Birželį aktorius Danielis DAY-LEWISAS (60) pareiškė baigiąs kino karjerą. O šiomis dienomis, kai išeina naujausias jo filmas „Phantom Thread“ („Iliuzijų siūlas“), davė interviu žurnalui „W“ ir pirmą kartą prakalbo apie tai viešai.
Naujausias skamba ypač liūdnai, kai prie jo pridedamas epitetas „paskutinis“. Bet atsisveikinimas turėtų būti įspūdingas: 2007 metų drama „Bus kraujo“, ankstesnis bendras darbas su „Phantom Thread“ režisieriumi ir scenaristu Paulu Thomu Andersonu, pelnė aktoriui vieną iš trijų „Oskarų“ už geriausią pagrindinį vaidmenį (trys tokios statulėlės vienam žmogui – vienintelis precedentas kino istorijoje!).
Naujas Andersono filmas pasirodo kaip tik tomis dienomis, kai prasideda didžiosios lenktynės dėl „Oskarų“. Bet Danielis pareiškė neketinąs jo žiūrėti (nors daugelį kitų savo filmų matė) ir juolab keisti sprendimo atsisveikinti.
Be abejonės, pirmiausia smalsu, kodėl toks spendimas išvis buvo priimtas, – aktorius tikina, jog pasitarė tik su žmona Rebecca Miller (55), pranešė žinią raštu ir niekada jos nekomentavo, tarsi palikdamas vilties, kad dar gali apsigalvoti ir didysis atsisveikinimas virs tiesiog ilga pertrauka.
Danielis visada tokias mėgo (sakykim, tarp ankstesnio jo filmo „Linkolnas“ ir „Iliuzijų siūlo“ praėjo beveik penkeri metai) ir net turi paradoksalią reputaciją aktoriaus, nemėgstančio vaidinti. Tačiau kinui po kiekvienos pertraukos jį pavykdavo vėl suvilioti tai patraukliu personažu, tai dėmesį prikaustančia istorija, tai puikiu režisieriumi. Šįkart – jei tikėtume Day-Lewisu – taip nebebus, nors toks sprendimas ir kelia liūdesį. Tačiau iš esmės jis buvo priverstas taip pasielgti. „Negalėjau įveikti impulso visko baigti. Jis tapo tikru apsėdimu. Privalėjau šitai padaryti. Ar jaučiuosi geriau? Kol kas ne. Man nepaprastai liūdna. Tačiau taip ir turi būti. Kai pradėjau filmuotis, kinas buvo išeitis. Dabar noriu pažinti pasaulį kitaip“, – aiškina Danielis.
Beje, pradėdamas filmuotis Day-Lewisas dar nežinojęs, jog „Phantom Thread“ bus jo atsisveikinimo juosta. „Filmuodami mes su Paulu tiek juokėmės. O paskui liovėmės – abu tiesiog užplūdo tas liūdesio jausmas. Vengiu nuvalkioto žodžio „menininkas“, bet egzistuoja tam tikra menininko atsakomybė, ir aš ją jaučiu. Turiu tikėti, kad tai, ką darau, bent ko verta. Darbas gali atrodyti nepaprastai svarbus. Jo trauka – nenugalima. Ir jei publika juo tikėtų, man to pakaktų. Tačiau pastaruoju metu to tikėjimo nebeliko.“
Jeigu jau skundžiasi toks aktorius kaip Day-Lewisas, nuo karjeros pradžios garsėjantis išrankumu vaidmenims, vadinasi, kiną išties krečia krizė, kuriai įveikti gali nepakakti atleisti Harvey Weinsteino ar nebefilmuoti ištvirkėlio Kevino Spacey. Ir kinui bus sunkiau išsiversti be Danielio ir kitų jo talento žvaigždžių, nei Danieliui išgyventi be komandos „Filmuojam!“ Aktorius sakosi neturįs planų, ką veiks metęs darbą, bet moka gaminti baldus ir siūti batus – amatų mokėsi Florencijoje.
Dar vieną netikėtą talentą atskleidė paskutinis filmas. Day-Lewisas visada rimtai rengiasi vaidmeniui, o filmuodamasis visiškai susilieja su savo personažu. „Phantom Thread“ jis vaidina madingą ir garsų šeštojo dešimtmečio Londono dizainerį Reynoldsą Woodcocką ir daro tai taip įtaigiai, jog sunku patikėti, kad tai – išgalvotas personažas. Aktorius dvejus metus gilinosi į mados niuansus: peržiūrėjo kalnus penktojo ir šeštojo dešimtmečių mados šou įrašų, skaitė kūrėjų biografijas ir – svarbiausia – pats išmoko siūti. Mokytojai buvo neprasti – iš Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus Mados ir tekstilės departamento bei „New York City Ballet“ Kostiumų skyriaus. Day-Lewisas stebėjo, kaip rekonstruojami garsiojo dailininko Marco Chagalo apdarai baletui „Ugnies paukštė“, pats padėjo auksarankiams kūrėjams, o galiausiai nusprendė... turįs savarankiškai atkurti kokį nors aukštosios mados šedevrą. Ir pasirinko „Balenciaga“ suknelę.
Nuotraukoje apdaras atrodė toks paprastas – bent kol aktorius nepradėjo sukti galvos, kaip gi jį modeliuoti. „O Viešpatie, tai buvo neapsakomai sudėtinga! Nieko nėra gražiau nei meno objektas, kuris tik regisi paprastas. Ir jei kada nors mėginai bent ką nors suknisto sukurti, žinai, kad išgauti tokį neva pastangų nereikalaujantį paprastumą yra velniškai sunku.“
Pasiskolinti originalaus egzemplioriaus, saugomo mados namų archyve Paryžiuje, niekas neleido, taigi Day-Lewisas nupiešė eskizą ir, paprašęs žmoną pabūti manekene („Rebecca buvo labai kantri“, – pabrėžia Danielis), tiesiai ant jos klostė sunkų flanelės audinį. Sunkiausiai pasidavė labai siauras pažastinis įsiuvas: teko nemažai pavargti, kol rado sprendimą. Suknelę, pasiūtą iš rožinio su alyviniu atspalviu šilko galima pamatyti filme – tai garsiausias aktoriaus įkūnyto personažo kūrinys.
