Kasmet žiūrovų teismui pateikiamos dešimtys kino filmų. Vienuose vaidina mylimos žvaigždės, kiti įspūdį palieka specialiaisiais efektais, tačiau po kurio laiko dauguma jų paskęsta naujų filmų jūroje. Visgi yra kino filmų, kurie galbūt kažkam ir pasimiršo, bet kino industrijoje paliko neišdildomą pėdsaką.
Davė startą nuogybėms
Nuogas žmogaus kūnas neatsiejamas nuo daugelio šiandienos kino filmų. Visai nesvarbu, kokio žanro kino juostą žiūrite – dramą, komediją, trilerį, veiksmo ar net siaubo filmą, bent vieną nuogą kūną tikrai išvysite. Tačiau taip buvo ne visada.
Pirmųjų kino filmų kūrėjai dėl griežtų visuotinių moralės ir religinių normų nefilmavo jokių nuogybių ar juolab sekso scenų. Žiūrovai pamatydavo tik užuominas į tai, kas vyksta tamsoje ar už uždarų durų.
Taip buvo iki 1960 m. Tais metais dienos šviesą išvydo drąsi sekso komedija „Pažadai! Pažadai!“ (angl. „Promises! Promises!“). Tai buvo pirmasis ilgametražis filmas su to laikotarpio kino žvaigžde Jayne Mansfield, kuri filmavosi visiškai nuoga. Iki tol žiūrovai nuogybių galėjo išvysti tik trumpametražiuose, dažniausiai nebyliuose filmuose, tačiau ilgametražiame – niekuomet.
Juosta „Pažadai! Pažadai!“ davė pradžią ne tik sekso scenoms filmuose, bet ir įteisino, kad reklamuojant filmus ir siekiant geresnių reitingų būtų rodomos apsinuoginusios žvaigždės ir atskleidžiamas jų seksualumas. Jei ne šis filmas, šiandien, ko gero, nebūtų tokių komedijų kaip „Amerikietiškas pyragas“ (angl. „American Pie“) ar „Užkibo“ (angl. „Knocked Up“).
Siaubo „dokumentika“
Kitaip nei pirmąją sekso juostą, daugelis dar prisimename 1999 m. populiariausią siaubo filmą „Bleiro ragana“ (angl. „The Blair Witch Project“). Galima šį filmą dievinti arba jo nemėgti, tačiau po peržiūros abejingų tikrai neliko.
Sunkiausia šią kino juostą užmiršti dėl jos filmavimo būdo. Grupelė draugų su filmavimo kamera iškeliavo į miškus ir filmuodami savo nuotykius bei emocijas susuko tikrą šedevrą. Na, gal ir ne šedevrą, bet labai pelningą filmą. Juostos biudžetas buvo vos 20 tūkst. JAV dolerių, o uždirbo 250 mln. JAV dolerių.
Po „Bleiro raganos“ sėkmės, daugelis kino kūrėjų ėmėsi filmuoti neva dokumentinius filmus. Vieni norėjo tikrumo suteikti dramoms, kiti – meilės istorijoms, tačiau sėkmingiausiai prigijo siaubo dokumentikos žanras.
Vienas geriausių įrodymų – net penkios „Paranormalių reiškinių“ (angl. „Paranormal Activity“) dalys. Pirmoji šio filmo dalis kainavo 11 tūkst. JAV dolerių, o uždirbo net 183 mln. JAV dolerių. Panaši sėkmė lydėjo ir dar keturis šios kino juostos tęsinius.
Pirmasis filmukas
1937 m. animacijos tėvu vadinamas Waltas Disney’us sumanė pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“ perkelti į kino ekranus. Vyrukas neabejojo savo sumanymo sėkme, tačiau tam prieštaravo jo draugai, kolegos ir netgi žmona. Visi aplinkiniai buvo įsitikinę, kad niekas neišsėdės ilgiau nei valandą žiūrėdamas animacinį filmuką.
Tačiau W. Disney’aus perkalbėti nepavyko. Jis pasiskolino kino juostai kurti reikalingus 1,5 mln. JAV dolerių ir į filmuką sudėjo visus savo gebėjimus bei meilę. W. Disney’us norėjo, kad jo filmukas taptų epiniu, todėl buvo pasamdyti talentingi kompozitoriai ir gabūs dainininkai, kurie sukūrė ir įdainavo ilgametražio filmuko „Snieguolė ir septyni nykštukai“ garso takelį. Dailininkai ir animatoriai iki menkiausios detalės ištobulino kiekvieno personažo judesius ir emocijas.
