Šiemet atlikėjos Evelinos Sašenko ir jos vyro Giedriaus Statulevičiaus šventės ypatingos – jas šeima pasitinka su savo pirmąja atžala. Jau penktąjį mėnesį skaičiuojančiam Evelinos ir Giedriaus sūneliui Teodorui išties pasisekė: „Dėl jo iš proto eina visa giminė“, – portalui Žmonės.lt prasitaria atlikėja ir leidžiasi į pokalbį apie motinystės džiaugsmus ir iššūkius, bei malonų giminaičių sujudimą dėl naujojo šeimos nario.
Gruodis skaičiuoja paskutines kalendorines dienas. Ar lekiančiame laike ir kalėdiniame šurmulyje pavyko pajusti šventinę nuotaiką?
Visas gruodžio mėnuo man visada būna stebuklingas. Su džiaugsmu laukiu Kalėdų ir jaukiausio metų pasibuvimo su šeima, todėl šventinę nuotaiką jaučiu nuo pat mėnesio pradžios. Taip pat gruodis man asocijuojasi su koncertų maratonu, tačiau darbas prisideda prie gerų emocijų, ypatingai po karantino, kai esu taip išsiilgusi savo klausytojų.
Visgi, adventiniame laikotarpyje sunku atrasti ramybės jausmą – visi bando lenktyniauti su laiku ir patys su savimi. Tad prisipažįstu, kad viso šio šventinio laikotarpio metu aš labiausiai nemėgstu lakstyti ir ieškoti dovanų.
Kaip atrodo didžiosios metų šventės jūsų šeimoje?
Oj... mūsų šeima išties gausi! Kadangi abi mano sesės gyvena užsienyje, kasmet jos sugrįžta prieš šventes ir kartu aplankome tėvelius, o ten suguža ir mūsų mamytės sesuo su savo šeima. Būna daug muzikos, juoko ir šurmulio. Visiems draugiškai tenka dvi dienas plušti prie puodų, bet juk ir tai prisideda prie švenčių magijos. Galime bendrauti net ir ruošdami patiekalus, dalytis savo išgyvenimais ir džiaugsmais.
Šios Kalėdos – pirmosios jūsų sūneliui Teodorui. Sakoma, kai šeimoje gimsta kūdikis, švenčių laukimas tampa dar magiškesnis. Pritariate?
Išties, visa giminė šiemet be galo laukia Kalėdų su Teodoru. Stengiasi visi kas kaip išmano – namus puošia įvairiausiais žaisliukais, tetos perka kalėdinius traukinius, mašinas, meškiukus... Sakyčiau, toks malonus sujudimas. Visi labai stengiasi – juk šiemet bus naujas žmogeliukas prie stalo, o gausioje moterų giminėje visi džiaugiasi, kad dar ir berniukas!
Šventinis laikotarpis pramogų pasaulio atstovams dažniausiai – pats darbymetis. Kaip spėjate suderinti įtemptą koncertų grafiką su vaikelio priežiūra?
Tikrai yra ką derinti... Reikia įdėti labai daug pastangų tam, kad suspėtum ir su sūneliu pabūti ir pasidžiaugti scena. Esu be galo laiminga, kad man labai daug padeda mano artimieji – tėvai, sesės, o ypatingai vyras. Pasitaiko, kad jam tenka važiuoti į koncertus kartu su manimi ir kol koncertuoju pabūti su Teodoru. Tik nulipus nuo scenos iškarto ji pasiimu į glėbį.
Tikriausiai taip suktis pavyktų ne kiekvienai moteriai... Tačiau ar pasitaiko išties sunkių momentų, kai sūnaus auginimas atima visas jėgas ir nebelieka jėgų žengti į sceną?
Prisipažinsiu, kai laukiausi, galvojau, kad kūdikį auginti bus paprasčiau. Pasirodo, čia išties yra ką veikti (juokiasi). Būna, kad tikrai pavargstu, tačiau tokiais atvejais stengiuosi apie tai negalvoti. Jei galvočiau – tikriausiai prasidėtų nuolatinis savęs gailėjimas. Todėl nenoriu prisileisti blogų emocijų, nes laimingas vaikas bus tik tada, kai laiminga bus jo mama. O laimės jausmą man suteikia kiekviena akimirka su Teodoru ir laikas scenoje.
Tiesa, pats Teodoras kol kas yra labai geras ir ramus vaikas, tad kažkokių neįprastų iššūkių nekyla. Beje, jis labai mėgsta muziką: dalyvauja ne tik koncertuose, bet ir repeticijose. Ir jam tai išties patinka – jis su susidomėjimu mane stebi, klausosi dainų. Galbūt auga būsimasis muzikantas? (šypsosi)
Kokia emocija aplanko prisiminus pirmąsias dienas po gimdymo, tik sugrįžus iš ligoninės namo?
Tuo metu buvau visiškame kosmose... Niekaip negalėjau patikėti ir suvokti, kad tai yra tavo pilve devynis mėnesius nešiotas kūrinys, kuris būdamas toks trapus išvydo pasaulį. Pirmosios dienos buvo tikrai labai jautrios. Tačiau kai sulaukiu klausimų, koks tai jausmas pirmą kartą rankose laikyti savo kūdikį – atsakyti negaliu. Šis jausmas žodžiais neapibūdinamas.
Evelina, o ar motinystė prisidėjo prie jūsų asmenybės pokyčių? Kas šiuo metu kitaip, nei buvo prieš tai?
Visada labai bijojau, kad kai turėsiu vaikų, tapsiu „mamiška“ moteris, visai pamiršiu save, galbūt pamesiu moteriškumą ir norą rūpintis savimi. Tačiau galiu patikinti, kad baimės buvo nepagrįstos! (šypsosi).
Pasikeitė tik tai, kad tapau kantresnė, ramesnė ir dar laimingesnė. Kasdien norisi kuo daugiau šypsotis ne tik vyrui ar sūneliui, bet ir visam pasauliui...
