis būna ne tiek baisus, kiek netikėtas.“
51 diena
Parengiamieji darbai vyko sunkiau nei filmavimas. Tarantino nebuvo iš tų režisierių, su kuriais žvaigždės gali maivytis ir vaidinti publikos numylėtinius. Subūręs komandą jis aiškiai suformulavo, ko pageidauja. Kai kurios sąlygos buvo suprantamos (nors gal 1993-iaisiais – nelabai?): nevartoti alkoholio ir narkotikų, nevėluoti, laikytis disciplinos. O kai kurios – beprecedentės ir gana drastiškos. Pirmiausia – dėl honorarų: visi aktoriai gaudavo vienodą savaitinį atlyginimą, tad daugiausia uždirbo tie, kurie filmavosi ilgiausiai. Žinoma, tai buvo Travolta, bet vėliau jis šaipėsi, kad pats mokėjo už vaidmenį: filmavimo metu gyveno „Four Seasons Hotel“, ir aktoriaus gaunami pinigai buvo mažesni už jo apartamentų kainą. Tiesa, po šio filmo Travoltos honorarai pakilo iki 20 milijonų JAV dolerių. Kitų taip pat šoktelėjo. Bet juk niekas negalėjo to žinoti iš anksto.
Visa komanda dirbo fanatiškai (dauguma jų buvo su Tarantino dar nuo „Pasiutusių šunų“). Vienintelė pramoga buvo retkarčiais pakabinami plakatai: „Bus šaudoma, pasiruoškite!“ arba: „Kostiumai ir grimas: kraujas ir sukrešėjęs kraujas“. Bet nuo jų nebuvo lengviau. Tarantino norėjo filmo, kuris atrodytų kaip labai brangus, o teturėjo nelemtus aštuonis milijonus. Todėl operatorius Andrzejus Sekuła naudojosi „Kodak 50 ASA“ juosta – suteikiančia blizgų vaizdą, bet nelabai jautria šviesai. O tai reiškia, kad visose filmavimo vietose (jų buvo 70) stovėjo galingi prožektoriai ir kiekvienas kepino kaip vidurvasario saulė. Karštis buvo toks, kad atrodė, jog tuoj sprogs stiklai ir išsilydys metalas. O labiausiai kentė operatorius, kuris buvo patyręs avariją ir sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. Todėl filme daug kadrų, vadinamų negyvėlio žvilgsniu, – kai objektas matomas iš apačios.
Filmuota 51-ą dieną. Sakoma, kad niekur kitur neegzistavo tokia ideali tvarka, kaip chuligano Tarantino aikštelėse: jokio pamiršto rekvizito, jokių neplanuotų situacijų. Tačiau alino ne vien karštis. Tarantino kūrė savo svajonę, jautėsi kaip ant sparnų, ir kitiems tai smarkiai atsirūgdavo. Tarkim, šokio scena, kurios taip bijojo Thurman, buvo filmuojama 13 valandų ir per tą laiką aktoriai prisėsdavo tik tam, kad grimuotoja nusausintų prakaitą. Scena su Christopheriu Walkenu (kapitonas Kunsas berniukui, būsimam boksininkui, atneša tėvo laikrodį) truko 10 valandų; per tą laiką vargšas vaikas ne kartą pradėjo snausti...
Dar nebaigus filmavimo buvo pavogtas Tarantino automobilis, vaidinantis Vincento kabrioletą, – 1964-ųjų „Chevelle Malibu“. Bet pasakojimą apie „Bulvarinį skaitalą“ norisi baigti optimistine gaida. Apie ką filmas? Manykime, kad apie tai, jog kone visi jo herojai gavo antrą šansą: galėjo mirti, bet nemirė. Ir galbūt tai įvertins kaip ženklą, kad reikia keisti gyvenimą.