Festivalio „Nepatogaus kino“ direktorius G.Andriukaitis dalijasi rekomendacijomis: ką verta pamatyti?

13-ojo tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių flimų festivalio „Nepatogus Kinas“ atidarymas/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Eglė Užkuraitė
Publikuota: 2019-10-09 21:22
Kur baigiasi MES ir prasideda JIE? Šis klausimas lydės kone visus ketvirtadienį prasidedančio festivalio „Nepatogus kinas“ programos filmus, šiemet itin daug kalbančius apie kylančias sienas ir atskirtį. Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis Vilniuje pradės kelionę per 12 Lietuvos miestų, kur bus parodyta daugiau nei 70 filmų. Festivalio organizatoriai kviečia ne tik žiūrėti, bet ir diskutuoti daugybėje renginių ir susitikimų su filmų kūrėjais ar net patirti personažų istorijas virtualioje realybėje. Apie festivalio iššūkius kalbamės su festivalio direktoriumi Gediminu Andriukaičiu.

Kokias temas šiemet palies „Nepatogaus kino“ festivalis?

Stebėdami pasaulio aktualijas, politinius procesus daugelyje pasaulio šalių, jaučiame, kad šiandien kaip niekada daug susipriešinimo. Tad nusprendėme, kad šių metų „Nepatogus kinas“ turėtų kalbėti apie matomas ir nematomas sienas, kurios dalina mus į vis labiau nesusikalbančias stovyklas. Kodėl sąmoningai arba ne, mes labai dažnai perskiriame pasaulį į „mes“ ir „jie“ kategorijas? Kai pasaulyje noro kalbėtis ir susikalbėti lieka vis mažiau, kviečiame savo žiūrovus stabtelėti ir pamąstyti apie tai.

Skatinate visuomenę mąstyti ir diskutuoti nepatogiomis temomis. O kaip atrenkate festivalio programą?

Suformuoti kiekvienų metų festivalio programą užtrunka daugiau nei metus. „Nepatogus kinas“ sau kelia gana nelengvą uždavinį – turėti ne tik aktualias temas keliančių filmų, tačiau taip pat išlaikyti ir aukšto meninio lygio standartą. Profesionalūs festivalio programos kuratoriai keliauja po svarbiausius dokumentinio kino festivalius, nuolat kalbasi su užsienio kolegomis, palaiko ryšį su kino platintojais. Tokiu būdu į programą atkeliauja didžioji dalis svarbiausių šių metų dokumentinių filmų, pelniusių prizus prestižiniuose kino festivaliuose. Tokių šių metų programoje kaip niekada daug.

Na, o konkursinėje programoje mes sąmoningai ieškome pradedančių režisierių, taip siekdami juos paskatinti kurti inovatyvų, autorinį braižą turintį, tačiau svarbias socialines temas nagrinėjantį kiną. Taip pat kasmet stengiamės pagerbti ir tam tikrus dokumentinio kino klasikus ar išskirtinius kūrėjus – šiemet festivalyje bus pristatoma vieno žymiausių Vokietijos dokumentalistų ir video menininkų – Haruno Farockio – filmų retrospektyva.

 13-ojo tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių flimų festivalio „Nepatogus Kinas“ atidarymas/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
13-ojo tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių flimų festivalio „Nepatogus Kinas“ atidarymas/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Su kokiais iššūkiais susiduriate organizuodami festivalį?

Nuo pat pradžių iškėlėme festivaliui tikslą būti prieinamam kuo platesniam žiūrovų ratui. Tai padaryti nėra lengvas uždavinys, tad iššūkių nemažai – nuo finansinių iki organizacinių. Turint omenyje kokia didžiulė renginių, ypač kino, pasiūla didžiuosiuose miestuose yra spalio mėnesį – pritraukti žiūrovus į kiną tikrai nėra lengva. Tačiau tikiu, kad festivalis turi užsitarnavęs gerą vardą ir daugelis jo laukia. Stengiamės padaryti taip, kad festivalis neapsiribotų tik kino seansais. Vienas iš „Nepatogaus kino“ išskirtinių bruožų yra papildomų diskusijų, susitikimų ir kitų renginių gausa, kuri sustiprina programą. Manau, nemažai žiūrovų ateina ir dėl to.

2016-aisiais atsirado „Nepatogaus kino klasė“, skirta formaliam ir neformaliam švietimui. Kaip manote, ar jau mokyklos suole turėtume nebijoti kalbėti įvairiomis temomis? Kodėl?

