Festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“: stereotipus laužantis menas ir vis didėjantis gerbėjų ratas

Dan le Man / I. Cristallo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-09-13 12:35
Šią savaitę Vilniuje vykstantis tarptautinis šiuolaikinio scenos meno festivalis „Naujojo cirko savaitgalis‘19“ kviečia atsigręžti į šiuolaikinį cirką ir pamatyti, koks gi jis yra ir apie ką kalba. Festivalis prasidėjo jau antradienį ir žiūrovai turėjo progą pasinerti į šiuolaikinio cirko gyvenimą. Apie tai, kas yra šiuolaikinis cirkas, kuo jis įdomus – kalbamės su „Naujojo cirko savaitgalis“ vadovu Audroniu Imbrasu.

Vis daugiau girdime apie naująjį cirką. Kaip galėtumėte jį apibūdinti?

Tai pačioje XX amžiaus pabaigoje gimusi, šio šimtmečio pradžioje susiformavusi scenos menų šaka, kurią apibūdinčiau kaip visuotinį, įtraukiantį, visa apimantį teatrą. Naujasis cirkas naudoja pagrindines cirko disciplinas bei, pasitelkdamas teatro, šokio, muzikos ar performansų kūrimo principus, kuria pačių įvairiausių formatų siužetinius ar nesiužetinius spektaklius ar miniatiūras.

Šiuolaikinis cirkas tai menų sritis, kuri taip pat labai smarkiai liečiasi su sportu, sportiniu pasirengimu, atletiškumu – visos su akrobatika ar lankstumu susijusios disciplinos grindžiamos profesionaliu ilgamečiu kūno treniruotumu. Tačiau patys įdomiausi šios srities kūriniai apima ir originalias, inovatyvias menines idėjas.

Be to, tai labai dinamiška, sparčiai besivystanti sritis, kurios teorija dar tik formuojasi, todėl klasifikacija dar labai sąlyginė. Tačiau ji jau ryškėja. Tarkime, vienas žinomiausių cirko teoretikų prancūzas Jeanas-Michelis Guy, prieš keletą metų viešėjęs ir „Naujajame cirko savaitgalyje“, įvardija, nors ir su įvairiomis išlygomis, septynetą pagrindinių naujojo cirko rūšių. Penki pirmieji žanrai – įprasti žiūrovo ausiai: klounada, dresūra, oro žanrai, akrobatika, manipuliavimas daiktais. Šeštąją rūšį jis vadina „kitu cirku“, jam priskiria į pirmųjų penkių rūšių apibrėžimus netelpančias cirko formas, pavyzdžiui, kardų rijikus, pilvakalbius, magus ir pan. O septintąja cirko rūšimi J.-M.Guy laiko cirko meną – tuos atvejus, kai kūrinys jungia iškart keletą ar daugumą cirko disciplinų. Vis dėlto pastangos klasifikuoti yra labai sąlyginės. Vien tik oro cirkas jungia labai skirtingas disciplinas – virvę, trampliną, lyną, paklodę, įvairias trapecijas.

Kaaos Kaamos / D. Matvejev nuotr.
Kaaos Kaamos / D. Matvejev nuotr.

Kokia šiuolaikinio cirko padėtis yra Lietuvoje? Ar turime daug žmonių, pasiryžusių savo gyvenimus sieti būtent su šia meno šaka?

Kūrėjai savo veiklą vertina įvairiai, tačiau turbūt nesuklysiu pasakęs, kad iki šio festivalio atsiradimo profesionalių naujojo cirko artistų mūsų šalyje nebuvo nė vieno. Tačiau bene nuo pat pradžių juo domėjosi vadinamieji gatvės žonglieriai, teatro ir šokio bendruomenės. Sakau „vadinamieji“, nes visi mėginimai skirstyti yra labai sąlyginiai – būtent nuo gatvės atlikėjų prieš maždaug tris su puse dešimtmečio prasidėjo ir bene žinomiausios šio žanro trupės „Cirque du Soleil“, dabar jau virtusios milžiniška pramogų industrija, istorija.

Metai iš metų besidominčiųjų ratas plėtėsi, rengdavome įvairius mokomuosius seminarus, žmonės ėmė patys važinėti į renginius įvairiose šalyse, o prieš keletą metų apsireiškė ir pirmieji jaunuoliai, įstoję į profesionalias cirko mokyklas užsienyje. Šiuo metu žinau penkis asmenis, baigusius profesionalias mokyklas, universitetus ar ilgalaikes mokomąsias programas Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje: Monika Neverauskaitė (pagrindinė disciplina – Cyro ratas), Marija Baranauskaitė ir Indrė Lencevičiūtė (klounada), Giedrė Degutytė (klounada ir lankas), Džiugas Kunsmanas (akrobatika). Dar yra „Raudonųjų nosių – gydytojų klounų“ judėjimas, puikiai ir darbščiai vykdantis socialines veiklas. Tačiau šiemet pavasarį įsikūrusi Šiuolaikinio cirko asociacija jungia 30-40 žmonių bendruomenę, tad apytikris skaičius turbūt toks ir būtų – be abejo, tai žmonės, užsiimantys įvairiomis veiklomis kultūroje, nebūtinai tik cirku.

