Filipinai – ne tik atostogų, bet ir kūrybiškumo įkvėpimo vieta

Filipiniečių fantazijos triumfas ir išbandymas keliautojams

Filipinuose džipniai (jeepney) yra tikra legenda ir nacionalinis visa ko simbolis – vienybės, kūrybingumo ir pasididžiavimo. Nenaudojami JAV kariniai džipai po Antrojo pasaulinio karo virto nacionaline transporto priemone, galinčia važiuoti ten, kur nėra kelių.

Kiekvienas džipnis yra meno kūrinys, atspindintis savininko asmenybę ir kūrybiškumą. Įmantrūs paveikslai, ryškios spalvos ir puošnūs aksesuarai – metalinės figūrėlės, kutai ir užuolaidos! Tikra kičo fiesta! Ant džipnių šonų gali būti religinės temos, televizijos ir filmų veikėjai, NBA žaidėjai, peizažai, žodžių menas ar šeimos nariai.

Užtat keliautojams važiavimas džipniu, ypač dideliame mieste, kaip Manila, bus tikras išbandymas. Tai, kad jus vargins dūmų ar benzino kvapas – dar ne bėda. Daug įdomiau, kai jis susimaišo su kūno kvapu. Turėkite veido kaukę arba geležinę nosį. Kai vairuotojas sako, kad jo džipnyje telpa po 10 keleivių iš abiejų pusių, negalite ginčytis. Dešimt reiškia dešimt, net jei ant paminkštintos sėdynės patogiai įsitaisys tik pusė jūsų užpakalio.

Važiuojant džipniu reikia išmokti dvi frazes: „Bayad po“ (čia mano mokėjimas) ir „Para po“ (čia mano stotelė). Jei nemokate kalbos, nesijaudinkite. Tiesiog perduokite savo bilieto kainą šalia sėdinčiam keleiviui ir jis žinos, ką daryti. O jei reikia išlipti, tiesiog pastuksenkite į džipnio stogą. Tai taip pat reiškia „prašau sustoti“. Na, bet jūs turite žinoti, kur važiuojate. Arba tiesiog pabandyti tai vardan to, kad geriau pažintumėte Filipinų dvasią.

Legendinė istorija apie batus

Jei pasaulis žino ką nors apie liūdnai pagarsėjusią Filipinų pirmąją ponią, tai tik tai, kad ji negalėjo pasakyti „ne“ batų porai. Trys tūkstančiai porų dabar skamba dar absurdiškiau nei tada, kai Imeldos dabar jau mires vyras diktatorius Ferdinandas Marcosas, valdęs šalį 21 metus, iš Filipinų žmonių pavogė milijardus dolerių.

Kaip Imeldai taip pavyko? Ar ji galėjo avėti visus tuos batus? (Tai reikštų, kad ji galėjo tą pačią porą apsiauti kas 8 metus!) Buvo teigiama, kad jos vietoje pagaminti batai kainuoja nuo 6 iki 11 dolerių, o importuotos poros kainavo šimtais ar net tūkstančiais (Gucci, Dior ir pan.). Po to kai šeima pabėgo į užsienį, septyni šimtai dvidešimt porų batų saugomi Marikinos batų muziejuje Maniloje, o daugiau kaip tūkstantis porų, daugelį metų laikytų dėžėse, buvo pažeistos termitų ir pelėsio. Praėjus daugiau nei 30 metų po Imeldos nuopuolio, ji vis dar tvirtina, kad viską, ką padarė, darė dėl Filipinų žmonių. „Kai tapau pirmąja ponia, reikalavimai man padidėjo. Turėjau pasipuošti ir pasidažyti“, – dokumentinio filmo „Karaliaus kūrėja“ (The Kingmaker) anonse sako Imelda. „Nes vargšai visada ieško žvaigždės.“

Beje, Markosų šeima pasauliui „padovanojo“ ir da vieną sparnuotą frazę. Būtent Ferdinando rinkiminis šūkis buvo „Make country great again“ (vėl padaryti šalį didžia). Kažkur girdėta, tiesa?

Maldos ir pamišimai

„Čia visi pamišę dėl krepšinio.“ Ši frazė visiškai atitinka realybę, tačiau yra ir daugiau sričių, kur filipiniečius galima pavadinti tikrais pamišėliais. Šiais metais, vėl po trijų metų pertraukos dėl Covid-19 pandemijos, Didįjį penktadienį San Pedro Kutudo miestelyje aštuoni filipiniečiai buvo prikalti prie kryžių, kad atkartotų Jėzaus Kristaus kančią. Šios tradicijos ištakos – XX a. šeštajame dešimtmetyje vietinio dramaturgo parašyta pjesė apie Jėzų. Ją statant 1962 m. įvyko pirmasis nukryžiavimas. Nuo to laiko tai tapo viena įspūdingiausių religinių švenčių (nepaisant to, kad katalikų bažnyčia ją smerkia) ir pritraukia tūkstančius žiūrovų bei turistų, kurie stebi kruvinus pasirodymus. Nukryžiavimai daugiausia vyksta Pampangos provincijoje.

62 metų dailininkas Rubenas Enaje prie medinio kryžiaus buvo prikaltas jau 34-ąjį kartą. Spaudos konferencijoje netrukus po trumpo (paprastai trunka iki 5 minučių) nukryžiavimo Enaje sakė, kad meldėsi už Covid-19 viruso išnaikinimą ir Rusijos invazijos į Ukrainą pabaigą.

Ką dar mėgsta filipiniečiai?