Vertybinės nuostatos formuojasi nuo mažų dienų, tad kodėl neturėtume? Nėra temų apie kurias negalima kalbėtis, tačiau kiekvienas pokalbis turi atitikti besikalbančiųjų brandą ir poreikius. Na, o filmai, kaip pagalbinė edukacinė priemonė yra puikus pasirinkimas pedagogams. Būtent su ta mintimi ir gimė „Nepatogaus kino klasės“ platforma, kurioje mes siūlome filmus, rekomenduojamus tam tikroms vaikų amžiaus kategorijoms – tai, apie ką jau gali kalbėtis paaugliai, nebūtinai tinka patiems mažiausiems, ir atvirkščiai. Svarbu tinkamai pateikti turinį, pasiūlyti pedagogams metodologinę pagalbą. Visa tai paruošta ir patiekiama minėtoje platformoje.

Šiemet pirmą kartą atsirado speciali žiuri – Jaunimo balsas. Kodėl yra svarbu išgirsti ir jaunus žmones, jų mintis?

Jei pažvelgtume į pasaulį aplink mus, pamatytume, kad nauja karta yra daug geriau informuota, labiau politiška ir gerokai jautresnė pasaulio problemoms, kurios gali būti išspręstos tik globaliu mastu. Greta Thunberg yra puikus pavyzdys, ką gali padaryti motyvuotas jaunas žmogus. Būtent šiuolaikiniai paaugliai pakeis šį pasaulį, todėl labai svarbu su jais kalbėtis ir išgirsti jų mintis, jų pasaulio matymą. Su šia festivalio iniciatyva mes siekiame suburti jaunus žmones, suteikti progą susiburti bendram pokalbiui, megzti tarpusavio ryšius ir suteikti tam tikrą raiškos platformą.

 13-ojo tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių flimų festivalio „Nepatogus Kinas“ atidarymas/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
13-ojo tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių flimų festivalio „Nepatogus Kinas“ atidarymas/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kokie žiūrovai ateina į „Nepatogaus kino“ festivalį?

Tie, kurie ieško įdomaus, novatoriško dokumentinio kino ir tie, kurie yra neabejingi tam, kas vyksta aplink juos, jų namus, miestą ir visą pasaulį. Nebūtina būti aktyvistu ar žmogaus teisių gynėju, kad dalyvautum „Nepatogiame kine“ – užtenka smalsumo, noro pažinti pasaulį.

 13-ojo tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių flimų festivalio „Nepatogus Kinas“ atidarymas/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
13-ojo tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių flimų festivalio „Nepatogus Kinas“ atidarymas/Irmanto Gelūno/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Galbūt galėtumėte rekomenduoti tris filmus žiūrovui, kuris dar nėra buvęs šiame festivalyje?

Pradėti pažintį pasiūlyčiau nuo filmų, kurių gvildenamos temos yra itin artimos mūsų visuomenei. Vienas tokių yra lenkų režisieriaus Pawelo Ziemilskio filmas „Ryšys“, kuriame fiksuojami jautrūs emigrantų ir jų artimųjų pokalbiai. Iš nedidelio miestelio Lenkijoje, ieškoti geresnio gyvenimo į Islandiją išvyko ir niekada negrįžo beveik trečdalis miestelio gyventojų. Režisierius, naudodamas montažą ir projekciją, tiesia savotišką kinematografinį tiltą tarp Lenkijos ir Islandijos bei sukuria sąlygas ypatingiems susitikimams.

Kitas Lietuvos kontekste svarbus filmas yra režisieriaus Orlando von Einsiedelio darbas „Brolis“, pasakojantis apie artimojo savižudybę. Prieš daugiau nei dešimtmetį psichikos liga susirgęs režisieriaus brolis Evelinas nusižudė. Savo skausmą režisierius ir jo artimieji giliai paslėpė ir apie tai niekada nesikalbėjo. Režisierius nusprendžia pakviesti artimuosius šiam svarbiam pokalbiui. Asmeninio archyvo kadrai ir atviri artimųjų tarpusavio pokalbiai filmui suteikia didžiulį emocinį krūvį, kartu išryškina savižudybės traumą patyrusių šeimos narių terapijos svarbą.

Ir pabaigai pasiūlyčiau įtempto siužeto vaidybiniam kinui nenusileidžiantį filmą „Naktinė greitoji“, kuris jau spėjo pelnyti Sandanso, Kopenhagos, Honkongo ir kitų tarptautinių festivalių prizus. Meksike pirmosios pagalbos teikimo spragą sveikatos apsaugoje užpildė privačios greitosios. Dažniausiai jomis važinėja tos pačios šeimos ar giminės nariai. Filmo herojai – Ochoa šeima – vakare susėda į savo greitosios pagalbos automobilį ir lekia naktinio Meksiko gatvėmis. Be aštrių emocijų, šis filmas suteikia ir peno apmąstymams.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai