Pavasario pabaigoje šmirinėjau po Laisvės alėją su fotoaparatu ir ieškojau akimirkų. Pamačiau ant suoliuko sėdinčią moterį: gėlės plaukuose, žurnalas rankose, dailiai užsimetusi koją ant kojos, kurias puošia aukštakulniai.
Atrodė, kad mėgaujasi rytu, kaip kad aš norėčiau mokėti. Toks lengvumas nuo jos sklido, kad aš ėmiau visaip kvailai maivytis, kad fotografuoju ne ją, o šalia esančią sieną ar medį, o gal stulpą, kad tik ji nesutriktų ir nedingtų akimirkos magija. Ir kai nuotrauka buvo padaryta, aš jau tiksliai žinojau, kad būtinai ją panaudosiu ateinančiame žurnale ir rasiu jai pačią prasmingiausią vietą.
Man pasirodė neįtikėtina, kad visai neseniai ta jauna moteris žurnale save atpažino ir tai parašė Feisbuke, o aš panorau jai parašyti žinutę, kaip gerai ji tądien atrodė. Ir toji moteris pasirodė man visai kaip nuotraukoje: žavi. Ėmėme kalbėti visai į lankas, atsižvelgiant į tai, kaip pradėjome, ir staiga kalba pasisuko apie pranešimą, smurto prieš moteris tema: ne tik tokio, kur girtas Pranas žiebia dar girtesnei Birutei į dantis, bet ir gyvenimo, santvarkos, aplinkos smurto.
Būtent tarp moterų ore tvyro kažkoks įtampos, konkurencijos, žeminimo smogas.
Pradėjau galvoti, koks mano ryšys su moterimis. Su smurtu. Su smurtu, tvyrančiu aplinkoje. Iš pradžių prisiminiau savo visai neseniai ištekėjusią klasiokę, kuri dar prieš santuoką ne kartą paragavo geležinio būsimo vyro kumščio. Prisiminiau ir gimines, kuriems pasirodė, kad viena draugė galėjo ir pakentėti vyro lupimą, nes ne toks jau ir blogas jis buvo. Ir man tai pasirodė... svetima. Žinoma, kad blogai, žinoma, kad nesąmonė, bet negalėjau rasti savo ryšio. Nes ryšį atradau kitur.
„Daugiausia prieš moteris smurtauja MOTERYS“, pagalvojau. Būtent tarp moterų ore tvyro kažkoks įtampos, konkurencijos, žeminimo smogas. Man pasirodė, kad moterys pas mus, nekalbu apie tas šalis, kur boba skirta kotletams iškepti, kojas pražergti, vaikus gimdyti, grindis plauti ir tylėti, dėl savęs vis dar turi kovoti todėl, kad nenori padėti viena kitoms būti stipriomis. Ką ten padėti: rask tinkamą akimirką ir kirsk iš pasalų, kad ta boba žinotų savo vietą.
Užtenka atsiversti „Žmonių“ žurnalo paskyrą Feisbuke, rasti bet kurį straipsnį apie kokią nors (ne)laimingą šeimą, moters figūros ypatumus, net vaikų gimtadienio šventę, surengtą mamos: ten šimtai moterų, kurios be jokio skrupulo, tarsi įkirptos, aiškina, kad ana kaip karvė, tai penkiasdešimt, bet atrodo kaip septym, nesvaikit, kad jauniau, o jei aš tiek pinigų turėčiau, kiek ji, tai seniai gulbe būčiau virtusi, trečią vyras paėmė tik dėl pasitratinimo, o ketvirta išvis kažkokia durnelė.
Man taip niekada nebuvo pasakęs vyras, bet taip visada rašo moterys: „Žiūrėk, susirado Užkalnį, tai aišku dėl ko: keliauja po pasaulį, dar įtaisė į redaktores“. Ar pykstu? Ne, nors gal pirmais kartais norėjau pasakyti, kad žurnalą sugalvojau pati, keliones užsidirbame drauge ir nesijaučiu nė vienos jų gavusi už akių grožį, o šiaip jau – aš tą žmogų myliu, bet dabar suprantu, kad tai yra tiesiog patologija: su dideliu užsidegimu paneigti bet ką, kas gali būti moters sėkmė, moters darbas, moters jausmai. Nebūtinai mano. Bet kurios.
Žinote, kas man labai patiko Amerikoje? Aš ten kas dieną sulaukdavau komplimentų. IŠ MOTERŲ. Apie batus, akių spalvą, tinkantį drabužį. Ir susižavėjimo apie mūsų kelionę: „Aš irgi taip norėčiau, tai nuostabu!“, sakė jos. Nepažįstamos, storos ir plonos, šviesių ir tamsių plaukų, juodaodės, baltaodės, meksikietės, azijietės. Jos taip sakė ir man, ir viena kitai, šypsojosi. Moterys palaikė moteris. Ir gal todėl jos ten nėra taip išprotėjusiai įsigilinusios į savo priaugintus nagus, gali užsidėti šortus dėjusios skersą ant celiulito ir nebijo prieš savo vyrus būti truputį storos ar susivėlusios, ar nesidažiusios, nes jos žino, kiek yra vertos: viso pasaulio. Gal todėl ir vyrai į jas nežiūri kaip į daiktą.
Tam, kas vyksta pas mus, nėra amžiaus ribos: nuo mokyklos, kur gražios ir negražios mergaitės nebūna kartu, iki, regis, brandžių žmonių darbo vietų, net mokytojų (!!!) kolektyvų, kur moterys apkalba koleges, kad ta naujais kailiniais nesiplaikstytų, jei ne vyras, užuot pagyrusios. Nuo konkurencijos bei karo dėl vyrų iki intrigų dėl karjeros.
Moteris moteriai dar ne draugė, nors visos taisyklės turi išimčių. Bet aš nuo šiandien pasižadu visuomet prieiti ir pagirti kiekvieną, kuri man pasirodė žavi, protinga, dailiai apsirengusi, pažadu daugiau joms šypsotis ir padėti, jei reikės. Ir man gaila už kiekvieną kartą, kai buvau labiau gyvatė nei moteris.