Be jau minėto numylėto krepšinio, ten yra dar dvi sporto šakos. Veikiau – pusantros. Tai boksas, kur jų atstovas Manny Pacquiao yra laimėjęs titulus net penkiose svorio kategorijose. Tai – tikras tautos didvyris, kumščiais prasiskynęs kelią iš lūšnynų į šlovės olimpą, o vėliau išrinktas į parlamentą.

Kitas nacionalinis sportinės aistros objektas yra gaidžių peštynės, kurios valdo jų širdis ir plonina (o kartais ir papildo) pinigines. Tai – ištisa industrija, genetinių linijų mokslas ir kruvina pramoga, kuri dažnam vakariečiui kelia pasibjaurėjimą ir pyktį, bet Filipinuose tai – šventa šimtmečių tradicija. Galima smerkti šią tradiciją, kaip žiaurią, tačiau kol tai vis dar neatsiejama šalies kasdienio gyvenimo dalis, įtraukianti milijonus žmonių, tol daugeliui smalsu bent trumpam sustoti pasižiūrėti kaip viskas vyksta. Gaidžių peštynės vyksta vos ne kiekviename kaime savaitgaliais ir tikrai įdomiausia jų dalis – statymų priėmimas. Lažybų organizatoriai turi fenomenalią atmintį ir prisimena dešimtis šūksnių ir sumų, o pasibaigus mūšiui surenka pinigus iš pralaimėjusių ir išmoka laimėtojams. Teko stebėti tiek gaidžių peštynes pakelėje, kur itin aktyvios ir įsitraukusios buvo moterys, tiek didelį turnyrą specialioje arenoje, kur ložėse sėdėjo solidūs vyrai, o prizinis fondas siekė dešimtis tūkstančių dolerių. Beje, ar žinojote, kad gaidžių peštynės į Aziją ir Lotynų Ameriką atėjo iš Europos? Filipinuose turėti sėkmingą varžybų gaidį, tai turėti galimybę praturtėti. O į gyvūnų teises čia dar ilgai nebus atsižvelgiama.

Filipiniečiai neišrado ir karaokės, bet tai taip pat jų „šventa karvė“. Jie gali iškęsti ir atleisti daug ką, tačiau čia viešint geriau nemėginti juokauti apie to ar kito dainuotojo vokalinius sugebėjimus – tai gali baigtis blogai. Jie dainuoja daug ir noriai, nes dainavimas pagal melodiją iš seno ekrano – viena nedaugelio pramogų, kurią gali sau leisti daugybė žmonių šioje 105 milijonų gyvenamoje salų valstybėje. Turėdami progą prisijunkite – bus smagu, o po pasirodymo žaibiškai įgysite tuziną visai nesavanaudiškų ir linksmų plaučių draugužių.

Ką verta išmokti Filipinuose?

Filipiniečiai yra labai darbštūs. Gal ne visada efektyvūs, bet tikrai ne tingūs. Ne be reikalo kone pusė auklių ir namų šeimininkių JAV yra imigrantės iš Filipinų, o Saudo Arabijos, Kataro ir kitų regiono statybų aikštelėse nugaras lekia jų vyrai. Važiuodamas per salas regi daugybę laukuose, prie namų, aikštėse besidarbuojančių žmonių. Čia nėra tos kai kuriose kitose šalyse paplitusios „moterys dirba – vyrai kontempliuoja“ kultūros. Čia dirba visi. Ir svajoja išvykti dirbti į Ameriką, kur už triūsą moka daugiau.

Šeima ir bendruomenė – vienos svarbiausių tradicinių vertybių. Filipiniečiui nėra nieko svarbiau už šeimą, jos gerovę ir saugumą. Šalia – kita vertybė, artima aplinka. Tie ryšiai tarp giminaičių, kaimynų yra gerokai stipresni, nei vakariečių visuomenėje, todėl net didžiausių bėdų prislėgtas žmogus gali tikėtis paramos ir pagalbos, kol vėl atsistos ant kojų.

Filipinuose tikrai lengva išmokti nesijaudinti dėl problemų. Kas bus, tas bus, arba kaip sako vietiniai – bahala na. Tas jų fatalistinis posakis, regis, įaugęs į kraują. Šiandien šviečia saulė, mano lėkštėje skani žuvis su mangų padažu ir saldžiomis bulvėmis. Rytoj galbūt išsiverš ugnikalnis, namus nuneš taifūnas, todėl reikia džiaugtis tuo, ką turiu, o ne sukti galvą dėl to, ko negaliu pakeisti. Toks yra natūralus jų dvasinis būvis, kuriuo galim paaiškinti ne tik gerus, bet blogus reiškinius – toleranciją korupcijai, nuolankumą diktatoriams, prisitaikėliškumą valdžią turintiems. Bet kartais tas bahala na praverstų ir mums.

Patarimai keliaujant į Filipinus

• Filipinuose itin svarbus sezonas. Žinoma, visada palankiausia keliauti sausuoju metų laiku (nuo lapkričio iki balandžio), bet dar svarbiau yra žinoti kada prasideda taifūnų sezonas (nuo birželio iki rugsėjų). Jų čia būna net dešimt!
• Nepamirškite grynųjų pinigų. Pesų jums prireiks net vietiniuose skrydžiuose susimokėti oro uostų mokesčius – jau visai pamiršta praktika kelionių metu.
• Pasiimkite... šiltų drabužių. Filipiniečiai labai mėgsta kondicionierius, tad šalsite visur: lėktuve, laukimo salėje, parduotuvėje ir net automobilyje.
• Vandens batai ir sausmaišis (sandarus maišas jūsų vertingiems daiktams, pvz. pinigams ar mobiliam telefonui) – tai du praktiški dalykai, be kurių neįmanomos kelionės po mažesnes saleles.

Kelionių į Filipinus ieškokite www.travelplanet.lt.