Rizika ir įdėtas darbas atsipirko su kaupu. Kino teatruose „Snieguolė ir septyni nykštukai“ Didžiosios depresijos laikais uždirbo per 75 mln. JAV dolerių. Šie pinigai suteikė galimybių W. Disney’ui į kiną perkelti dar kelis nuostabius animacijos šedevrus, o geras pavyzdys užkrėtė ne vieną kino industrijoje besisukiojantį žmogų. Uždirbti iš filmukų sekasi ir prodiuserių kompanijoms „Hannah-Barbera“, „Pixar“.
Taip pat skaitykite: Filmai, kuriuos verta pamatyti kiekvienai moteriai
Su „Snieguole ir septyniais nykštukais“ W. Disney’us pradėjo ir dar vieną naujovę. Gaminti animacinio filmuko personažais puoštus suvenyrus, žaislus ir kitus daiktus, kurie taip pat nešė pelną. Kaip žinome, šiandien animacinių filmų kūrėjai šios tradicijos nepamiršta.
Efektingi „Žvaigždžių karai“
George’o Lucaso epopėja „Žvaigždžių karai“ (angl. „Star Wars“) nebuvo pirmoji kino istorija, pasakojanti apie kosmoso užkariautojus ir kitas galaktikas, tačiau būtent ši kino juosta pelnė pasaulinę šlovę ir buvo pamatas kitiems filmams apie kosmosą.
Šešių filmų serija prasidėjo 1977 m. ir tapo populiariosios kultūros fenomenu: pagal filmus rašomos knygos, kuriami komiksai, serialai, videožaidimai, pardavinėjama atributika. „Žvaigždžių karų“ veiksmas vyko „seniai seniai tolimoje galaktikoje“ ir žiūrovus stebino specialiųjų efektų gausa bei filmavimo technikos naujovėmis.
Filmą prodiusavę „Twentieth Century Fox“ sutiko padengti nemažą biudžetą, bet uždirbti iš „Žvaigždžių karų“ nelabai tikėjosi. Tiesą sakant, su G. Lucasu jie pasirašė gana keistoką bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią net 40 proc. pelno atitenka filmo kūrėjui, jei filmuojant kino juostą jis dirbs už minimalią algą. G. Lucasas tikėjo savo filmu ir sutiko su kompanijos sąlygomis. Kaip žinome, gailėtis jam neteko. Pirmoji filmo „Žvaigždžių karai“ dalis uždirbo daugiau kaip 2,7 mlrd. JAV dolerių, o likusios penkios – dar 8 mlrd. JAV dolerių.
„Žvaigždžių karų“ epopėja pradėjo ne tik gausų specialiųjų efektų, kaskadinių triukų ir įstabių kostiumų naudojimą kino filmuose. Būtent prasidedant šiam filmui pirmą kartą aktorių, režisierių, prodiuserių ir kitų prie filmo prisidėjusių žmonių vardai nėra parodomi. Filmas prasideda nuo pasakojimo, kuris stambiomis geltonomis raidėmis rašomas kosmoso erdvėje. Visos pavardės ir kiti svarbūs dalykai suminimi tik tuomet, kai filmo veiksmas baigiasi.
Režisierių gildijai toks netradicinis G. Lucaso sprendimas labai nepatiko, bet tai tapo dar viena vizitine „Žvaigždžių karų“ kortele, dėl kurios ši kino juosta tapo nepamirštama.
Iškraustė iš studijų
1975 m. pasirodęs Steveno Spielbergo siaubo filmas „Nasrai“ (angl. „Jaws“) į kino istoriją įrašytas ne dėl to, kad filmo premjera pakeitė požiūrį į vandenyną. Tikru ne vienos vasaros hitu tapusi kino juosta ypatinga tuo, kad davė pradžią filmavimo aikštelių įvairovei. Iki „Nasrų“ visi filmai buvo kuriami kino studijose, teatro scenose, specialiai įrengtose filmavimo aikštelėse, naudojant ne visada tikroviškas dekoracijas.
Štai S. Spielbergas su savo komanda dirbo natūralioje aplinkoje, derinosi prie dienos ir nakties šviesos bei oro sąlygų. Būtent tai, kad kino juosta nufilmuota ne studijoje, o tikruose vandenyse, labiausiai ir nulėmė „Nasrų“ sėkmę – realybė buvo pribloškianti, žiauri ir nekelianti nė menkiausios abejonės.
