Ežerėlyje gyvenančio Vyto Sinkevičiaus namuose daugiau kaip šeši šimtai laikrodžių, todėl jis bemat atsakytų, kiek dabar valandų. Tačiau įspūdingą kolekciją buvęs girininkas surinko ne laikui skaičiuoti. Kiekvienas eksponatas – istorinis reliktas.
Eksponatų gausi laikrodžių kolekcija – ne pirmasis V.Sinkevičiui brangus rinkinys. Dar vaikystėje jis buvo susidomėjęs senovinėmis monetomis ir kurį laiką kolekcionavo jas. Vėliau kolekciją padovanojo metaliniais pinigais susidomėjusiam sūnui. Be to, kurį laiką girininkas rinko miškuose rastus ragus, o greta jo namų ir šiandien rastume įspūdingą gal penkiasdešimties didesnių ir mažesnių girnapusių kolekciją.
„Visuomet domino senovė, senus laikus menantys daiktai. Anksčiau girnapusių galėjai pamatyti dažname kaime. Pravažiuodamas ir susirinkau – vienas žmonės dovanojo, kitas pardavė už simbolinę kainą. Iš Kriūkų esame parsivežę net penkis tikrai nemažus girnų akmenis – kiekvienas svėrė po 200–300 kg. Dabar jau sunkiau rasti kur nors kaimuose užsilikusių girnapusių, – pasakoja kolekcionierius. – Taigi prieš kokius dešimt metų ėmiau kolekcionuoti laikrodžius ir susirgau nepagydoma liga – laikrodine (šypsosi).“
Viskas prasidėjo nuo senelio
Pirmasis eksponatas V.Sinkevičiaus kolekcijoje – brangus senelio palikimas. Firmos „Junghans“ vokiškas laikrodis pirktas tarpukariu Griškabūdyje.
„Mano seneliai buvo gana stambūs ūkininkai. Senelis tą laikrodį nupirko už šimtą litų. Ši suma atitiko beveik pusę vidutinės mėnesio algos (panašiai tais laikais kainavo įsigyti karvę). Kai seneliai buvo ištremti į Sibirą, laikrodis atsidūrė pas senelio seserį. Po dešimtmečio grįžus iš tremties, žiemą senelė dešimt kilometrų ėjo pėsčiomis to laikrodžio parsinešti į namus. Kiek tik atsimenu, jis visuomet kabojo namuose. Nė karto neremontuotas laikrodis niekada nenustojo skambėti. Tai ne tik pirmasis mano kolekcijos eksponatas, bet ir pats brangiausias emocine prasme“, – atskleidžia pašnekovas.
Kiti šeši šimtai eksponatų V.Sinkevičiaus kolekcijoje – vien pakabinami arba pastatomi, taip pat židininiai laikrodžiai. Jie į Ežerėlį atkeliavo iš skirtingų šalių. Čia galima rasti laikrodžių iš Vokietijos, Prancūzijos, Amerikos, Švedijos, Danijos.
„Patys naujausi eksponatai yra tarybiniai, rusiški – jiems po 50–60 metų. Šie laikrodžiai turi mažiausią vertę. Tokių iš viso kolekcijoje apie trisdešimt. Seniausias laikrodis parvežtas iš Danijos. Jį šešiasdešimtmečio proga man pargabeno sūnėnas. Laikrodis pagamintas 1773 metais ir yra iki šiol veikiantis. Įdomu tai, kad jis neturi minučių rodyklės, tik valandinę“, – pasakoja kolekcionierius.
Kaip vieną įdomesnių kolekcijos eksponatų V.Sinkevičius įvardija vokišką fabriko laikrodį. Jis buvo skirtas darbininkams pažymėti savo atėjimo į darbą laiką ir pamainos pabaigą. Dar vienas įspūdingas laikrodis kolekcijoje – iš povandeninio rusų laivo.
Eksponatų paieškos
Tik du laikrodžiai V.Sinkevičiaus kolekcijoje nėra paties pirkti – tai jau minėti paveldėtas iš senelio ir dovanotas sūnėno. Visus kitus kolekcionierius įsigijo lankydamasis įvairiose prekyvietėse Lietuvoje ir užsienyje.
Juk žmonėms, gyvenantiems prie geležinkelio, ilgainiui nebetrukdo pravažiuojantys traukiniai, taip ir man nekliudo laikrodžiai. Žmona taip pat jau pripratusi.
„Dažniausiai laikrodžius perku „Urmo“ miestelyje du kartus per metus vykstančiose sendaikčių mugėse. Kartais neblogų laikrodžių pavysta rasti Aleksoto turguje. Kai ką esu nusipirkęs ir internetu, bet paskutiniu metu ten neberandu nieko įdomaus. Į „Urmo“ miestelio muges atvažiuoja prekeivių iš Latvijos, Lenkijos, kartais Vokietijos. Pasitaiko, kad per vieną tokią išvyką nusiperku dešimt ir net daugiau laikrodžių. Žinoma, vertingų eksponatų būna antikvariatuose, bet ten labai didelės kainos, – geriausias vietas nurodo V.Sinkevičius. – Todėl dažniausiai perku mugėse ir turguose.“
Kolekcionierius atskleidžia, kad įdomių laikrodžių įsigyti ne taip paprasta, nes senus laikus menantys, vertingi daiktai dažniausiai keliauja iš kartos į kartą ir lieka šeimoje.
„Jei kas nors šiais laikais turi kokį prieškarinį senelės ar senelio laikrodį, tai laiko jį kaip šeimos relikviją, kaip brangų prisiminimą. Žmonės šio palikimo neparduoda. O tie senieji laikrodžiai slepia įvairių istorijų. Jei tik galėtų prakalbėti, tiek visko įdomaus papasakotų...“ – mintimis dalijasi pašnekovas.
Vienodų nėra
Daugiau nei šeši šimtai laikrodžių V.Sinkevičiaus kolekcijoje – visi skirtingi. Kolekcionierius atėjusiems apžiūrėti eksponatų šypsodamasis siūlo pabandyti surasti du vienodus. Jei kam pasiseks – galės vieną parsinešti į namus.
„Laikrodžių mechanizmai gaminami gamyklose, todėl tokių pačių gali pasitaikyti. Vis dėlto jų korpusus sukūrė atskiri staliai, todėl vienodų laikrodžių nelabai ir pasitaiko. Na, nebent jie buvo gaminti buvusioje Tarybų Sąjungoje. Tokių, 50–60 metų senumo laikrodžių būna ir vienodų. Taigi antro tokio paties tiesiog neperku.
Mano kaupiami laikrodžiai – staliniai, židininiai, sieniniai arba dviejų metrų aukščio savarankiški baldai. Visi kolekcijos eksponatai, nors buvo pagaminti prieš pusšimtį, šimtą, o vienas – net daugiau nei prieš du šimtus metų, yra veikiantys. Važiuodamas pirkti laikrodžių, kaskart vežuosi visraktį. Šiuo įrankiu patikrinu, ar laikrodžio spyruoklė nenutrūkusi.
Pargabentus iš sendaikčių turgaus, prekyvietėse užsistovėjusius eksponatus dar reikia paruošti – išardyti, sutepti, sutvarkyti, prisukti. Man tai malonus užsiėmimas, – šypteli kolekcionierius. – Daugiausia turiu vokiškų ir prancūziškų laikrodžių. Įdomu tai, kad prancūziški daugiausia židininiai – ant židinio pastatomi laikrodžiai. Jie būna bronziniai, marmuriniai, dažnai su šone pritvirtintomis žvakidėmis ar šiaip kokiomis dekoratyvinėmis figūrėlėmis.“
Kolekcijai – atskiras namas
Tikriausiai skaitant šį interviu daugeliui mintyse sukirbėjo klausimas, o kur ponas Vytas laiko visus šešis šimtus laikrodžių? Pasirodo, ilgą laiką visa kolekcija buvo įkurdinta jo namuose. Laikrodžiais buvo nukabinėtos visų kambarių ir laiptinės sienos, eksponatų buvo net ir balkone. Galiausiai kolekcionierius pamatė, kad didėjanti kolekcija greitai nebeišsiteks gyvenamajame name ir pats pastatė jai atskirą rąstinį pastatą.