Ar pasaulyje šiuolaikiniu cirku domimasi labiau nei Lietuvoje? Kokius laikus išgyvena šis menas?

Mano akimis, vakaruose tai labai įdomiai, dinamiškai, sakyčiau – audringai, besivystanti meno rūšis. Kol kas akivaizdžios tų procesų lyderės yra Prancūzija ir prancūzakalbė Kanados Kvebeko valstija, kurios sostinėje Monrealyje yra ir „Cirque du Soleil“ būstinė. Kai kurie faktai tiesiog glumina – Prancūzijoje jau veikia 14 nacionalinių cirko centrų (prancūziškai jie vadinami kiek kitokiu terminu – „pôle national du cirque“), šimtai šios srities kolektyvų, erdvių ar festivalių. Aktyvus cirko gyvenimas verda ir Belgijoje, Ispanijoje, Šiaurės šalyse.

Situacija kinta kone kas dvejus, trejus metus. Daug kur, įskaitant Lietuvą, prie cirko plėtros jungiasi ir teatro ar šokio organizacijos ar bendruomenės. Tai ženklina akivaizdžią tendenciją, kad cirkas yra universalus visa apimantis žanras – Prancūzijoje jau veikia atskiros organizacijos, kurios tikslingai užsiima ne tik teatro ir cirko integracija, kas yra visiškai dėsninga, bet ir cirko bei šokio ar cirko bei operos. Gimsta tiesiog neįtikėtinos sceninės kombinacijos, mano akimis – visiškai nauji žanrai, kuriems reikia visiškai kitaip negu iki šiol parengtų artistų, atlikėjų, netgi techniškai ir inžineriškai visiškai kitokių scenų ar tiksliau – sceninių erdvių. Vaizdžiai tariant, eksperimentuojama, vystomos aukštosios scenos menų technologijos, kurios veikiausiai turi labai įdomią ateitį.

Ir viskas vyksta ne taip jau toli nuo Lietuvos. Latvija neseniai nusprendė radikaliai reformuoti vieną savo Kultūros ministerijai pavaldžių biudžetinių kultūros organizacijų – Rygos valstybinį cirką. Ir vietoje visiškai pasenusio modelio, kuriame buvo išnaudojami gyvūnai bei ratais sukamos kone identiškos tradicinio cirko numerių rinktinių iš posovietinės erdvės komandos, dabar ten veikia visiškai nauja komanda, kuri formuoja šiuolaikinio Rygos cirko turinį. Pernai baigėsi architektūros konkursas, o kitąmet turėtų prasidėti senojo pastato renovacija. Labai tikėtina, kad Latvija gali tapti naujojo cirko centru Baltijos šalyse – ypač, jei mes jokios kryptingos politikos šioje srityje nevykdysime.

Naujojo cirko savaitgalis sostinėje vyksta jau 14-ąjį kartą. Kokie žiūrovai dalyvauja šiame festivalyje?

Įvairūs. Žiūrovai augo ir mokėsi pažinti šį žanrą kartu su festivaliu. Dabar jau yra susiformavęs šioks toks naujojo cirko fanų sluoksnis, kuris lankosi mūsų renginiuose kasmet. Turime ir specialią bilietų kategoriją – „cirkologai“, kurie apsilanko visuose festivalio spektakliuose.

Mano ilgamečiu stebėjimu – tai ir šokio ar teatro žiūrovai, ir visiškai kitokia publika, kuri gal nebūtinai lankosi anų sričių festivaliuose, bet nepraleidžia šio naujoviško hibridinio žanro renginių. Kai kuriuos šių žmonių jau įsidėmėjau, tai šviesūs, atviro mastymo, naujoves mėgstantys mūsų visuomenės nariai. Reikėtų nepamiršti, kad pavienių šiuolaikinio cirko spektaklių savo metu į Lietuvą buvo atgabenę ir LIFE festivalis ar Atviros Lietuvos fondo Scenos menų programa, šio žanro apraiškas galima išvysti ir „Naujojo Baltijos šokio“, Menų spaustuvės Kitokio teatro vaikams ar „SPOT“ festivaliuose.