S. Spielbergo pavyzdžiu pamažu pasekė ir kiti filmų kūrėjai. Taip pat siaubo filmui „Nasrai“ pirmą kartą kino istorijoje buvo sukurtas pristatomasis filmukas. Pusės minutės trukmės reklaminis filmukas, likus kelioms dienoms iki premjeros, buvo parodytas per šalies televizijų kanalus pačiu žiūrimiausiu laiku.
Kaip žinome, dabar visų filmų kūrėjai, siekdami privilioti kuo daugiau žiūrovų, sukuria anonsinius filmukus, juos parodo likus keliems mėnesiams iki kino juostų premjerų ir taip iš anksto užsitikrina, kad į kino teatrus susirinks daugybė žiūrovų.
Knygų ekranizacijos pamokos
Tenka sutikti, kad joks filmas neprilygs knygai, pagal kurią jis sukurtas. Ekranizuojant knygą, nemaža dalis siužeto visuomet lieka iškirpta ir nepanaudota. Deja, tokia realybė, nes sudėti visą knygos siužetą į filmą yra neįmanoma. Tiesa, tokių bandymų būta ir apie vieną jų papasakosime.
1924 m. režisierius Ericas Von Stroheimas į kino ekranus sumanė perkelti amerikiečio Franko Norriso novelę „McTeague“. Žinodamas, kad knygų mylėtojai lieka nepatenkinti trumpesnėmis knygų ekranizacijomis, jis nutarė neišmesti nė vienos scenos, nė vieno pokalbio ir nė vieno gamtovaizdžio aprašymo.
Režisierius kartu su filmavimo komanda darbavosi net dvejus metus, o visas scenas filmavo būtent knygoje aprašytose vietovėse – nuo Siera Nevados iki Mirties slėnio. Kai visa knyga buvo perkelta į kino juostą, jos trukmė siekė kiek daugiau nei aštuonias valandas. Suprantama, jokia kino studija nesutiko platinti tokio ilgo filmo. Sukaupęs visas jėgas, E. Von Stroheimas filmą šiaip ne taip sutrumpino perpus. Tačiau ir to nepakako, kad kas nors sutiktų jį rodyti plačiajai auditorijai.
Taip pat skaitykite: Vakaras dviem: meilės filmų TOP 15
Galiausiai pats nebeturėdamas jėgų ir graužiamas sąžinės, kad kino juostą reikės dar trumpinti, režisierius paprašė knygos neskaičiusio žmogaus iškirpti viską, kas jam pasirodys nereikšminga ar neįdomu. Taip kino juosta „Godumas“ (angl. „Greed“) liko 2 val. 15 min. trukmės…
Buvo patirta daug nuostolių, tačiau kino kūrėjai išmoko brangią pamoką. Daugiau režisieriai niekada nesistengė ekranizuoti visos knygos. Literatūriniais šaltiniais yra remiamasi, jie interpretuojami, tačiau nebeatkartojami nuo pradžios iki pabaigos.
Filmai – psichoterapijai
Vis daugiau terapeutų, ypač organizuojančių šeimos terapijos seansus, į pagalbą pasitelkia kiną. Teksaso universiteto konsultavimo profesorius Bretas Hendricksas 1980-ųjų filmą „Paprasti žmonės“ (angl. „Ordinary People“) naudoja konsultuodamas šeimas, kuriose yra nesusikalbėjimo problemų.
Psichoterapeutas įsitikinęs, kad tinkamų filmų žiūrėjimas gali tapti nepaprastai stipria patirtimi, sužadinti giliai užslėptus jausmus, į dienos šviesą ištraukti psichologines problemas.
Manoma, kad žiūrint, kaip aktoriai perteikia užgniaužtas, skausmingas emocijas, tarsi iš šalies parodomas pačių žiūrovų gyvenimas išvengiant realaus patyrimo.
„Filmai tarsi veidrodis atspindi, kas vyksta mūsų viduje. Žvilgsnis į šį atspindį yra pirmasis žingsnis tam, kad mūsų vidinės problemos būtų identifikuotos ir pradėtos spręsti“, – įsitikinęs B. Hendricksas. Specialistas tvirtina pastebintis, kad po filmo seansų žmonės greičiau perpranta artimųjų jausmus.
Tekstas L. Samulės.