„Į jį sunešiau gal pusantro šimto laikrodžių, bet pastebėjau, kad dėl to namuose neatsirado daugiau vietos, – juokiasi. – Dar pilna laikrodžių visuose kambariuose ir net garaže. Galvoju laikui bėgant sugabenti visus eksponatus į naują rąstinį namą, surūšiuoti pagal šalis, kuriose laikrodžiai pagaminti, ir atverti tokį nedidelį muziejų lankytojams. Nuo 2020-ųjų kovo oficialiai išėjau į pensiją, taigi galėsiu tam skirti daugiau laiko.“
Skirtingos melodijos
Yra posakis, kad net stovintis laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką. Tai galioja ir daugumai V.Sinkevičiaus eksponatų. Kolekcionierius pasakoja, kad nors techniškai tvarkingi visi, einančių laikrodžių yra apie dešimt, visi kiti stovi ar kabo kaip puošmenos. „Kiek turiu laikrodžių, prisukus ar užtraukus grandine, jie eina maždaug penkias dienas arba savaitę. Taigi prie mechaninio laikrodžio reikia prieiti maždaug kartą per savaitę. Bet kai eksponatų apie šešis šimtus, tai turėčiau daugiau nieko neveikti, tik prisukinėti“, – šypteli.
Ko gero, eiliniam žmogui būtų sunkiai pakeliamas ir tokios gausybės laikrodžių nepertraukiamas tiksėjimas bei muzika, pranešanti apie išmušančias valandas, tačiau tik ne ponui Vytui. Kolekcionierius patikina, kad laiką skaičiuojančių prietaisų skleidžiami garsai jam visai netrukdo.
„Jų beveik negirdžiu, net naktį. Daug kas manęs klausia, kaip įmanoma miegoti namuose, kuriuose tiek laikrodžių, vienas nustoja groti, kitas pradeda. Paprasčiausiai pripranti ir nebegirdi. Juk žmonėms, gyvenantiems prie geležinkelio, ilgainiui nebetrukdo pravažiuojantys traukiniai, taip ir man nekliudo laikrodžiai. Žmona taip pat jau pripratusi, – pasakoja pašnekovas. – O laikrodžiai iš tiesų skamba skirtingai ir net nevienodais intervalais. Vieni kas valandą, kiti kas ketvirtį, bet daugiausia – kas valandą. Vieni muša aidinčiais dūžiais, kiti groja melodijas. Vienodai skambančių laikrodžių neturiu.“
Praradę pirminę funkciją
V.Sinkevičius pažymi, kad namų laikrodžiai šiuolaikiniame pasaulyje vis mažiau reikalingi, nes laiką esame įpratę patikrinti telefono arba kompiuterio ekrane. Pasak pašnekovo, šiandien kiekvienas galime nusipirkti kvarcinį laikrodį už penkis eurus ir jis tiksliai rodys laiką, tad nenuostabu, kad sieniniai ar stovintys laikrodžiai prarado pirminę funkciją. Kita vertus, jie ir toliau vertinami kaip sendaikčiai, istorinės relikvijos.
Paklaustas, ką laikrodžiai jam reiškia, gal turi su laiku susijusių prietarų, kolekcionierius nusišypso. Nors sakosi prietarais netikintis, šių prietaisų simbolinę prasmę pašnekovas įžvelgia.
„Su kiekviena diena mes senstame ir laikrodžiai nepailsdami skaičiuoja praėjusią dar vieną valandą, minutę... Mano mėgstamų mechaninių laikrodžių rodyklės negalima pasukti atgal – kaip ir gyvenimo. Laikas ir gyvenimas bėga tik į priekį, – kalba V.Sinkevičius. – Apie laiką daugiau susimąstome, jį labiau sureikšminame Naujametę naktį. Visi laukia, kol laikrodis išmuš dvylika – baigsis vieni metai ir prasidės kiti. Tą akimirką susimąstome, kokie buvo praėję metai, ką jie atnešė gero ir blogo. Visi dalijasi viltimi, kad ateinantys metai bus tik geresni.“