Cie Biscornue / D. Matvejev nuotr.
Cie Biscornue / D. Matvejev nuotr.

Su kokiais stereotipais tenka susidurti organizuojant šį renginį?

Nors renginiui jau 14 metų – stereotipai vis dar tie patys, kaip ir pačioje pradžioje. Ištarus žodį „cirkas“ dalis žmonių susiraukia, kad nemėgsta gyvūnus išnaudojančio ar išskirtinai tik bravūrinius numerius demonstruojančio cirko žanro – tenka įrodinėti, kad čia visai kitokie reiškiniai. Kiti žmonės perskaitę apibūdinimą „visai šeimai“, eina į renginius ir su kūdikiais vežimėliuose – be abejo, kūdikiai dažniausiai išsigąsta trankių garsų, ryškių šviesų, ar, priešingai – tamsos. Treti, išgirdę sąvoką „šiuolaikinis“ ima sieti tai su nekokiomis patirtimis tame ar kitame nelabai talentingame teatro ar šokio spektaklyje ir irgi ima sukti nosį šonan.

Mūsų patirtis byloja, kad beveik visi šie stereotipai dingsta žmogui apsilankius bent 2-3 festivalio renginiuose. Po to jau išgirstame ir prašymų būtinai informuoti apie kitą panašų renginį ar rekomenduoti, kokius ir kur panašius spektaklius galima pasižiūrėt lankantis kažkurioje užsienio šalyje.

Tiesą pasakius, turiu paprastą triuką, kaip padėti pašnekovui padėti atsikratyti stereotipų ar perprasti, kas yra naujasis cirkas. Šnekant kompiuteriniais terminais, pasiūlau uždaryti senąjį visą žinojimo apie cirką failą, ir atidaryti visiškai naują švarų failą, kuriame būtų įrašinėjama visiškai nauja informacija, bei suvokti, kad naujasis cirkas yra šių laikų teatras, kuris yra kuriamas cirko disciplinų priemonėmis, bet kuriame gali būti taikomi turbūt visų kitų žinomų scenos menų žanrų principai, dėsniai ar ypatumai.

Festivalyje netrūks renginių, tačiau, kuriuos tris, galėtumėte išskirti ir rekomenduoti?

Dažnai tokio prašymo ar klausimo sulaukiu. Turiu keletą požiūrio į jį kampų. Pirmiausia, kaip turbūt daugumai didesnių festivalių rengėjų, man išties visi renginio kūdikiai savaip brangūs. Antra – tradiciškai į šitą klausimą stengiamės atsakyti, rekomenduodami renginius didžiosiose salėse – nes jas užpildyti svarbu, bet tikrai ir renginiai mažesnėse erdvėse yra labai įdomūs. Trečia – žmonės ir jų skoniai yra labai skirtingi, tad aš jau daug metų eksperimentuoju, konkrečiam žmogui, atsižvelgdamas į jo asmeninius interesus ar skonius, įvardydamas vis kitokią rekomenduotinių spektaklių kombinaciją.

O šiemetinę „Naujojo cirko savaitgalio“ programą geriems pažįstamiems skirstau į trejetą sąlyginių kategorijų. Pirmoji – solidžių, stambaus kalibro trijų trupių – cirko žvaigždžių – pasirodymai Menų spaustuvės Juodojoje salėje: tai atletiški Švedijos akrobatai „Kaaos Kaamos“, nutrūkę prancūzų žonglieriai „Compagnie LPM“ ir labai skirtingus projektus globojanti trupė „Galapiat Cirque“, šįkart į Vilnių atvežanti savotišką Samuelio Becketto dramaturgijos reinkarnaciją. Antroji grupė – Baltijos šalių šiuolaikinio cirko atstovų pasirodymai. Tai Londone šios srities mokslus baigusios ir reziduojančios G. Degutytės lanką ir klounadą jungiantis monodarbas, estės Gretes Gross oro akrobatiką, poeziją ir muziką apimantis kūrinys, latvių choreografės Janos Jacukos spektaklis su Cyro ratu, bei festivalio atidaryme parodytas M.Baranauskaitės, Dž.Kunsmano ir argentiniečio Eneaso Vaca Bualó naujojo darbo eskizas. Ir „stranger things“ – kitokių žanrų dalykai: suomės lankstumo akrobatikos ir balansavimo ant rankų kūrėjos Jattos Borg solo spektaklio pasaulinė premjera, švedų žonglierių trupės „Kapsel“ „mokslinis cirkas“, Taline gyvenančio australo Dano Le Mano solo kabaretas ir prancūzų šeiminės trupės „le Cirque Plein d‘Air“ spektaklis jurtoje.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai