Daugelio dainininkų svajonių teatras šiai jaunai solistei – lyg namai. Susipažinkite: prestižinės Sankt Peterburgo Marijos operos scenos solistė Jekaterina Gončiarova, spalio 12-15 d. Vilnius City Operos (VCO) „Fausto“ spektakliuose atliksianti Margaritos vaidmenį. Elenos Obraztsovos, Montserrat Caballé vardų tarptautinių jaunųjų operos dainininkų konkursų nugalėtoja, Sankt Peterburgo operos dainininkų konkurso laureatė, pagrindinių soprano partijų Marijos teatre atlikėja... Jekaterinos titulus galima vardinti ilgai, tačiau juk žymiai įdomiau pradėti nuo pradžių ir paklausti jos pačios...
Kaip atrodė jūsų kelias į operą? Kada išvydote savo pirmąjį spektaklį?
Mano šeimoje visai nėra muzikantų, todėl apie muziką net nesvajojau. Iš tikrųjų ilgai neįtariau, kad yra tokia profesija. Visgi muzika pradėjau užsiimti anksti, vaikystėje, kai man dar nebuvo penkerių metų. Mano sesuo jau muzikavo, todėl ir aš norėjau kartu. Dešimt metų grojau smuiku, net laimėjau kažkokius konkursus, bet sieti su tuo savo gyvenimo neplanavau. Buvau gabi, visi sakė, kad „gera mergaitė, jai reikia tuo užsiimti“. Beje, norėjau tapti žurnaliste arba kuo nors susijusiu su kultūrologija – buvo toks humanitarinis profilis. Vėliau kažkaip kitaip išėjo...
Besiruošdama į universitetą, žiūrėjau į savo klasiokus ir supratau, jog vienas tuo užsiima, kitam patinka kalba, kitam – dar kažkas. O man viskas buvo vienodai ir labiau patikdavo muzika. Pas mus buvo toks būrelis, vadinamas „Klubas“. Kažkodėl mes ten dainuodavome romansus, nežinau kodėl. Ir taip savaime viskas susiklostė. Visas mano kelias į operą yra tarsi įrodymas, jog turint pašaukimą, nuo jo niekur nepabėgsi.
Atsimenu, kai važiavau į Sankt Peterburgą stoti į konservatoriją, jau dvejus metus studijuodama vokalinio dainavimo padalinyje muzikos mokykloje, – tada buvau pirmą kartą operoje, būtent Marijos teatre. Rodė „Figaro vedybas“ dalyvaujant žvaigždėms: Ana Netrebko vaidino Suzaną, Jevgenijus Nikitinas – Figarą, Tatjana Pavlovskaja – Grafienę. Juos tris įsiminiau, nes jie – didieji dainininkai.
O šiandien dainuojate viename iš prestižinių pasaulio operos teatrų...
Dar studijuodama mokykloje, svajojau įstoti būtent į Sankt Peterburgo konservatoriją, nes ji – pirma tarp konservatorijų, joje labai stiprios muzikos tradicijos. Iš karto po to svajojau būti Marijos teatro soliste. Dabar juokaujame, kad patekau į Marijos teatrą tiesiog pereidama gatvę, nes konservatorijos pastatas – tiesiai priešais Marijos teatrą.
Ar jums tenka daug keliauti? Ar esate buvusi Lietuvoje?
Kaip išeina. Toliausiai buvau Argentinoje ir Urugvajuje. Tai buvo labai įdomi kelionė. O Lietuvoje aš – pirmą kartą. Žinote, visi galvoja, kad iš kelionių imsime staiga pasakoti daug istorijų, bet iš tiesų daugiausiai matome oro uostus, viešbučio kambarius ir teatro užkulisius. Visą laiką save saugome, ruošiamės pasirodymams.
O kuri šalis yra „numeris vienas“, kur dažniausiai važiuojate?
Šalis numeris vienas – namai. Gerai, kad Marijos teatras – tokia nuostabi vieta su įžymia trupe ir tradicijomis. Be to, čia yra galimybė, dainuoti įvairų repertuarą: nuo šiuolaikinio iki klasikinio, rusų ir Europos, kartu čia gauni ir galimybę dažnai išvykti svetur.
Ar dažnai tenka mokytis naujų kalbų operoms?
Kadangi, įstojusi į mokyklą, iškėliau sau tikslą būti dainininke, Marijos teatro soliste, į viską žiūrėjau rimtai. Studijuodami konservatorijoje, be abejo, daug dėmesio skyrėme kalboms. Nežinau, kaip kitose šalyse, bet mūsų konservatorijoje italų kalbos mokymasis buvo privalomas, jos mokėmės rimtai ir ilgai. Stengdavomės ir papildomai užsiimti kalbomis. Aišku, jei dainuoju tam tikra kalba, stengiuosi pasimokyti ir turėti bent bendrą supratimą apie ją. Be abejo, visuomet vyksta užsiėmimai su kalbos korepetitoriumi. Pavyzdžiui prancūzų kalba, kuria dainuojamas „Faustas“, aš nekalbu, bet ruošiant partiją daug jos mokiausi, ypatingai tarimu, gramatika.
Su lietuvių kalba, turbūt, niekada nesusidūrėte?
Mano kolegos kalba lietuviškai, bet mes bendraujame rusiškai, tačiau lietuvių kalba man yra įdomi.
Esate laimėjusi daugybę tarptautinių konkursų. Ką jums tai reiškia? Ar tai padeda karjerai, vidinei savijautai?
Šiandien kaip tik kalbėjome apie konkursus. Kažkam patinka, kažkam ne... Kai dalyvavau, to norėjau. Manau, konkurse svarbu dalyvauti, jei yra rungtyniavimo jausmas, norisi kažką įrodyti sau pačiai, vertinimo komisijai, publikai. Visų pirma tai yra varžybos. O kai prasideda profesinis augimas, darbai didžiąja forma – spektakliais, kai reikia pilnai atskleisti veikėją, dalyvavimas konkurse tampa nebe toks svarbus ir įdomus. Tuomet ir supratau, kad nebereikia juose dalyvauti. Kitaip sakant, imi norėti įrodyti savo galimybes kitokia forma.
Aišku, tai svarbi mokykla – išlaikyti varžybas, parodyti save iš skirtingų pusių, be to, tam tikru momentu yra labai svarbu ir naudinga padainuoti su orkestru didžiojoje salėje. Kitas dalykas – vertinimo komisija, – kuomet ją sudaro dainininkai, kurių vokalo įrašų klausydama aš užaugau. Gauti jų įvertinimą, suvokimą, kažkokius komentarus, linkėjimus – tai buvo beprotiškai įdomu. Iki šiol turiu raštelį, parašytą Jelenos Vasiljevnos ranka. Ji užrašuose žymisi kiekvieną dalyvį ir po konkurso, nepriklausomai nuo užimtos vietos, jiems atiduoda šiuos užrašus. Ir Montserrat Caballé konkurse taip pat buvo galimybė tiesiog atsisėsti ir pabendrauti su Montserrat Caballé. Kada gi dar tai bus įmanoma? Kalbėjome su ja apie repertuarą, mano techniką, ir ji man davė patarimų, kaip ir ką dainuoti.
Papasakokite, kaip susipažinote su kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu, beje, turinčiu Lietuvos pilietybę.
Rodos, tai buvo 2012 m., mano antrasis sezonas Marijos teatre ir manęs paprašė paruošti jo „Kleopatrą ir gyvatę“. Tai trumpas kūrinys sopranui ir orkestrui – apie 10-15 minučių trukmės, specialiai sukurtas pagal Zalcburgo festivalio užsakymą.
Dainuoti tokią muziką yra beprotiškai įdomu, nes klasikinius kūrinius mes girdime dar studijų metu, žinome atlikimo tradiciją, įsivaizduojame, kaip tai turėtų skambėti. O čia tau tiesiog duoda natas ir tu net neįsivaizduoji, kaip tai gali skambėti su orkestru. Tai – milžiniška patirtis, kartą aš pasiūliau Radionui Konstantinovičiui kitokį, nei jo paties, požiūrį, muzikinę traktuotę, ir jam tai patiko.
Margaritą jau vaidinote Marijos teatre, ar šis vaidmuo jums artimas?
Taip, paskutinis spektaklis prieš atvykstant į Vilnių, kaip tik ir buvo „Faustas“. Tai – įdomi partija, labai graži muzika. Man atrodo, kad ją berengiant, ji pastūmė mane į priekį, į viršų, kaip atlikėją.
Kaip vertinate Margaritą kaip veikėją?
Ji vienareikšmiškai yra simpatiška, teigiama veikėja. Šiame spektaklyje režisierė truputį kitaip nori matyti šią merginą, ir aš pasistengsiu padaryti tai, ko ji prašo, nes man tai pasirodė įdomu. Pas mus Marijos teatre irgi rodomas ne visai klasikinį pastatymą, todėl vienareikšmiškai atsakyti į tokį klausimą nenorėčiau. Vilniaus spektaklio versija yra ta, kad Margarita supranta, kokios bus jos veiksmų pasekmės. Ji – ne kažkokia visiškai gyvenimo neišmananti būtybė, – ji viską supranta ir priima sprendimą. Man atrodo, kad tai yra įdomu.
Kas scenoje Jums yra svarbiausia? Kur dedate savąjį pagrindinį akcentą?
Mano nuomone, viskas turi būti tolygu, bet balsas man yra prioritetas. Kai einu į operą kaip žiūrovas, balsas man yra svarbus aspektas. Kad ir kiek šiais laikais stengtųsi modernizuoti operą, priartinti prie žiūrovo supratimo ir supaprastinti…
Judesiai man nėra tiek svarbūs, kiek intonacijos. Pavyzdžiui, mano regėjimas nėra pats geriausias, švelniai tariant. Kartą teatre sėdėjau pačiam gale ir iš savo vietos nemačiau beveik nieko, ką darė aktorė. Taip, kažkokia minimali geografija matosi, bet nesimato akių, gestų, – nieko. Ir aš supratau, kad svarbiausia – intonacijos. Kai ateiname į dramos teatrą, ten taip pat svarbiausia aktoriaus intonacija. Pas mus intonacijos užrašytos, pauzės pažymėtos. Teatre aktorius apmąsto, kokią pauzę padaryti – ilgesnę ar trumpesnę. O pas mus viskas nurodyta kompozitoriaus. Dažnai kūrinių muzikoje net aprašyti gestai ir judesiai. Galima „išgirsti“, kaip veikėjas juda.
Pedagogė man yra pasakiusi, kad turiu užsimerkti ir suprasti veikėją. Reiškia, tu turi viską parodyti balsu. Taip, gestai ir veiksmai man padeda, kaip ir akys, veido išraiška, kostiumas, dekoracijos, scenos partneris. Bet vis tiek opera – tai balsas, intonacija. Aišku, neturėtų būti persvaros: „aš dainuoju ir nejudėsiu“. Operos menas žengė didelį žingsnį į priekį, šiandien mes esame sintetinio žanro žmonės, darantys viską kartu. Visgi manau, kad atlikėjas turi visą veikėjo psichologiją „pagauti“ iš muzikos.
Ar manote, kad opera šiuolaikiniam žmogui svarbi?
Manau, kad taip. Ji svarbi visiems, nes tai – gyvas menas. Dabar viskas kažkaip „suglausta“, žmonės kažkur bėga, nespėja nieko įprasminti. Ir tarpusavio bendravimas toks niveliuotas – trumposios žinutės, „šypsenėlės“ – žmonės atpranta bendrauti vienas su kitu gyvai, o opera yra vienas iš nedaugelio menų, atgaivinantis žmoguje kažką tikro.
Visų pirma, čia sustoja laikas. Mes kalbame labai greitai, o kol dainininkas sudainuos vieną žodį... Man atrodo, jei žmogus ateis su savo problemomis ir „įsijungs į situaciją“, mes pasistengsime jį pas save suvilioti. Man atrodo, kad opera yra kažkas, kas „įlenda“ į žmogų, kas priverčia mus bėgioti, nesustoti, įsisąmoninti, pamatyti, išgirsti.
Žiūrite į operą, kaip į tam tikrą žiūrovo ir meno dialogą?
Manau, kad taip. Jei aš viską puikiai dainuoju techniškai, „lyderiauju“ kaip aktorius, tačiau neturiu ko pasakyti, – toks cirkas neįdomus publikai. Tai turi būti kažkokios istorijos pasakojimas, kad ir tos pačios Margaritos. Visa tai – gyvenimas. Per šias istorijas galima kažką perduoti žmonėms ir galbūt jie tame atras kažką savo.