Palangiškis Aidas Jurkštas apie švyturius galėtų kalbėti valandų valandas. „Švyturiai ne tik padeda jūrininkams rasti krantą, jie yra tikėjimo, vilties simboliai. Jie spinduliuoja šilumą, taurią tylą, žodžiais neatkartojamą dramatiškumą“, – sako į farologiją, mokslą apie švyturius, įsitraukęs vyras.
Švyturiais A. Jurkštas susidomėjo prieš 23-ejus metus, kai iš sostinės persikėlė gyventi į Palangą. „Natūralu, kad atvykęs į naują vietovę imi ja domėtis, tyrinėti aplinką. Norėjau geriau pažinti jūros pakrantę ir aptikau švyturius. Prisidėjo ir daugiau dalykų: studijavau dailę ir techninę braižybą, kurių žinias vėliau panaudojau piešdamas švyturius, – prisimena pašnekovas. – Negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl švyturiai pamažu užėmė vis daugiau vietos mano gyvenime. Čia kaip su meile – užeina ir nieko nepadarysi (šypsosi).
Negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl švyturiai pamažu užėmė vis daugiau vietos mano gyvenime. Čia kaip su meile – užeina ir nieko nepadarysi.
Vis daugiau domėjausi, skaičiau įvairias knygas, varčiau katalogus, ėmiau kolekcionuoti švyturių atvaizdus, pats juos piešti. Galiausiai sukaupiau tiek medžiagos, kad nutariau, jog laikas ją sudėti į knygą – taip dienos šviesą išvydo „Lietuvos švyturių istorija“. Tai pirmoji tokia knyga Lietuvoje. Aplinkinėse valstybėse apie švyturius išleista ne po vieną veikalą, mes šioje srityje buvome apsileidę. Džiaugiuosi, kad užpildžiau tą vakuumą, atlikau savo misiją – knyga vainikavo ilgus metus trukusį domėjimąsi švyturiais.“
Turime net septynis švyturius
„Lietuvoje yra septyni tikri švyturiai. Keturi jūriniai – Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios, ir trys vidaus vandenų, įsikūrę Nemuno deltoje ir Kuršių mariose – Ventės rago, Uostadvario ir Pervalkos. Pastaruosius statė vokiečiai dar Prūsijos laikais. Jie įdomūs ir gražūs, tačiau veikia tik simboliškai, neturi didelės svarbos laivybai.
Gražieji Klaipėdos ir Nidos švyturiai buvo susprogdinti Antrojo pasaulinio karo metu ir vėliau atstatyti. Visi keturi jūriniai švyturiai yra veikiantys, sujungti į tam tikrą grandinę, atpažįstamai mirga ir tarnauja jūrininkams. Kiekvienas švyturys mirksi išskirtinai, kad jūrininkai atpažintų, kuris tai švyturys. Jie statomi ten, kur reikalingi padėti jūrininkams orientuotis jūroje, todėl išdėstomi tam tikrose vietose atitinkamais tarpais ir reikiamame aukštyje, kad spindulys pasiektų konkretų atstumą, – paaiškina žinovas. – Dabar švyturiai veikia automatiškai – vakare įsijungia, ryte išsijungia (yra veikiančių ir visą parą, pvz., Klaipėdos švyturys), todėl švyturio prižiūrėtojui tenka tik keli techniniai darbai: tvarkyti pastatą ir teritoriją, valyti langus, pasirūpinti šildymu ir pan. Anksčiau švyturio prižiūrėtojo darbas buvo labai sunkus. Žinoma, viskas priklausė nuo to, kokioje jūroje ir pakrantėje yra švyturys. Šiaurės jūros nuošalioje saloje įkurtame švyturyje buvo dirbama dviese. Tik po pusės metų atplaukdavo kita pamaina. Kas kita miestų švyturiuose, kur gyveno kelios švyturininkų pamainos.
Antikos laikais prižiūrėtojų darbas buvo sunkiausias. Švyturius atstodavo malkomis, smala, derva kūrenami laužai. Šį kurą reikėjo sutįsti ant kalno, vėliau į bokštą ir kiaurą parą prižiūrėti. Pradžioje kūrendavo po atviru dangumi, tik vėliau atsirado statiniai, primenantys dabartinius švyturius. Žmonės dažnai nusiplikydavo, nusidegindavo.
Vėliau laužus pakeitė deginamosios dujos, taukai, aliejus, gerokai vėliau pradėjo šviesti elektra ir darbas palengvėjo, tačiau be priežiūros ir dabar švyturiai nepaliekami.“
Patikimesni už GPS
„Švyturiai buvo, yra ir bus reikalingi. Gyvendami taikos sąlygomis, mes manome, kad navigacija yra savaime suprantamas dalykas. Taip nėra. GPS yra dovana, kurią šiuo metu gauname iš NATO. Tam tikra prasme tai yra JAV dovana viso pasaulio bendruomenei. Karo ar kitu atveju navigacija gali būti atjungta, todėl privalėtume gyventi, kaip iki tol.
Per pastaruosius 200 metų švyturių buvo pastatyta daug, kai kurie pertekliniai užgesinti, paversti paminklais ar turizmo objektais, tačiau pagrindiniai veikia ir veiks, – žino A. Jurkštas. – Kalbant apie švyturių pranašumus prieš navigaciją, išskirčiau vizualinį efektą. Navigacija stebima ekranėlyje, bet pamatyti kranto liniją, švyturio vietą, yra daug praktiškiau, paprasčiau ir patikimiau. Būna, navigacija suklysta, sugenda baterija, o orientuotis vandenyse privalai. Taip pat švyturiai simbolizuoja sėkmę, apie kurį kalba visi jūrininkai, – laimė pamatyti švyturį, ypač savo uosto. Kai jūroje praleidęs kelis mėnesius pamatai savo uosto šviesas, užplūsta nepaprastai šilti jausmai.
Beje, švyturiai svarbūs ne tik jūrininkams. Nidoje ant kalno daugybę metų stovėjo Nidos švyturys, kuris buvo įrengtas taip, kad naktimis ratu sukdavosi šviesos spindulys. Prieš metus, modernizuojant švyturį, šita funkcija panaikinta ir tiesiog įrengta galinga lempa, kuri mirksi į jūros, marių pusę. Nidoje kilo didelis sujudimas, visa bendruomenė kovoja, ieško būdų, kaip priversti grąžinti senąjį spindulį, kuris sukosi virš vietos gyventojų galvų. Pasirodo, miestelyje augusios kelios kartos sunkiai begali įsivaizduoti, kaip gyvens be švyturio spindulio, kurgi skirs romantiškus pasimatymus (šypteli).“
Kiekvieno istorija – unikali
Kaip ir daugelis objektų, švyturiai taip pat apipinti legendomis, dažnas turi unikalią istoriją. „Štai Klaipėdos švyturys, pastatytas dar Prūsijos laikais, dažnai buvo lankomas Karalienės Luizės su vaikais. Iš švyturio žvalgėsi ir pats Karalius Frydrichas Vilhelmas. Jų įspūdžiai aprašyti istoriniuose šaltiniuose.
Klaipėdos švyturys buvo apkaltas iš jūros pusės raudona ir balta skarda, spalvos išdėliotos kaip šachmatų lenta. Dėl ryškios raudonos spalvos švyturys buvo pavadintas Raudonuoju. Deja, šis gražuolis buvo susprogdintas Antrojo pasaulinio karo metais (vėliau atstatytas).
Ventės švyturį prižiūrėjęs Mikas Posingis sykį apsilankė Rasytėje, kitoje marių pusėje prie švyturio įrengtoje pirmoje pasaulyje paukščių žiedavimo stotyje, ir nutarė tokią pat įkurti Ventės rage, – pasakoja pašnekovas. – Švyturiai unikalūs ne tik istorijomis apie juos, bet ir mirksėjimu bei išore. Švyturiai, kurie turi būti matomi ir dieną, paprastai dažomi kontrastingomis spalvomis – balta, juoda, žalia, raudona bei jų deriniais. Kiti lieka natūralių akmens spalvų. Priklausomai nuo aplinkos, vietovės tradicijų švyturiai gali būti patys įvairiausi. Tačiau kai Pasauliniame švyturių kataloge užregistruojama, kad konkrečioje vietoje stovi būtent toks švyturys, jo spalvos keisti nebegalima.“
Jaučia ypatingą ryšį
„Meilė švyturiams man nepraėjo per daugiau nei du dešimtmečius, kuo toliau – tuo įdomiau darosi. Aš net keliones dėlioju pakrantėmis, kad įvairiose pasaulio šalyse kuo daugiau jų pamatyčiau. Šią žiemą planuoju aplankyti Malaiziją. Mane labai domina ir senieji švyturiai, noriu vieną kelionę paskirti vien Italijos pakrantei tyrinėti. Noriu iš arčiau apžiūrėti antikinių švyturių griuvėsius. Tos vietos energiškai labai stiprios.
Švyturiai įprastai stovi nuošaliau, labai įspūdingose vietose, sunku net nupasakoti. Dažnai būna kariniuose daliniuose ir net negali arti prieiti. Tai irgi savotiška atrakcija – bandai, o tavęs neleidžia, – šypsodamasis pasakoja A. Jurkštas. – Prie kiekvieno švyturio būtinai įsiamžinu. Dažniausiai keliauju ne vienas, tad surengiame fotosesiją. Beje, nėra taip lengva nusifotografuoti prie švyturio. Gana sudėtinga surasti tinkamą rakursą, nes švyturiai labai aukšti ir visu dydžiu netelpa į kadrą. Prie kiekvieno švyturio pabūnu ilgiau, pasikalbu su juo likęs vienas, jie visada šilti, pridedu ranką, paglostau – ypatingas momentas.“
Svajoja įkurti muziejų
Palangiškio namuose ne vienas tūkstantis pašto ženklų, šimtai atvirukų ir nemenka kolekcija švyturių modelių. „Galvoju ateityje atidaryti Baltijos švyturių muziejų. Norėčiau jį įrengti prie Ventės rago ar Klaipėdos švyturio. Išties labai gaila, kad Lietuvoje jie atlieka tik navigacinę funkciją, net Latvijoje ir Lenkijoje vasaros metu visi švyturiai atviri lankytojams. Už bilietus surinktos lėšos skiriamos švyturių priežiūrai, – pasakoja. – Lietuvoje jūrinius švyturius galima aplankyti tik vieną kartą per metus, kai vyksta mano organizuojama Pasaulinė švyturių diena. Tik tą vieną dieną atidaromas vienas švyturys ir nusidriekia ilgiausia eilė. Apie tūkstantis žmonių tądien skuba pasidairyti į tolius iš švyturio. Neatbaido net valanda ar dvi, kurias tenka praleisti stovint eilėje. Manau, mano sukaupta kolekcija taip pat sulauktų didelio susidomėjimo, tačiau kol kas ją saugau namuose, studijoje, sandėlyje, dalį eksponavau viename Palangos bare.“
Beje, A. Jurkštas turi ir savo asmeninį švyturį – prie įprasto namo jis pristatė stilizuotą trijų aukštų švyturį, kuriame įsikūrė savo studiją. „Artimieji jau seniai užkrėsti šia aistra, gyvena tuo pat ritmu, o kur jiems dėtis, kai visas keliones organizuoju aš, – juokauja palangiškis. – Kalbant rimčiau, viskas susiklostė natūraliai, mūsų gyvenime atsirado bendras motyvas – švyturiai.“
Progai pasitaikius, skaitytojams farologas pataria pasižvalgyti iš Nidos švyturio. „Iš jo atsiveria nuostabus vaizdas – vienoje pusėje jūra, kitoje – marios, į vieną pusę žemės juostelė nueina, į kitą... mistiška.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Gytis Paškevičius: „Gyvenimas – lyg gitaros akordai. Visi reikalingi“
Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!